– Kodėl pasirinkai lietuvių filologijos studijas?
– Loginė seka prasideda nuo vaikystės – mano mama ir močiutė buvo filologės, bet pats nuo vaikystės negalvojau, kad pasirinksiu tokią pačią profesiją. Labiau susidomėjau muzika ir iki pat dabar man ji yra svarbi. 6-7 klasėje supratau, kad lietuvių kalba man yra nuoširdžiai įdomi ir man nereikia jokių papildomų pastangų, kad ją suprasčiau. Muzikos niekada nesvarsčiau studijuoti. Man įdomios muzikos srities studijų net nėra, daugiau yra savarankiško mokymosi. Filologija – intuityviai atėjęs dalykas, pats iš manęs veržiasi, o įdėjus pastangų – gali ir kažkas gero laukti.
– Ar filologija yra tavo įrankis kuriant muziką?
– Absoliučiai. Dažnai žmonės galvoja, jog filologija priešiška muzikai. Iš tikrųjų filologija itin glaudi su muzika: kalba yra apie garsus ir girdėjimą. Mano muzikoje yra labai svarbus tekstas, o filologija tuo labiau yra apie tekstą – jo sudėliojimą ir ištransliavimą. Studijuodamas filologiją daugiau galiu atnešti savo muzikos žanrui, negu studijuodamas muziką.
– Koks yra tavo mėgstamiausias rašytojas?
– Kalbant apie poeziją ir poetus – vieni patinka dėl lakoniškumo, kiti dėl minties. Galima atrasti glaudžiausiai susijusius rašytojus, kurie padarė daugiausiai įtakos savo laiku, bet tai nereiškia, kad jie yra mėgstamiausi. Bet, jeigu vis tiek reikėtų išskirti – Aidas Marčėnas, Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Henrikas Radauskas.
– Ar pasirinkęs muziką, turėjai tikslą kurti lietuviškai?
– Visada norėjau kurti lietuviškai, tai susiję su mano šauksmu lietuvių kalbai. Visada lygiagrečiai mėgau kalbą su muzika. Minčių kurti muziką nelietuviškai niekada nebuvo, juolab, niekada nenorėjau patekti į didesnę rinką, nei Lietuvos.
– Koks momentas gyvenime tau leido suprasti, jog repas yra tavo mėgstamiausias žanras?
– Man nebūtinai labiausiai patinka repas, bet aš pasirinkau jį kurti. Pirmus šešis gyvenimo metus mano muzikos lankas buvo mamos lopšinės ir „Tele Bim Bam“ muzika. Šešerių metų sužinojau apie repą – tai iš esmės buvo pirmasis žanras, su kuriuo susipažinau. Mama dirbdavo jaunimo laisvalaikio centre, o ateidavę paaugliai klausydavo repo. Būdamas mažas stebėjau vyresnius ir galvodavau: „Va čia yra kietai.“ Po metų apie repą jau žinojau daugiau, nei tie paaugliai. Kaip vaikas atranda krepšinį, ar kompiuterinį žaidimą tai taip ir man buvo su repu. Vaikiškai atradau ir labai susidomėjau, mėgavausi.
– Kokią lietuvišką repo muziką girdi? Protestuojančią, ar labiau lyrinę
– Jei yra prieš ką kovoti – protestas yra labai gerai. Jei protestuoji tik dėl to, kad būti išsišokėliu, tai nėra protestas, tai tiesiog dėmesio šaukimas. Repas, kuriuo susidomėjau, buvo lietuviška, gatvinė poezija. Lietuviškas repas savo pamatuose nėra banalus. 2010-2015 metų repas buvo gilus, ir aš per jį išmokau gyvenimo. Taip pat ir filologijos, poezijos pamatai atėjo būtent iš susidomėjimo repo muzika.
– Repo muzika dažnai gali pasirodyti agresyvi, o tekstai su keiksmažodžiais. Kaip pats išvengi kalbos šiukšlių savo kūryboje?
– Repo yra visokio, bet jis nėra visas apie tai. Susidaro klaidingas įvaizdis dėl išpopuliarėjusių agresyvių, necenzūrinių repo dainų. Tai nėra repo kaltė, o klausytojų, kurie tokią muziką aktyviausiai klauso. Man kalbos šiukšlių vengti nereikia, nes jos neegzistuoja mano kūryboje. Taip pat ir repo muzikoje, kurios aš klausau, kalbos šiukšlės neegzistuoja. O jei išpuola keiksmažodis, ar nepatogus vaizdinys, tai jis kartais net ir labai veiksmingas. Tai nėra žanro klausimas, o kalbinio paveikumo – juk net ir geroje literatūroje būna keiksmažodžių.
– Kaip vertini lietuvių kalbos lankstumą? Ar ji tokia pati ritmiška, kaip, pavyzdžiui, anglų kalba?
– Anglų kalba galima naudotis kaip harmoniniu instrumentu, o lietuvių kalba, dėl šaižių priebalsių, man veikia labiau, kaip būgnas. Ritmiškai su lietuvių kalba galima žaisti daugiau. Iš mano pajautos ritmas lietuvių kalboje ypač aiškus.
– Iš kur ateina kūrybinis įkvėpimas?
– Man atrodo, visa kūryba kyla iš asmeninių patirčių. Patiriant bet kokį kūrinį, patiri ir atsiminimus, nejaustas emocijas. Tuomet, inspiruotas to, kuri savo kūrinį. Asmeninės patirtys ir yra viskas – santykiai su žmonėmis, netikėti nutikimai gyvenime, perskaityti kūriniai.
– Kokį santykį stengiesi sukurti su klausytoju? Labiau stengiesi priversti mąstyti ar jausti?
– Esu gavęs žinučių, kad mano kūryba padėjo nebegerti antidepresantų. Norėčiau, kad mano santykis su klausytoju būtų artimas, kad padėtų išgyventi jausmus. Emociją ir mąstymą galima atskirti, bet manau, kad to daryti nereikia. Mąstai, todėl jauti emocijas, arba jauti emocijas, todėl mąstai. Aš ir pats rašydamas dainas, stengiuosi ir jausti, ir mąstyti. Tikiuosi, kad tai daro ir mano klausytojas. Tokios tos dvi ašys – muzikinis takelis priverčia jausti, o tekstas priverčia mąstyti.
– Ar yra nepažintų muzikos žanrų, kuriuos norėtum patyrinėti?
– Norisi jungti visus žanrus užglaistant juos repu. Repas, džiazas ir ritmenbliuzas yra tie žanrai, kuriuos dažniausiai jungiu. Ilgainiui, vis sunkiau darosi apibrėžti žanrą ir manau, kad tai yra natūralus procesas. Žinoma, svarbu įžvelgti skirtingus žanrus, kad matyti skirtumus ir mokytis. Galų gale, vis tiek žanrus pradedama jungti, ir taip yra su visokia kūryba. Dailėje pradeda jungtis natiurmortai su profiliais, teatre jungiasi absurdas ir komedija – taip ir muzikoje.
– Ar pavadintum savo klausytoją intelektualiu?
– Labiau pavadinčiau įvairiu – intelektas man nėra svarus rodiklis. Pirmiausia norėčiau žinoti, kad manęs klauso humaniški žmonės, o antroje vietoje – intelektualai. Yra buvę, kad mane išvydusi klausytoja susigraudino. Protu nelabai suvoki, kad kažkam gali padaryti tokią įtaką. Lengva išpuikti, bet lengva būti ir dėkingu, kai taip pasiseka. Stengiuosi laviruoti – tai yra mano dvi asmenybės, kurios yra amžinoje kovoje. Manau, kad kūrėjas nejučiomis pats save tokiu daro, stengiasi išaštrinti savo gerąją ir blogąją puses – taip gimsta ir kūriniai.
