Gera dozė lietuviškos muzikos leidžia matyti tendencijų ir komponavimo technikų įvairovę, bet kartu atskleidžia ir ne visai malonią tiesą – šiuolaikinių lietuvių autorių muzikai suskambėti reikalinga speciali platforma, nes kituose kontekstuose ji atliekama retai, ypatingomis progomis.
„Gaidos“ koncertai tęsia žvaigždžių epopėją:
Spalio 29 d. festivalis pakvietė į Lietuvos nacionalinę filharmoniją, kur koncertavo garsusis violončelininkas Nicolas Altstaedtas (Vokietija, Prancūzija), smuikininkė Dalia Kuznecovaitė ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno.
Šį koncertą pradėjo vieno iš „Gaidos“ kompozitorių „in focus“ Enno Poppe kompozicijos „Altbau“ (2008) lietuviškoji premjera. Šis žodis vokiečių kalboje reiškia „senas pastatas“. Išties „Altbau“ visame šiųmetės „Gaidos“ kontekste nuskambėjo gana vintažiškai – muzikinė kalba nukėlė kone šimtmečiu atgal, į XX. a. I pusės modernizmo epochą. Bet kodėl gi ne? Pats kompozitorius teigia, kad simfoninis orkestras (be kurio, beje, apsiėjo vos keli „Gaidos“ koncertai) yra senas pastatas. Beje, apie šio seno pastato (aka simfoninio orkestro) tvarumą byloja ir palyginti gausios žiūrovų koncertų salės – ne tik šiuo atveju „Gaidoje“, bet ir kituose simfoninės muzikos renginių kontekstuose.
Toliau skambėjo Rūtos Vitkauskaitės Koncerto smuikui ir orkestrui pasaulinė premjera, per kurią grojo Dalia Kuznecovaitė. Prisipažinsiu – pastaruoju metu ne itin sekiau šios užsieniuose gyvenančios kūrėjos kūrybinę veiklą, tad ši premjera smarkiai nustebino – kūrinys nuskambėjo gaiviai, sodriai, įdomiai, dinamiškai, įtaigiai, virtuoziškai... epitetų seriją galima būtų tęsti dar ir dar. Tai buvo vienas tų ne tokių ir dažnų atvejų, kuomet į nedalomą visumą susilieja puiki partitūra ir puikus kūrinio atlikimas – nepakartojamas atlikėjų ir kūrėjos cheminis junginys.
Lyginant su kitais „Gaidoje“ jau skambėjusiais kūriniais smuikui ir orkestrui, šis pasirodė pats „smuikiškiausias“, atskleidžiantis šio instrumento spalvas ir technines galimybes, tačiau tuo pačiu nutolstantis nuo figūratyvumo, virtuoziškų efektų, užuominų į Niccolo Paganini ar kitą klasiką smuikui. Brandžioje D. Kuznecovaitės interpretacijoje itin žavėjo jos bendradarbiavimas su orkestru ir turtingas garsas.
Antrojoje koncerto dalyje su LNSO į sceną žengė violončelininkas N. Altstaedtas. Šiemet festivalyje prisiklausius tiek daug smuiko, žemesnis violončelės tembras net atrodė savotiška atgaiva ausiai. N. Altstaedtas grojo Esa-Pekka Saloneno Koncertą violončelei ir orkestrui (2016). Tai buvo dar viena lietuviškoji premjera. Pats Koncertas violončelei, nors ir praturtintas eksperimentikos elementais (pavyzdžiui, viename epizode solistas naudojo rekorderį), pasirodė gana nuosaikus ir labai „violončeliškas“ – sodri, turtinga ir intensyvi orkestro faktūra vystė dialogą su virtuoziška violončelės partija. Paliko įspūdį N. Altstaedto muzikavimas – jo garso formavimas, frazavimas, intensyvios muzikinės dramaturgijos konstravimas.
Spalio 31 d. į Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro salėje skambėjo Silvijos Miliūnaitės kūrinio „Games of Time“ („Laiko žaidimai“) premjera, Justės Janulytės „Sleeping Patterns“ (2022, „Miego ritmai“) ir Jimmy López Belindo Koncerto smuikui ir orkestrui „Aurora“ (2017) premjera Lietuvoje. Kūrinius tąkart realizavo ispanų smuikininkė Leticia Moreno ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko.
Pirmojo kūrinio – S. Miliūnaitės „Games of Time“ – pavadinimas dar jo neišgirdus asocijavosi su serialu „Games of Thrones“ („Sostų karai“). Tokią asociaciją pasufleravo, visų pirma, žodžių žaismas, tačiau ir pats S. Miliūnaitės kūrinys pasirodė gana kinematografiškas, savo charakteriu artimas maginės fantastikos serialui.
J. Janulytės „Sleeping Patterns“ – dar vienas ilgas klasteris. Lėta, gilu, gražu, hipnotizuoja. Tačiau nelabai skiriasi nuo kitų „Gaidoje“ skambėjusių jos kompozicijų. Kadangi J. Janulytė tapo savotišku šiųmetės „Gaidos“ leitmotyvu, buvo įdomu lyginti jos kūrinių interpretacijas, kurios buvo skirtingos. Šios skambesys šiek tiek priminė chorą – ne veltui dirigentas R. Šervenikas tituluojamas būtent choro batutos meistru. Regis, šįkart savo chorinę patirtį jis perkėlė į orkestro muzikos kontekstą. Ir ne be reikalo – šioje interpretacijoje pats jautėsi puikiai, o orkestro balsai skambėjo itin lygiai.
Antrojoje dalyje – vėl koncertas smuikui ir orkestrui. Šįkart perujiečio J. L. Belindo – vieno lyderiaujančių šiuolaikinės simfoninės muzikos kūrėjų. Koncerto pavadinimas „Aurora“, reiškiantis aušros deivę arba tiesiog pašvaistę, iš karto asocijavosi su Ludwigo van Beethoveno Sonata fortepijonui Nr. 21, turinčia tokį patį pavadinimą. Šie du kūriniai iš pažiūros turi mažai ką bendro, tačiau juos sieja tam tikras garsinės šviesos momentas. J. L. Belindo šiam kūriniui įkvėpė Šiaurės pašvaistė, stebėta Suomijoje. Trys koncerto dalys pagerbia vis kitą pašvaistės rūšį: Equatorialis, Borealis, Australis.
Į sceną žengusi smuikininkė L. Moreno iš karto sužavėjo betarpišku dialogu su orkestru. Nors šiame kūrinyje tokią betarpišką komunikaciją pasufleravo ir kūrinio partitūra – solistę atkartojo styginiai instrumentai, lokalizuoti kažkur tarp publikos. Toks netikėtas aido efektas atkreipė publikos dėmesį.
Finalinis „Gaidos“ akordas nuskambėjo galingai – lapkričio 6 d. LVSO koncertų salėje amerikiečių elektroninės muzikos legenda Jeffas Millsas kartu su prancūzaiss klavišininku Jean-Philippe‘u Dary ir perkusininku Prabhu Edouardu Lietuvos publikai pristatė programą „Tomorrow Comes The Harverst“ (liet. – „Rytoj prasideda derlius“).
Patys kūrėjai teigia, kad „Tomorrow Comes The Harvest“ yra apie nežinomybės tyrinėjimą, peržengiant susikertančius garsus ir ritmą daugybe improvizacijos dalių. Koncerto anotacijoje teigiama, kad Jeffui Millsui savaip artima sena tradicija naudoti muziką aukštesniam sąmonės lygiui pakelti. Kad ir ką reikštų tokia skambi šio koncerto anotacija, suvokiau tai kaip atlikėjų susitelkimą į pačią muziką, o ne ja pasakojamas istorijas. Šis muzikinis pasirodymas, sujungęs daugybę skirtingos muzikos ir improvizacijos elementų, buvo išties įspūdingas ir kartu vienas tų atvejų, kai analizė ar apibūdinimas žodžiais turi mažai prasmės – tokios muzikos reikia tiesiog klausyti.
Taigi, pristačiusi didelį kiekį pasaulinių ir lietuviškų premjerų, „Gaida“ beveik baigėsi. Šiek tiek gaila, kad teko apsilankyti ne visuose festivaliuose koncertuose (nors tai ir yra natūralus festivalinių patirčių apribojimas). Visoje gausoje koncertų ryškiausiai atmintin įstrigo „Bang on a Can All-Stars“ ir Jeffo Millso koncertai. Nežinau, ar tikrai sutapimas, kad abu, palikę didžiausią įspūdį, atvyko iš už Atlanto, tačiau labiausiai žavėjo ne tik pats muzikinis turinys, bet ir laisvės elementas, išsiskleidęs jų demokratiškų požiūriu į skirtingus muzikos žanrus ir jų sintezę, performatyviais momentais scenoje ir betarpišku bendravimu su publika. Tai sudarė gana ryškų kontrastą mūsų vis dar griežto Vakarų Europos muzikos kanono taisyklėms.
Kalbant apie kitus festivalio koncertus – kiekvienas buvo savaip įdomus ir skirtingas, tačiau (be kelių išimčių) reprezentuojantis tą patį grynosios koncertinės muzikos žanrą. Visa tai bendroje įspūdžių paletėje susiliejo į vientisą simfoninės muzikos ir smuiko solo darinį, kuriame ryškiau išsiskyrė kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės, smuikininkės Dalios Kuznecovaitės, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir viską suvaldžiusio Modesto Pitrėno kombinacija bei Žibuoklės Martinaitytės „EKAGGATA“, atliktas Lietuvos kamerinio orkestro ir smuikininko Hugo Ticciati.
Akivaizdu, kad festivalio programos pasirinkimus lėmė ne vien meninis turinys, bet ir potenciali komercinė jų sėkmės. Vis tik šiuolaikinės/aktualiosios muzikos festivalyje norėtųsi platesnio muzikinių aktualijų konteksto pristatymo. Pavyzdžiui, pasigedau tarpdisciplininio meno kūrėjų, kamerinės muzikos (kuri, ko gero, vis tik nebūtų labai komerciškai sėkminga). Klausimų kėlė ir perdėtas dėmesys smuikui – šiųmetį festivalį net galima pavadinti savotišku smuiko benefisu. Nebuvo suteiktas balsas jauniems kūrėjams, kurie, nors ir kol kas netapę populiariais menininkais, mano nuomone taip pat nusipelnė reprezentacijos tokiame kontekste – galų gale žiūrovui tai leistų plačiau matyti šiuolaikinės akademinės muzikos tendencijas ir įvertinti kartų skirtumus, galbūt ir ateities muzikos tendencijas.
Ar „Gaida“ patvirtina nusistovėjusį stereotipą (apie kurį šiek tiek užsiminiau pirmojoje „Gaidos“ dienoraščių dalyje), kad šiuolaikinė rimtoji muzika yra nišinė, sunkiai suprantama platesniam klausytojų ratui? Manau, kad tikrai ne – šio festivalio programa parodė, kad šiuolaikinė akademinė muzika suka heterogeniškumo link. Užuot koncentravęsi į eksperimentus ar itin elitiškai konstruktyvias ir intelektualias muzikines idėjas, kompozitoriai siekia klausytojui suteikti unikalias, pozityvias muzikines patirtis (t.y. nesistengia jų kankinti mažiau įgudusiai ausiai nemaloniais konsonansais, aukštais ar žemais dažniais, etc). Tačiau ar šis festivalis trina ribą tarp akademiškumo ir populiariosios kultūros? Manau, kad, nepaisant kelių neakademinių koncertų, vis tik ne. Kita vertus, pilnos koncertų salės parodė, kad to daryti ir nebūtina.
Nors ir išsakiau šiųmetės „Gaidos“ trūkumus, džiaugiuosi puikiais festivalyje pasirodžiusiais atlikėjais ir itin kokybišku šiuolaikinės muzikos atlikimu. Ir tiesiog negaliu nesididžiuoti tarptautiniame žvaigždžių kontekste neįtikėtinai gerai pasirodžiusiais lietuviais ir puikiomis bei skirtingomis jų interpretacijomis.
Gruodžio 5 d. dar laukia „Gaidos“ post scriptum koncertas, kuriame kartu su Niujorko mušamųjų grupe „SO PERCUSSION“ pasirodys trečioji festivalio kompozitorė „in focus“ Caroline Shaw – kols kas festivalio programoje skambėjo tik viena jos kompozicija „Entre‘acte“. Tikiu, kad prabangaus, bet gana monotoniško festivalio veido šis koncertas iš esmės nepakeis, veikiau tik nuosekliai pratęs jau išryškėjusias tendencijas. Tačiau į koncertą tikrai eisiu ir lauksiu, ką „Gaida“ pasiūlys kitą kartą.
