Su ypatingu Richardo Strausso kūriniu startuoja naujas, kelis metus truksiantis pasirodymų ciklas „Pakartojimo nebus“. Jo metu režisierės ir prodiuserės Dalios Ibelhauptaitės suburtas Lietuvos operos žvaigždynas bei Lietuvos simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, vienam vakarui užgniauš kvapą šalies melomanams, pasiūlydami patirti pasaulinės reikšmės kūrinius ir balsus.
VCO kūrėjai pirmą kartą grįžta į atsinaujinusią Kongresų rūmų salę, kurioje kadaise užgimė „bohemiečių“ istorija. Per tą laiką daugelis kūrėjų, kaip ir pati salė, patyrė didžiules transformacijas. Jų rezultatus – didžiausius asmeninius ir šalies pasiekimus operoje – sieks pristatyti ciklas „Pakartojimo nebus“.
Jame skambėsiantys kūriniai, vienam vakarui taps lyg gyvu tiltu į svarbiausias pasaulio scenas, kuriose šiandien pasirodo mūsų solistai.
Žinoma, „bohemiečių“ pirmais kartais paženklintoje Kongresų salėje bus išlaikomos naujovių tradicijos. Štai spalio 14 d. A.Grigorian ir K.Smoriginas Salomėjos ir Johanano partijas kartu vienoje scenoje atliks pirmą kartą.
„Mūsų moralinė ir kūrybinė pareiga yra suteikti Lietuvos žiūrovams galimybę bent kartą išgirsti Asmik Salomėją gimtinėje. Juk tai yra vaidmuo, už kurį Tarptautiniuose operų apdovanojimuose ji laimėjo geriausios pasaulio solistės titulą“, – sako D.Ibelhauptaitė.
Lemtingaisiais 2018 m., Zalcburgo festivalyje (Austrija) italų režisieriaus Romeo Castellucci rankose naujai atgimė Salomėja – viena mistiškiausių, visas meno rūšis traukianti biblinė istorija. Teatro vizionierius Erodo dukrą, tėvo paprašiusią nukirsdintos Johanano galvos, atsisakė vaizduoti kaip sociopatę, primenančią fatališką moterį. Šioje interpretacijoje ji – įkalinančio žvilgsnio auka, jautri ir vienintelė šilta gyvybė scenoje. Čia sužibėjo A.Grigorian aktorinis talentas, leidžiantis išsipildyti režisieriaus idėjoms. Tuo pat metu solistė savo balsu ir muzikine interpretacija pavergė elitinę festivalio publiką.
Per vieną naktį Asmik tapo pasaulinio lygio žvaigžde, o šiemet užkariavo Niujorko Metropoliteno sceną kita jai svarbia – Madam Butterflly – role. Vis dėlto Milano La Scala, Vienos nacionalinė opera, Arena di Verona (Italija), Karališkoji opera Londone, Deutches opera Berlyne ir daugelis kitų scenų atsivėrė po to, kai Zalcburgo kalnų akmenimis įrėmintoje scenoje nuskambėjo Asmik Salomėja.
Su savo vizitine kortele – Eskamilijo partija – apkeliavęs bene visą pasaulį ir dar pavasarį ją atlikęs Londono Covent Gardene, Kostas Smoriginas Johanano vaidmenį prisijaukino Ciuricho operoje (Šveicarija) ir Bergeno festivalyje (Norvegija). Už jį sulaukė didžiulio kritikų dėmesio ir įvertinimo, pabrėžiant jo galingo ir plataus balso gebėjimą išsaugoti jauną, vientisą skambesį, puikiai derinamą su organiška vaidyba ir stipria scenine energija. Šiandien Kosto Johanano laukia „Salomėjos“ Hanoveryje (Vokietija), Antverpene (Belgija) ir Malmėje (Švedija), o dabar jau ir Vilniuje.
„Tai, ką dabar matome pasaulio kultūros, operos spaudoje ir scenoje, kuomet mūsų solistai yra tapę vedančiaisiais prestižinių scenų atlikėjais, yra rezultatas ilgo ir sistemingo jų ir mūsų bendro darbo namuose, po natą, po žodį gvildenant ir ruošiant naujas partijas. Aktorinei vaidmens išraiškai skiriant ne ką mažiau dėmesio nei muzikinei. Patikėkit manimi, kai šiandien sėdi Zalcburgo ar Covent Gardeno salėje, kuri ošia ir ploja Lietuvos solistams, norisi stotis ir iškelti trispalvę“, – pasakoja režisierė, pati paskutiniu metu dirbanti kino prodiusere Holivude, pratęsdama:
„Penkiolika metų mūsų namai buvo Kongresuose. Čia, techniškai labai prastomis sąlygomis, sukūrėme net septyniolika pilnakraujų spektaklių. Solistai grįždavo parodyti kaip jie patobulėjo ar pirmą kartą namuose sukurti naujas roles, kad vėliau būtų lengviau su jomis debiutuoti užsienio teatruose. Dabar atėjo kitas etapas, kai visus parvežti norisi tam, kad parodytume Lietuvai tuos vaidmenis, už kuriuos mūsų solistus pamilo, įvertino ir apdovanojo visas pasaulis. Nes tai yra mūsų kultūros istorija, mūsų operos Aukso Amžius, o taip pat ir įkvėpimas jauniems.
Nors šiuo metu tokie sceniniai pastatymai, kokius juos kurdavome, naujoje LVSO koncertų salėje nėra įmanomi, bet čia yra puiki akustika, tad tikime, kad tai bus ideali terpė „Salomėjos“ muzikai ir balsų subtilumui išgirsti.“
Dirbdama su VCO solistais, D.Ibelhauptaitė pasirinko sunkiausią režisieriui – ugdytojo kelią. Sekant jos darbus, iš šiandienos perspektyvos galima matyti nuoseklius procesus, padėjusius su ja dirbusiems solistams po žingsnį, o kartais ir didžiulį šuolį, kurti ir tobulėti scenoje. Bėgant metams, įvairiapusė jos kūryba, kaip ir patys „bohemiečiai“ niekaip neįsisprausdavo į pavadinimo rėmus. Jiems netiko nei „kolektyvas“, nei „trupė“ ar „teatras“. Visas šis menininkų judesys iš tiesų tapo reiškiniu, kažkuo, kas negali būti užčiuopta fizine prasme. VCO – tai reiškinys, kuris, nepaisant visų aplinkybių, turėjo įvykti ir pasklisti po pasaulį tam, kad šiandien galėtume džiaugtis jo vaisiais namuose. Tą vieną, trumpą amžinybę trunkantį vakarą, kurio pakartojimo nebus.
