Paprasčiausią sprendimą pasirinko „jautì“, kompaktą įkišę į minimalistinį geltoną voką (aut. Mykolas Saulytis) – vienas malonumas išsilankstyti geltoną lapą su dainų žodžiais, kai kur pabraukytais ranka. „Frank Fitts“ dizainas (Justė Urbonavičiūtė) grubus, rėksmingas, bet drauge linksmas: spalvinis derinys toks gražus, kad su jų kasete norisi miegoti (šiaip nelabai ką daugiau su ja ir benuveiksi). „Arklio galios“ albumo piešinius (Žilvinas Jagėla) galima kabinti ant sienos kaip savarankišką meno kūrinį – tai svaiginantys galvosūkiai, lyg instrukcija dainoms (arba atvirkščiai). „Au-Dessus“ žanro ribų plėtimą pabrėžia ir black metalui neįprastu vaizdu (prancūzų studija „Metastazis“): vietoj tamsaus, grafiškai prigrūsto piešinio ir neįskaitomo šrifto – vaiko nuotrauka ir erdvus kalnų peizažas, kartu išlaikant žanrui svarbius ryšius su mitologija, gamta, anapusybe.
Arklio galia – Antakalnis
Jau dešimtmetį grojantys AG yra geriausia nežinoma Lietuvos grupė. Iki šiol grupė pirmiausia groja sau, tada draugams bei pažįstamiems, ir tik galų gale – šiek tiek visiems kitiems. Dėl tokios „antikarjeros“ truputį apmaudu. Kita vertus, nepasakytum, kad savame rate AG nebūtų užsitarnavusi kultinės grupės statuso.
Penktajame albume jie vis dar dainuoja apie save ir savo draugus, o ir dedikavo jį „savo kiemui“ – Antakalniui. Tačiau pagaliau pastebimos ir ambicijos, ir investicijos (albumą galima rasti netgi „Spotify“). Toks beveik nueito kelio apibendrinimas. Muzika vis dar „bet kokia“ ar tiksliau – visokia: pankrokas, hardrokas, bliuzas, psichodelika, džiazas. Kūrinių trukmė varijuoja nuo 2 iki 9 minučių. Bet eksperimentiškumas šįkart suvaldytas, jo pasiklausyta profesionaliai ir iš šalies. Nuostabiai vietoje ir laiku suskamba saksofonai. Kiekvienas kūrinys, o kartu ir visas albumas, turi aiškią pradžią ir pabaigą. Žodžiu, yra koncepcija.
„Arklio galia“ – turbūt vienintelė grupė, kurios interviu nenuobodu skaityti. Dėl sugebėjimo nesikartoti, neįtikėtino kalbinio išradingumo ir humoro jausmo jų dainų tekstus tiesiog būtina kada nors išleisti kaip absurdo poezijos rinkinį ir dalinti dainuojamosios poezijos festivaliuose. Sunku net išrinkti kokią reprezentatyvią citatą – tiek daug čia visko įvyksta Giedraičiuose, „Čili picoje“, moterų butuose, sapnuose ir pomirtiniame pasaulyje. Naktį Mindaugo Maksimoj dingo / Mano savigarba skradžiai į žemę ir / Palei prekystalį išsirengiau nuogas ir / Į karpių akvariumą tyliai įšokau. / Mane pagavo kaip karpį, mane pasvėrė kaip karpį, / Mane įdarė paprikom ir taip gera paliko viduj.
Sapnas, atpasakojamas pirmoje albumo dainoje, gali būti simboliškas: 1989-aisiais taksistas, atvežęs prie Rašytojų sąjungos, praneša, kad žinai, seni, šitie laikai jau baigėsi. Atrodo, kad „Arklio galiai“ tikrai baigėsi kažkokie laikai. Ir šlovingai prasideda nauji.
Frank Fitts – You’re Lonely
Pernai gegužę liaupsės buvo skirtos 11 minučių trukmės vilniečių „Frank Fitts“ debiutui. Pilnas 12 kūrinių albumas „You‘re Lonely“ įrašytas toje pačioje stebuklingoje „Ymir Audio“ studijoje su norvegu prodiuseriu Snorre Bergerudu. Per metus grupė nei pasikeitė, nei labai subrendo, tiesiog išreiškė tai, kas jie šiuo metu yra. Jei galvotume apie ateitį, grupės ar tiksliau jų muzikos stiliaus galimybės yra gana ribotos: minimaliomis priemonėmis daug skirtingų albumų neprikepsi.
Bet „Frank Fitts“ nėra apie ateitį. Jie yra euforiškas dabarties momentas. Laisvė ir rokenrolas. Į asfaltą nubrozdintos alkūnės. Per kraštus plūstanti drąsi ir lengvabūdiška paauglystė.
Agresyvaus pankroko Lietuvos pogrindyje nuo senų laikų vis pasitaiko. „Frank Fitts“ nelinkę sėdėti pogrindyje. Jie irgi agresyvūs, bet džiaugsmingai. Jokio dramatizmo ir deklaratyvaus maišto prieš pasaulį. Man reikia tavo prisilietimo, bet tavo mama manęs nemėgsta, o ir tavo šypsena apsimestinė. Man vėl bloga nuo brokolių sriubos, iš nosies bėga kraujas, nes vakar prisigėriau, bet rytoj tikiuosi būti geresnis. Tu baisiesi mano suverstu butu, bet man nesvarbu, – maždaug taip galima perpasakoti jų angliškus tekstus.
„Frank Fitts“ trijulė šiuo momentu iš esmės yra tobula grupė. Jų įvaizdis, muzika, gyvi pasirodymai – gryni ir nuoširdūs, ir šis autentiškumas neišvengiamai jaučiamas kiekvienam klausytojui.
jautì – Gap Year
Pernai jaunų grupių konkurse „Garažas“ Elektrėnų / Vilniaus ketvertas „jautì“ užėmė antrąją vietą. Iš jų pasirodymų įstrigo krentantys akiniai, išskirtinis balsas ir margi megztiniai. Praėjus metams, grupės tapatybė jau gerokai turtingesnė. Koncertuose šviesią lietuvišką melancholiją papildė energijos proveržiai, išsigrynino matematiškos gitarų partijos, ypač išsiplėtė vokalo emocinė amplitudė – lyrišką naivų optimizmą papildė ironija ir netgi piktumas.
Dabar juos tikrai verta pamatyti koncerte. Tai kaip tik tas etapas, kai grupė pajuto, kas yra, ką nori ir gali daryti. Įkvepia ne tik grynas grojimo džiaugsmas, bet ir potencialo, perspektyvos pojūtis.
Visų šių gyvo santykio džiaugsmų įraše niekaip neperteiksi. Bet debiutiniame 16 minučių albume šiuo klausimu padaryta viskas, kas įmanoma. Dainų paprastumas apgaulingas: kuo ilgiau klausai, tuo daugiau išryškėja apgalvotai sudėliotų detalių. Prajuokina netikėtai išnyrantys pritariančiųjų vokalų šūksniai. Grakščiai skamba gitaros. Paveikiai kaitaliojamas ritmas. Ilga instrumentinė frazė derinama su trumpomis falceto eilutėmis (puikus lakoniškas „Naive“). Pavyko ir kabinančių priedainių parašyti, ir užauginti kulminacijas.
Įspūdžio negadina net tekstai. Pabodęs romantizmas apie saulę akyse ir šviesias kasas skamba tik vienoje dainoje. Visai kitokie iš veiksmažodžių sudėlioti „Atstumai“: kylam per aplink / iš toli girdi / pripratau užmiršt. Tokios eilutės kaip tik pabandyk išdrįst greičiausiai yra „ba.“ įtaka (sugebėt pasikeist), bet tai gera įtaka – veiksmažodžių lietuviškai lyrikai labai trūksta. Angliškas tekstas dainoje „Optimism is not that good“ – netolygus, tačiau muzikiniu atžvilgiu šis kūrinys – mano favoritas.
Albumas skamba kaip gryna vasara. Tad grupei belieka toliau brandinti savo tapatybę, kam ir turėtų būti skiriami gap year.
Au-Dessus – End of Chapter
Rašyti apie black metalą į vieną didžiausių naujienų portalų yra gana nepadoru. Viešumas prasilenkia su pačia žanro esme – privalu likti sunkiai prieinamam, kam reikia – patys susiras. Dėl to Lietuvos metalo kultūra gyvuoja paraleliniame pasaulyje, atsiribojusi, užsikonservavusi, tvirta, bet drauge ir sustabarėjusi.
Postblackeriai „Au-Dessus“ dar iki šio debiutinio albumo buvo apgaubti tokios pagarbos ir mistikos, kad jų šešėliai nusidriekdavo net už subkultūros ribų. Ši grupė – vienas tų meno reiškinių, kurie geriau žinomi užsienyje nei Lietuvoje. 2015 m. Lenkijoje išleidę mini albumą, jie aktyviai koncertavo Europoje. Sprendžiant iš liaupsinančių recenzijų užsienio tinklalapiuose, Prancūzijoje išleistas „End of Chapter“ grupės geografiją dar labiau išplės.
„Au-Dessus“ (pranc. virš), nors ir išlieka griežtuose žanro rėmuose, ieško vis naujų stilistinių elementų. Didžiausią įspūdį įraše daro akivaizdi grupės ambicija ir kompozicijų brandumas. Klausytoją užgriūvantys masyvūs garso luitai po daugelio klausymų atskleidžia kruopščiai suręstą vidinę struktūrą. Pirmajame ir įspūdingiausiame albumo kūrinyje grupė parodo visą savo arsenalą: prilėtintas gitarų kapojimas ir hipnotizuojanti bežodė mantra intensyvėja, greitėja ritmas, formuojasi žodžiai, tankėja audinys, klausytojas dusinamas ir spaudžiamas prie žemės, kol galiausiai staiga gitaros ir balsas atsiveria, tamsoje atsiranda naujų jėgų ir šviesos.
Grupė profesionaliai tvarkosi ne tik su savo produkcija, bet ir su įvaizdžiu. Tokiame dramatiškame žanre ne taip lengva išvengti dirbtinio teatrališkumo, iš šalies dažnai atrodančio komiškai. Iš šalies, žinoma, ir pats black metalas gali skambėti tiesiog kaip triukšmas, tačiau kokybiški jo pavyzdžiai tikrai verti įsiklausymo pastangų.
Nenaujiena
RY X – Dawn
Nepasirengusiems kilnoti granitinių black metalo luitų, turėtų patikti visiška priešingybė – labai tyli ir lengva RY X kūryba. Šis pernai išleistas albumas pastarąjį pusmetį buvo vienas mano klausomiausių. Dar 2010 m. Ry Cumingo vardu muzikantas išleido neišskirtinį popalbumą. Tikrąją pavardę pakeitęs nežinomuoju X jis atrado plačias minimalizmo galimybes. Albume „Dawn“ apie meilę ir geismą pasakojama puse lūpų, kartojant paprastas frazes (I was only falling in love). Trapios, lyg eteris išsisklaidančios dainos liejasi viena į kitą. Skaidrus liūdesys, akustinis skambesys ir falcetas primena intravertišką Jameso Blake‘o ar „Bon Iver“ kūrybą.
Šį australą į Vilnių atveža melancholišką muziką mėgstanti agentūra „8 Days a Week“ (koncertas liepos 4 d. Pranciškonų rūmų kieme).
