Frank Fitts – Everything‘s Fine
Ryškiai prisimenu, kaip pernai vasarą stryktelėjau nuo asfalto ant scenos užlipus „The Wrong Note“. Apiplyšę, nepilnamečiai pankeliai trenkė iš peties. Iškart matėsi: geri bičai. Vilniečiai grupės nariai vis dar mokosi mokykloje, bet jau pakeitė pavadinimą ir štai įrašė debiutinį mini albumą.
Muzikantai pasakoja norėję groti vis greičiau ir purviniau, bet paskui ėmę ir subrendę. Būgnai ir gitaros vis dar kala greitai, bet tos brandžiosios akimirkos yra pauzės („Hate“). Priversdamos sulaikyti kvapą, klausytoją jos įtraukia ne mažiau nei iškart įstringantys priedainiai. Per kontrastą efektas pasiekiamas ir kūrinyje „House of Ashes“ (švelnumas–grubumas). Už šiuos mažus, bet reikšmingus triukus „Frank Fitts“ turbūt dėkoja norvegui prodiuseriui Snorrei Bergerudui („Rasabasa“) ir jo prestižinei studijai „Ymir Audio“ Vilniuje.
Nors po keturių EP dainų baisiai norisi dar, šventa tiesa, kad mažiau yra daugiau. Mano ausis labiausiai pradžiugina muzika, kurioje rezultatas pasiekiamas minimaliomis priemonėmis, kurios skambesys neiščiustytas, nerafinuotas, netobulas, todėl – kupinas laisvės. Todėl šias 11 minučių skelbiu geriausiu gegužės mėnesio albumu.
Wolfsome – Origin.412
„Wolfsome“ man kelia labai dviprasmiškus jausmus. Džiugu, kad Kaune atsirado puiki roko grupė. Gyvai jie atrodo užtikrintai kaip scenos veteranai. Pernai laimėjo LRT „Opus“ jaunų grupių konkursą, o daina „Electrified“ netikėtai suskambėjo britų laidoje „Top Gear“. Šią vasarą grupė jau gros visuose festivaliuose – nuo „Karklės“ iki „Velnio akmens“.
Klausydama albumo galvojau apie muzikine prasme visai nepanašią lietuvių grupę „The Roop“, kuri debiutui taip pat pasirinko „brandinimo strategiją“: ketverius metus studijoje gludino skambesį ir tik tada su įrašais ir koncertais iššoko į dienos šviesą. „Wolfsome“ dirbo porą metų ir išlindo praeitą gegužę. Jų modernizuotam klasikiniam rokui sunku ką prikišti: viskas labai profesionalu – kaip sakoma, nesuprastum, kad lietuviai. Tačiau vis dėlto – standartas. 11 dainų prailgsta, struktūros kartojasi, gitarų motyvai ir tekstai skamba lyg iš vadovėlio.
Bet ką čia, gal nedera burbėti. Verčiau pafantazuoti apie galingą rokenrolo turą po Lietuvą, kur „Wolfsome“ grotų su „Freaks On Floor“.
Despotin Fam – Vienas
Vaiperis ir Shmekla dar iš paauglystės ataidi kaip mistinių autoritetų vardai. Prieš dešimtmetį suburta repo grupuotė „Despotin Fam“ jungia keturis kūrėjus – be dviejų minėtų, dar Liezhuvis ir Laikrodis. Tai trečiasis jų albumas, pasirodęs keturiomis dalimis.
Nuo populiariųjų lietuviško repo atstovų DF pirmiausia skiriasi muzikine puse. Ritmai daugiasluoksniai, kupini intriguojančių semplų („Liūdna“), soul, džiazo motyvų. Dauguma hipnotizuojantys, išsiskiria šaižesnis, grubesnis „Čia nebėra“ ar pophitas „Dega“. Įdomu, kad DF laikomi „klasikiniu“ hiphopu, nors jie taip pat ir futuristai, eksperimentatoriai, posthiphopo atstovai.
Rimai išradingi (kinta – ginklo – kinkos – instinktai), tekstai žodingi, metaforiški. Tačiau, kaip ir kolegų, abstraktūs (laikas, kasdienybė, hiphopo kultūra), vengiama pasakojimo (kaip ir dabartinėje lietuvių poezijoje, dažniau tiesiog žongliruojama žodžiais), aktualijų (2016-uosius atpažįsti nebent iš Kendricko Lamaro ir Drake’o paminėjimų).
Konkretumas tekstams nebūtinas, jei kūrinius papildo pats jų atlikimas (savitas vokalas, intonacija). Su tuo žaidžiama parodijoje „Rэpas“, bet dažniausiai repas vis dėlto neprilygsta įkvepiantiems muzikos ritmams.
Radiohead – A Moon Shaped Pool
Tik pamėgink kam nors prasitart, kad nemėgsti „Radiohead“, kad nelaikai jų viena genialiausių visų laikų roko grupių, kad jų naujas albumas tau nebuvo svarbiausias šių metų muzikos įvykis! Devintąjį jų albumą kritikai sakralizuoja, kaip ir daugumą ankstesniųjų. Thomas Yorke dar liūdnesnis nei įprastai, jo falcetas tebekelia nerimą ir nepatogumą. Įdomiausia albumo dalis – styginių orkestro atliekamos gitaristo Johnny Greenwoodo aranžuotės. Ypač pirmasis singlas „Burn the Witch“, kuriame, styginius naudojant kaip perkusiją, įtampa tampa kone apčiuopiama. Nepaprastai gražus ir „Identikit“, sudygsniuotas atsargiu staccato ritmu.
Likę kūriniai reikalauja daug pastangų ir laiko, kad depresijos masyve išryškėtų kokia nors prasmė. Tikra paslaptis, kaip muzikantai, panirę šitokiame egzistenciniame pasyvume, sugeba priimti novatoriškiausius sprendimus muzikos rinkoje: dar 2007 m. „In Rainbows“ išleido be išankstinės reklamos ir leidyklos paslaugų, sudarė galimybę mokėti už įrašus tiek, kiek nori klausytojai, o „reklamuodami“ naująjį albumą išnyko iš visų socialinių tinklalapių.
Anohni – Hopelessness
Depresyviai pasyvia galima pavadinti ir Anohni kūrybą. Tai pirmasis jos albumas šiuo vardu – lig šiol ji buvo žinoma kaip grupės „Antony Hegarty and the Johnsons“ lyderė. Kaip ir „Radiohead“, tai labai žiemiškas įrašas, kurio klausytis per tokius karščius kiek nepadoru (jei būtent to trokšta jūsų širdis, galite pridėti ir gegužę pasirodžiusį Jameso Blake’o tamsios elektronikos albumą „The Colour in Anything“).
Paprastai su rauda prie fortepijono siejama Anohni čia pasirinko agresyvesnį, atšiauresnį skambesį. Dramatiškas vokalas naujai atsiskleidžia apokaliptiniuose, sintetiniuose garsovaizdžiuose (prie jų prisidėjo industrinės elektronikos kūrėjas Oneohtrix Point Never).
Tekstuose Anohni nuo asmeninės nevilties pereina prie globalinių kančių: Afganistano, „didžiojo brolio“ ir nusivylimo Obama. Kitaip nei PJ Harvey praeitą mėnesį pristatytame protesto albume, Anohni žurnalistika neužsiima. Ji viską įsileidžia į vidų, išjaučia, todėl žodžiai apie klimato atšilimą neprimena reportažo: Noriu išgirsti šunis inkščiant vandens / Noriu išvysti žuvis pilvais į viršų / Visus tuos lemūrus ir kitas mažas būtybes / Noriu išvysti degant, juk vos keturi laipsniai.
Seratones – Get Gone
Jei vasara jums vis dėlto reiškia ne apokalipsę, o festivalius ir rokenrolą, galite pasiklausyti debiutinio grupės iš Luizianos įrašo – lengvai garažinio, lengvai bliuzinio, trankaus ir smagaus. Panašiai kaip lietuviai „Wolfsome“, jie modernizuoja (hipsterizuoja) klasikinius roko elementus. Nykesnes kompozicines vietas su kaupu kompensuoja aukštas, energingas, gospelų išlavintas A.J.Haynes balsas, klyktelėjimai ir pakikenimai.
Neišvengiamai šalia „Seratones“ reikia paminėti kitus amerikiečius – „Alabama Shakes“. Haynes vokalas ne toks jausmingas ir turtingas kaip Brittany Howard, – užtat optimistiškesnis ir pankiškesnis.
Žodžiu, gal pasaulio „Seratones“ muzika ir neišgelbės, bet kurį nors savaitgalį išgelbėti gali kuo puikiausiai.
