- 2019 m. balandžio 5 d. Vilniaus kongresų rūmuose įvyks Jūsų koncerto altui ir simfoniniam orkestrui „Trys mano būsenos“ premjera. Kūrinys parašytas altininko Rolando Romoslausko 60-mečiui. Papasakokite, kaip kilo kūrinio idėja?
- Ilgametė kūrybinė draugystė su altininku Rolandu Romoslausku ryškesnė jo vadovaujamo trio „Vilniaus arsenalas“ interesų lauke. Per eilę metų gimė įvairūs specialiai šiam ansambliui sukurti kūriniai, per kuriuos vis artimiau pažinau ir muzikantą, jo stilistiką ir jį supančią muzikinę gildiją. Tad kvietimas sukurti „jubiliejinį“ koncertą altui su orkestru nebuvo staigmena, tuo labiau kai mudviejų gyvenimo metų skaičiai visuomenėje vadinami „jubiliejiniais“. Jame sutelpa lyg dvi biografijos, tiksliau – jų vizijos, nes joks menininkas negyvena vien realiame pasaulyje. Tasai kitas, dažnai ir jam pačiam neaiškus, visuomet patrauklesnis. Vien jau savo paslaptingumu.
- Altininkas Rolandas Romoslauskas savo interviu citavo Jūsų frazę, kad kūrinį parašote labai greitai, bet ilgai nešiojatės viduje. Kaip iš tiesų vyksta kūrybos procesas?
- Niekada nepradedu rašyti natų, kol neįsitikinu, kad to reikia. Taip, Koncertas altui gimė labai greitai, gal per tris ar keturias dienas, tačiau galvota buvo nuo pat pirmos dienos, kai ištariau Rolandui – sutinku. Man svarbiausia „pagauti“ idėją, prasmę, reikmę. Neapgaudinėju savęs, bylodamas, kad kūryba reikalinga tik man pačiam. Visuomet rašydamas naują kūrinį įsivaizduoju esąs salėje su tą kūrinį atliekančiais ir jį klausančiais. Žinoma, yra pavojus tos publikos reikmėms pataikauti, būti gerokai primityvesniu, nei norėtųsi. Tuomet pradedu regėti toje salėje man gerai žinomus veidus tų žmonių, kurie man svarbūs, jų mintys gilios, o požiūris į gyvenimą sveikas, be prietarų ir ašarų. Būna, kad jie, nesulaukę kūrinio pabaigos, išnyksta. Tuomet pradedi iš naujo. Būna visaip...
Tiesa, galima stebinti visą gyvenimą, būti tarsi kokiu Salvadoro Dali klonu. Tačiau klonas yra tam tikra anomalija, antrinis produktas.
- Kas yra didžiausias pavojus kūrybai?
- Amato išdavystė. Noras vien stebinti, nesijaudinant dėl pasekmių. O taip besielgiant jos dramatiškos. Tiesa, galima stebinti visą gyvenimą, būti tarsi kokiu Salvadoro Dali klonu. Tačiau klonas yra tam tikra anomalija, antrinis produktas. Be to, mano paminėtas siurrealistas stebino visų pirmiausia tuo, kaip meistriškai tuos „stebinimus“ pateikdavo. Amatas man labai svarbus, nes gali turėti šimtus stebinančių idėjų, tačiau nebegalėsi jų tinkamai išskleisti – stigs meistriškumo. Todėl, kai ruošdamas Lietuvos radijui laidas apie W.A.Mozarto kūrybą atradau, su kokiu įniršiu kūrėjas gilinosi į polifonijos meną – o tasai tikrai jam buvęs svetimu pagal visą W.A.Mozarto natūrą – suvokiau, kad reikia pažinti daug daugiau, nei galvoji žinąs.
- Nujaučiant, kad „Trys mano būsenos“ pasakoja apie skirtingus žmogaus etapus, norisi paklausti, kaip Jums atrodo gyvenimas iš perspektyvos. Dažnai žmonės sako, kad jei galėtų pradėti nuo pradžių, nieko nekeistų, arba kaip tik – nebedarytų vieno ar kito. Jūsų manymu, skausmingų klaidų ir ieškojimų įmanoma išvengti, ar jie yra būtina brandos dalis?
- Yra nuostabi Peterio Ustinovo pjesė apie vienu metu scenoje susirenkančius to paties žmogaus vaiką, jaunuolį, brandų vyriškį ir beveik aklą senį – visi jie svarsto tą patį klausimą, tačiau nieko negali pakeisti. Vyresnieji „aš“, žinodami apie jaunesniųjų išdaigas ir būdus jų išvengti, tik skėsčioja rankomis – gyvenimas duotas vieną kartą ir negali būti keičiamas kaip pirštinės.
Trys mano būsenos Koncerte altui turi labai daug vidinių ženklų. Vienu metu ausylesnis klausytojas išgirs ir R.Wagnerio, ir G.Puccini, o kažkur ir mano „Kregždučių“ intonacijas. Mano paminėti autoriai į „būsenas“ atkeliavo alto grojamais motyvais iš jų kūrinių. Tokiu būdu altas lyg surišo epochas, idėjas ir būsenas į vieną pynę. Mano profesorius Eduardas Balsys vis kartodavo, kad jei nieko neįdedi į savo muziką, tai ir girdėsis. Dėkoju bičiuliui Rolandui, kuris labai jautriai perskaitė mano partitūrą, ir, žinoma, maestro Gintarui Rinkevičiui, nepabūgusiam dar neparašytą kūrinį įtraukti į jo vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro programą. Džiaugiuosi, kad prie naujos partitūros prisijungia ir dar vienas nuoširdus mano kūrinių atlikėjas – dirigentas Robertas Šervenikas.
- Kas Jums šiuo metu svarbiausia gyvenime? Kokiomis vertybėmis vadovaujatės? Ar metams bėgant susiformuoja toks asmeninių vertybių, prioritetų rinkinys, kuris saugo, veikia kaip kelrodis, amortizuoja skausmingus susidūrimus su realybės dramomis, padeda jų išvengti? O gal nesiekiate jų vengti?
- Amžinas klausimas, į kurį, kuo esi vyresnis, atsakymas tolsta ir tolsta. Dabar dar kiek regiu jo nugarą, tačiau pamažu ir toji nyksta akyse...
