– Kai repetuojate, ruošiatės koncertams, kiek laiko per dieną grojate?
– Šiuo metu, kai koncertavome, daug repeticijų mums nebereikėjo ir mes grodavome po porą valandų per dieną, bet tai yra tik dėl to, kad mes darbą padarėme anksčiau. Man instrumentas yra kaip moteris. Tu turi visą laiką bandyti išgauti tinkamą garsą, kartais ji visai nenori groti, kartais nori, koncertas tuo metu, kai nenori, ką daryti...
Man instrumentas yra kaip moteris. Tu turi visą laiką bandyti išgauti tinkamą garsą, kartais ji visai nenori groti, kartais nori, koncertas tuo metu, kai nenori, ką daryti...
– Nuo ko priklauso, kada nori groti, kada nenori?
– Čia jau jos reikėtų klausti. Nežinau. Medis yra gyvas dalykas, jis keičia struktūrą. Kuo daugiau groji, ypač mediniais instrumentais, tuo geriau jie skamba.
– Kai buvote mažas ir pradėjote groti, ar jums reikėdavo prisiversti repetuoti, ar viskas plaukė natūraliai?
– Kai pradėjau groti gitara, man buvo 11 metų ir aš jau šokau liaudies šokius. Man jie taip nepatiko, kad savo tėvams pasakiau, kad aš juos noriu mesti, ir kad mane paliktų ramybėje, nes aš norėjau žaisti kompiuteriniais žaidimais, išeiti į lauką, būti su draugais. Tėvai man pasakė, kad aš turiu užpildyti savo laiką kažkokiu hobiu ir veikla. Aš tada pasakiau: gerai, duokit gitarą.
Visai neplanavau, kad man ta gitara tiks ar patiks. Paėmęs gitarą per metus padariau didelę pažangą, laimėjau Baltijos gitarų konkursą, išvažiavau į užsienį, laimėjau konkursų. Mano talentą pamatė dėstytojai ir mokytojai, ir būdamas 14 metų gavau pakvietimą atvažiuoti į „Mozarteum“ universitetą studijuoti paruošiamąjį kursą.
– Ar jums tada dažnai sakė, kad esate ypač talentingas?
– Taip, sakė.
– Ir ką tuo metu jausdavote?
– Talentas yra labai subjektyvus dalykas, nes po talentu slypi labai, labai daug darbo. Aš grodavau po 8, 9, 10, kartais 11 valandų per dieną. Tiesiog užsiiminėji, ieškai, kaip tas pirštas geriau pasidėtų, gražiau skambėtų, čia nagas ne taip paruoštas.... Negalvojau apie talentus ar kažkokią ateitį – 14 metų vaikui tokių minčių dar nekyla. Darai tai, kas tau pačiam įdomu.
– Kada jūs jaučiatės laimingiausias, kai grojate? Galima išskirti kažkokį momentą?
– Mes visi žmonės ir galbūt laimingi 100 proc. būti negalime, nors aš to labai norėčiau ir linkėčiau to sau ir kitiems. Laimingiausia būna tikriausiai tada, kai yra publika, kuri yra pasiruošusi išgirsti. Čia yra labai, labai svarbu. Taip pat svarbus labai geras įgarsinimas, kai tu gali žaisti garsu. Ta akimirka, kai tu turi publiką delne, ir jei tu nutylinsi dinamiką iki tyliausios natos, žinai, kad žmonės vis tiek išgirs. Tada tu gali pasiekti ir aukščiausią fortissimo. Tame dinaminiame lygmenyje, jeigu yra puikus įgarsinimas ir tam pasiruošusi publika, yra meditacija ir transas.
– Ar jums muzika yra pirmoje vietoje?
– Man muzika yra numeris vienas. Tai, ką aš darau, dėl ko aš tai darau, yra būtent muzika. Galų gale, jeigu tu kažką nori tikrai gerai daryti, kartais tenka kažką paaukoti ir susidėlioti prioritetus yra visada labai svarbu, nes jeigu nežinai, kur eini, tu tik trypčioji vietoje. Jei turi konkretų tikslą ir žinai, kad nori nueiti iki tų durų, tai tu iki jų ir eini.
Čia jau jos reikėtų klausti. Nežinau. Medis yra gyvas dalykas, jis keičia struktūrą. Kuo daugiau groji, ypač mediniais instrumentais, tuo geriau jie skamba.
Visą laidos „Jaunas ir talentingas“ įrašą klausykite čia:
