Šiandien, kai rašau šį tekstą, mano feisbuke kunkuliuoja pasipiktinimas Vilniaus savivaldybės planais legendinio „Kablio“ patalpas paversti ofisiukais. Ką tik atsisveikinus su Profsąjungų rūmais, buvusiais namais daugeliui muzikantų, sunku patikėti, kad kam nors šautų į galvą kišti pirštus prie šios istorinės meno, performansų, koncertų, subkultūrų vietos.
Mirusių pasaulyje tvarka ir elegancija, – skiemenuoja „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“ savo pirmajame albume, kuriame perdirbo ir šią kultinės grupės SA-SA dainą „Mirusių pasaulyje“. Albume, kuris gruodį, rodos, išleistas taip, kad tik kuo mažiau žmonių jį pastebėtų.
Plaukų nešukuoju, dantų nevalau,
Aš kartais smirdžiu – atsiprašau!
Aš padugnė, aš padugnė,
Už du tūkstančius litų.
Pagal tokius žodžius linguoja „Vilniaus bosanovos ponais“ vadinamas horror punk ansamblis, gyvuojantis ir pogrindžio kvapus į save siurbiantis būtent „Kablio“ rūsyje. Savo pasaulėjauta ši grupė grąžina neseniai pradingusį pasaulį, kuriame mažiau švaros, bet daugiau kūrybiškumo.
„Bandcamp“ svetainės platybėse galima užtikti kitur nerandamų, nematytų negirdėtų lietuviškų radinių. Gruodį radau du, patraukusius dėmesį. Duetas „Got Mind of the Universe“ atsirado Vilniuje 2016 m. Debiutinis Šarūno Kvaraciejaus (sintezatoriai, programavimas) ir Tomo Saladžiaus (vokalas) mini albumas „Machine“ – penki industrinės elektronikos kūriniai. Muzikinė dalis stipri – melodinga, bet grubi, hardrokinė. Vokalas – priklauso nuo požiūrio: pretenzingas, kartais krypstantis į kičą, kurį, aišku, galima priimti kaip sąmoningą žaidimą depešiškais atspalviais.
Industrinę elektroniką kuria ir projektas „Motina“ (koks pavadinimas!) – jų debiutinis albumas vadinasi „You Will Be Recorded“. Čia ironija perauga į sarkazmą, skanduojamą pikto, iškraipyto, metalinio vokalo. Muzikinė pusė – nenuobodi, išradinga, šiurpoka, bet ir smagi. Net tekstai nustebina retesniais žodžių pasirinkimais ir smulkiais absurdo momentėliais:
organic diet
rotting in riots
climb quiet
into the fire
Stormzy – Heavy Is the Head
26-erių Stormzy pernai buvo „Glastonbury“ festivalio headlineriu – tapo antru jauniausiu ir pirmu juodaodžiu Didžiosios Britanijos atlikėju, gavusiu tokią reikšmingą poziciją. Scenoje jis dėvėjo paties Banksy sukurtą apsauginę liemenę – komentarą apie Londone itin dažnus užpuolimus su peiliais. Jo diriguojama minia skandavo: „Velniop Borisą [Johnsoną]!“
Ganietės motinos Londone užaugintas reperis per penketą metų virto savo kartos balsu, sujungdamas komercinę sėkmę su filantropo ir aktyvisto vaidmenimis (jis įsteigė stipendiją juodaodžiams studentams Kembridže, o drauge su „Penguin“ leidykla remia mažiau girdimus literatūros balsus). Debiutinis Stormzy albumas 2017 m. tapo pirmuoju grime žanro (britiškos šiuolaikinio repo atšakos) atstovu, pasiekusiu aukščiausią Britanijos topo poziciją ir įvertintu „Brit Awards“.
Šiame antrajame albume Michaelas Omari tyrinėja savo paties jauseną sulaukus šitokio triumfo, o drauge su juo – ir pavydo, neapykantos, bandymų pasinaudoti. Įžvelgiama ir kita tema – juodaodžių menininkų infiltravimas į jiems vis dar neįprastus kontekstus: albumo pavadinimas – nuoroda į Shakespeare'ą, o viršelio nuotrauka (reperio atvaizdas) kabo Nacionalinėje Londono portretų galerijoje.
Prie 16 kūrinių albumo dirbo 9 prodiuseriai, įrašyta buvo 16 studijų. Be intensyvaus, rūstaus, komanduojančio repo, Stormzy čia dainuoja, gieda bažnytiniai chorai, groja styginiai, sintezatoriai, trakši lo-fi semplai. Ambicijų mastą beveik galima lyginti su Kanye Westo. Ir bent kol kas Stormzy jas sugeba įgyvendinti.
Burial – Tunes 2011–2019
Mano, kaip ir daugelio kitų, suvokimą apie elektroninę muziką pakeitė Burial albumas „Untrue“. 2007 m. pasigirdęs tamsaus, tuščio, lietingo, atšiauraus, bet raminančio, hipnotizuojančio miesto garso takelis tapo dubstep žanro ir apskritai elektroninės muzikos etalonu.
Po dviejų albumų pagaliau nenoriai atskleidęs savo tapatybę (kaip muzikos pasaulio Banksy), Williamas Bevanas kol kas daugiau pilnų studijinių albumų neišleido. Šiame 2,5 valandos rinkinyje sudėti pastaraisiais metais mini leidiniuose pasirodę kūriniai, susiliejantys į raibuliuojančią, elektrifikuotą, traškančią ambiento jūrą.
Ši muzika gali būti fonas įvairiausioms kasdienybės patirtims, bet iš tiesų jos derėtų klausytis atidžiai, kreipiant dėmesį į mikroskopines detales, sluoksnius ir tekstūras. Tinklalapis „Pitchfork“ šią antgamtišką ir kartu labai savą, artimą, atpažįstamą muziką tiksliai pavadino Rorschacho testu klausytojams.
