Su „Colours of Bubbles“ nariais Julijumi Aleksovu ir Tomu Grubliauskiu kalbamės apie jų naująjį albumą ir dešimtmetį trukusį kelią iki jo.
– Kaipgi nutiko, kad vaikinų kompanija iš Šiaulių vieną dieną tapo „Colours of Bubbles“?
Tomas Grubliauskis: Mus įkvėpė Šiaulių muzikos scena. Šiauliuose nuo 1995 m. iki 1998 m. vyravo indie rokas, vykdavo daug rokenrolo vakarėlių, į kuriuos susirinkdavo be galo daug žmonių – vyko vadinamieji „roktūsai“. Iš Šiaulių kilo ir tokios grupės kaip „Bix“, „Lygiailyja“, „Brainers“. Šiauliai net buvo vadinami Lietuvos Mančesteriu.
Julijus Aleksovas: Muzika mus lydėjo nuo pat mažų dienų – beveik visi esam baigę muzikos mokyklas. Pagalvojom, o kodėl mes negalim būti ant tos scenos? Pavydėjom tiems kietiems „bičams“, nes jie pasiimdavo visas geriausias „panas“, todėl nusprendėm kažkaip pradėti groti ir patys.
– Ko tikėjotės susibūrę? Gerai praleisti laiką, tapti žvaigždėmis Šiauliuose ar patekti į tarptautinę rinką?
J.Aleksovas: Mes ir šiandien siekiam, kad muzika, kurią kuriam, patiktų, visų pirma, mums patiems. Ir, aišku, norim gerai praleisti laiką.
T.Grubliauskis: Neįmanoma blogai praleisti laiko, jei darai tai, kas tau patinka ir matai, kad su kolegom sutampa nuomonės ir interesai. Tokia paprasta formulė, veikianti jau visus dešimt metų.
Labai vertinam savo klausytoją ir manau, kad esam gan nišinė grupė – mūsų klausytojas turi „filtrą“, sugeba atsirinkti, – sakė J.Aleksovas.
– Prisiminkim, koks buvo jūsų pirmasis koncertas.
T.Grubliauskis: Ruošėmės konkursui „Eurorock 2006“. Likus savaitei būgnininkas atsisakė groti. Tą pačią naktį per „Skype“ suradom mūsų būgnininką Simą, kurį kitą dieną parsivežėm iš Pasvalio ir pradėjom repetuoti. Tada atvažiavom į Vilnių ir konkurse užėmėm garbingą paskutinę vietą.
Vyko trys turai, mes dalyvavom pirmajame. Antrame grojo grupė iš Anykščių „The Fly“, kuri irgi užėmė paskutinę vietą ir pelnė, jei neklystu, tiek pat, kiek mes – 4,4 balo.
Trečiam ture turėjo groti grupė „Flamingo“ – jie užlipo ant scenos ir grupės vokalistas Julius Sičiūnas pasakė, kad šiandien negros, nes tie, kurie groja roką, konkurse surenka mažiausiai balų, o tie, kurie groja funką, lyderiauja.
Visos šios trys grupės greit susibičiuliavo ir po savaitės surengėm bendrą koncertą „Biksuose“. Nuo to viskas ir prasidėjo.
– Ar per šį laiką pasikeitė jūsų klausytojas?
J.Aleksovas: Pasikeitė, nes subrendo.
T.Grubliauskis: Prasiplėtė klausytojų ratas – anksčiau ateidavo jaunesni, o dabar pastebim ir vyresnius žmones su šeimomis, ir pakankamai garbaus amžiaus žmonės. Manau, kad ir mūsų muzika subrendo.
J.Aleksovas: Mes nenorim groti pilkoms masėms, nenorim groti bet kam. Labai vertinam savo klausytoją ir manau, kad esam gan nišinė grupė – mūsų klausytojas turi „filtrą“, sugeba atsirinkti.
Muzika, skambanti filmų garso takeliuose, mums pasirodė labai įdomi, todėl tapo albumo idėjos pagrindu, – sakė T.Grubliauskis.
– Neseniai išleidote albumą „She Is the Darkness“. Kuo jis skiriasi nuo ankstesnės jūsų kūrybos?
J.Aleksovas: Jis kitoks, nes yra konceptualus. Ankstesnis albumas „Inspired by a True Story“ buvo kurtas kone visus devynerius metus, todėl dainos yra įvairesnės, albume daugiau bangavimo. O „She Is the Darkness“ yra vientisas kūrinys.
T.Grubliauskis: Albumo kūrimą pradėjom nuo to, kad sugalvojom ir pasitvirtinom koncepciją – nusprendėme, kad jis bus kinematografiškas. Muzika, skambanti filmų garso takeliuose, mums pasirodė labai įdomi, todėl tapo albumo idėjos pagrindu.
J.Aleksovas: Pradėjom gilintis, kaip kuriama muzika filmams, kas kuria įtampą, kokie garsai apjungia baimės jausmą. Naudojom daug elementų, kurių muzikoje įprastai neišgirsi, pvz. medžio brėžimą į metalą. Ieškojom kitokių sprendimų – norėjom garso takelių muziką perleisti per savo prizmę.
Konceptuali ne tik muzikinė pusė, bet ir vizualinis albumo pavidalas. Albumas turi du viršelius – pirmajame nutapyta moteris, antrajame juodame fone Brailio raštu užrašytas albumo pavadinimas: „She Is the Darkness“. Pats kompaktas spaustas Austrijoje, kad būtų absoliučiai juodas. Tokių detalių yra daug – albumą norėjome nusmailinti iki smulkiausių dalykų. Manau, kad tai yra geriausias rezultatas, kurį galėjome padaryti.
Šį penktadienį vyks albumo pristatymo koncertas, į kurį taip pat įdėjom daug pastangų. Prie mūsų prisijungė didesnė komanda – naujas gitaristas Titas Joneliūkštis, pučiamųjų sekcija, grosianti gyvai.
T.Grubliauskis: Artimiausiems koncertams kūrėme ir specialų apšvietimą, panaikinsiantį ribą tarp scenos ir žiūrovų – apšvietimas nebus vien tik ant scenos, o koncerto vieta netgi bus specialiai iškvėpinta šiam koncertui parinktais kvepalais.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Ar esate pasiskirstę darbais – kas kuria koncepciją, muziką, dainų tekstus?
T.Grubliauskis: Pirmą muzikinį žingsnį visad žengia Julijus. Iš pradžių išpildome muzikinę mintį, tuomet kuriame tekstą. Aišku, Julijus turi pirminę idėją apie ką bus daina, bet muzika kinta, todėl tekstą imame kurti tik galutinei versijai.
J.Aleksovas: Būna, kad daina pasikeičia 80 proc. nuo to, ką aš atsinešu. Mes visi esam gana skirtingi ir visi į muziką įnešam kažką savo. Manau, kad tai gerai, nes nuo to ji tampa tik įdomesnė.
Mes visi esam gana skirtingi ir visi į muziką įnešam kažką savo, – sakė J.Aleksovas.
– Koncertuojate ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kuo skiriasi šios patirtys? Ar namų sienos padeda?
T.Grubliauskis: Sako, kad namuose žaisti yra lengviausia, bet iš visų užsienyje vykusių koncertų neprisimenu nei vieno nepavykusio. Tačiau pvz. Suomijoje pasirodė keista, kad didžioji dalis klausytojų, saugodami savo klausą, koncerte buvo su ausų kamštukais. Pas juos taip priimta, bet kartais pradedi galvoti – gal jie nenori tavęs girdėti? Nors juk atėjo, stovi, klauso...
– Kuriate anglų kalba. Kodėl? Taip geriau „rašosi“ ar vis dėlto galvojate ir apie tarptautinę auditoriją?
J.Aleksovas: Ir taip, ir taip. Man paprasčiau kurti angliškai. Ši muzika yra kilusi iš Anglijos – kažkaip keista būtų ją atlikti lietuviškai. Taikom ir į tarptautinę rinką.
Gal kada kursime ir lietuviškai, bet dabar yra taip, kaip yra, ir mes to per daug nesureikšminam.
– Sakoma, kad lietuviška muzika atsigauna – įgyja daugiau spalvų, aprėpia vis daugiau žanrų. Ar pastebite tai?
T.Grubliauskis: Lietuva visad turėjo stiprių muzikantų ir atlikėjų, tačiau galbūt jie ne visada buvo įvertinti.
J.Aleksovas: M.A.M.A apdovanojimuose atsiranda tokių atlikėjų, kurių prieš kelerius metus per televiziją geriausiu laiku niekas nebūtų rodęs: „Golden Parazyth“, „Wolfsome“ ar Tomas Sinickis. Manau, kad tai į gera.
T.Grubliauskis: Visa tai diktuoja paklausa. Vadinasi, ji keičiasi, klausytojas žvelgia plačiau, tampa labiau išprusęs.
Paklausa keičiasi, klausytojas žvelgia plačiau, tampa labiau išprusęs, – sakė T.Grubliauskis.
– Ko trūksta, kad alternatyvioji scena Lietuvoje būtų dar ryškesnė?
T.Grubliauskis: Manau, kad ji natūraliai progresuoja ir eina gerąja linkme.
J.Aleksovas: Aišku, visada galėtų būti geriau. Norėtųsi, kad būtų daugiau koncertų vietų, siūlančių kokybiškas sąlygas tiek atlikėjams, tiek klausytojams. Trūksta ir radijo stočių, televizijų, nes kol kas tik nacionalinis transliuotojas ryžtasi suteikti eterį tokiems kaip mes.
„Colours of Bubbles“ kovo 18 dieną koncertuos Vilniuje, klube „Legendos“, kovo 19 dieną — Panevėžyje, „Tauros lofte“, kovo 25 dieną — Šiauliuose, „Havanoje“, kovo 27 dieną — Alytuje, „Fenix“, balandžio 29 dieną — Klaipėdoje, „Kaštone“, balandžio 30 dieną — Kaune, „Orixo“.