- Pirmą kartą išgirdau jus per „Pravda“ naujokų apdovanojimus ir jau tada drąsiai kabinau jums medalį. Kokia buvo judviejų dueto pradžia?
Justas: Mes pažįstami jau penkerius metus. Pirmiausia, kartu grojome instrumentalą, po to nusprendėme, kad mums trūksta kažko daugiau – vokalo, ritmo. Pamatę atlikėją Dub FX, atsisiuntėme efektų pedalus (angl. loop station) ir pradėjome kurti su jais. Nereikėjo jokių kitų žmonių, kad užpildytų grupę būgnais, bosu – galėjome viską daryti patys. O pirmasis mūsų pasirodymas kaip „The Artrace“ įvyko prieš metus, kai užlipome ant scenos „Tamstos“ muzikos konkurse „Garažas“.
- Kaip gimė grupės pavadinimas?
Aurimas: Pamenu, kad traukiniu važiavome į Kauną ir tiesiog galvojom pavadinimus, labai ilgai sukom galvą.
Justas: Tuomet tiesiog sudėjome daug žodžių, kurie asociajuojasi mums su tuo, ką norime daryti, iš jų paėmėme po pirmą raidę ir netikėtai susidėjo toks pavadinimas.
- Praėjo metai nuo to, kai laimėtojote „Garažą“, kaip jūs pasikeitėte per šį laiką?
Aurimas: „Garažas“ buvo pati pradžia, geras spyris – pakvietimai į festivalius, koncertus. Tuo metu reikėjo daryti išties mažai, palyginus su tuo, kiek teko daryti po to. Buvo tik viena problema, turėjome vos dvi tris dainas ir su jomis turėjome koncertuoti visur, kur mus kvietė, o atsisakyti tiesiog negalėjome. Svarbiausia, jog po metų jau turime valandos programą. Žinoma, po kiekvieno koncerto galvojame, kas blogai, užtvirtiname tai, kas buvo gerai, padedam į šoną ir tada imamės tobulinti klaidas. Taip visus metus ir veikiam, tiesiog pagreitis kuo toliau, tuo labiau didėja, nuolat keičiamės.
- Kokie įsimintiniausi šių metų įvykiai?
Aurimas: Prieš pusę metų buvom pas Justą, pasižiūrėjome kažkokį filmą, kuriame vaikinai užsirašė savo tikslus. Susėdome ir tiesiog per daug negalvodami užsirašėme dvylika tikslų 2011 ir 2012 metams. Tuomet viskas atrodė neįmanoma – nebuvo priemonių, galimybių, finansų, bet viskas ėmė pildytis greičiau nei tikėjomės. Supratome, jei užsirašai – tai įvyksta. Klipo filmavimas ir buvo vienas iš mūsų užsibrėžtų tikslų.
Justas: Tame sąraše dar užsibrėžėme išleisti kompaktą, tai mes planuojame padaryti per vasarą, bet, aišku, viskas gali užsitęsti. Dar sugalvojome sudalyvauti „Eurovizijoje“ – sudalyvavom.
- Ką jums suteikė dalyvavimas „Eurovizijos“ atrankoje?
Justas: Naujos patirties tokioje scenoje, kurioje mes nesame buvę, pirmą kartą grojome pagal fonogramą. Tai buvo galimybė praplėsti savo klausytojų ratą ir daina „Fly LT“ turi pakankamai daug internetinių peržiūrų, palyginus su kitais mūsų kūriniais.
Aurimas: „Eurovizija“ Lietuvoje yra vienintelis televizinis konkursas Lietuvoje, kuriame nereikia pasirašinėti jokių sutarčių. Tu ateini, sudalyvauji ir esi laisvas. Ir, apskritai, labai smagu, kai žmonės atpažįsta mūsų dainas. Pamiršti vieną žodį, tiesiog ištiesi mikrofoną į publiką, jie padainuoja ir tu tęsi toliau. Prieš metus aš svajojau apie tai, žiūrėdamas šimtatūkstantinių minių koncertus, ir galvojau: „kada man taip bus?“. Per paskutinį koncertą „Brodvėjuje“, publika sudainavo 60 procentų dainų priedainius, o „Fly LT“ nuo pat pradžių iki pabaigos. Tu gali nustoti, o jie vis tiek dainuoja.
- Kas įkvepia jus kurti?
Justas: Viskas, kas yra čia ir dabar. Viskas, kas yra pop – tai mūsų muzikinė kalba stilistiškai ir struktūriškai. Įkvėpimas ateina iš šiuolaikinių žmonių problemų, kurios aktualios mums patiems, iš to, kaip jaučiamės, kaip gyvename ir kas mus supa – tai yra labai nuoširdu. Svarbiausia, nekurti apie bet ką, pavyzdžiui, pamačiau mašiną ir parašiau apie ją, bet jeigu tai mano svajonių mašina ir galvoju, kad kai būsiu toks ir toks – būtinai ją turėsiu – kodėl gi neparašyti apie tai? Tai savotiškas indėlis į svajonę.
- Kokių reakcijų sulaukiate, kai prisistatote kaip pop muzikos grupė?
Justas: Mums labai įdomu stebėti žmonių reakcijas, kai pasakome, kokiu stiliumi grojame. Pavyzdžiui, per neseniai vykusią Gatvės muzikos dieną prie manęs priėjo viena mergina, paprašė pasirašyti ir paklausė, koks mūsų muzikos stilius. Kai atsakiau „pop“, ji pamanė, kad juokauju ir nuėjo, suprato tai kaip pasišaipymą. Mus dažnai įvardija kaip „underground‘ą“.
Aurimas: Lietuvoje negali vadinti savo muzikos pop, požiūris į tai labai sugadintas. Turi sakyti, jo tai alternatyvi arba intelektuali pop muzika. Nesakome, kad intelektualumas yra blogai, bet jis mums asociajuojasi su snobizmu ir lietuvišku liūdesiu, šizofrenija muzikoje ir klipuose. Ši diskusija išliks mažiausiai dešimt metų, kol pasikeis lietuvių požiūris, tikiuosi, jog būsime įdėję į tai indėlį.
- Pirmasis klipas – didelis žingsnis muzikinei grupei. Kodėl pasirinkote ekranizuoti būtent šią dainą?
Justas: „Don‘t you“ – pirma daina, kurią sukūrėme po „Garažo“, ji yra didelis žingsnis į priekį, nes nauja ne tik jos tema, bet ir stilius. Nors daina turi labai konkrečią ir vaizdingą idėją, labai ilgai diskutavome dėl klipo scenarijaus. Kūrinys susijęs su socialiniu spaudimu, kai žmogus negali išreikšti savęs taip, kaip nori. Apie kovą už savo svajonę ne dėl to, kad kažkas verčia, o dėl to, kad aš to noriu.
Armas: Klipas vizualizuoja maištingą jausmą, kai esame kažkur uždaryti, negalime būti tokiais, kokiais norime. Jis kupinas pasitikėjimo ir pozityvios kovos „už“.
- Patys tapote vaizdo klipo herojais. Koks jausmas filmuojantis?
Aurimas: Kai pats parašai kūrinį, tu nevaidini. Besifilmuodami žinojome, ką turi papasakoti kiekviena dainos vieta ir su kokia emocija tai turi būti išreikšta. Tai kur kas tikriau, natūraliau negu filmuojant aktorius.
Armas: Darbas su dainos autoriais buvo visiškai skirtinga patirtis nei darbas su aktoriais, nes, viena vertus, tai buvo labai paprasta, nes jie puikiai jaučia savo dainą, kita vertus, labai sunku, nes Justas ir Aurimas turi labai tvirtą nuomonę kiekvienu klausimu. Man reikėjo kovoti dėl kiekvieno žingsnio – tai labai gera mokykla.
- Visos idėjos turi savo kainą. Kokia jūsiškė?
Mykolė: Pats sunkiausias darbas iš prodiuserinės pusės buvo rėmėjų paieška. Nors daug pasiekusi per vienerius metus, grupė yra dar jauna, todėl rasti žmonių, kurie patikėtų mumis ir norėtų prisidėti idėjiškai ar finansiškai – pakankamai sudėtinga. Bet tai mums visiems buvo pirmasis muzikinis klipas, o tokie ir būna pirmi kartai – tarsi krikštas, kaina, kurią sumokėjus ateityje viskas bus žymiai lengviau ir „The Artrace“, ir Armui, ir man. Svabiausia, jog turėjome puikią komandą, kur kiekvienas žinojo savo vaidmenį ir dėjo visas pastangas, kad rezultatas būtų kuo geresnis: operatorius Martynas Norvaišas, grimerė Vytautė Bukauskaitė, kostiumų dailininkė Lina Galeckaitė. Su šiais žmonėmis buvo be galo gera ir smagu dirbti, didelis ačiū jiems.
Armas: Pritariu Mykolei ir tariu didelį ačiū visiems, prisidėjusiems prie vaizdo klipo. Kai komanda dirba gerai, kartais atrodo, jog režisierius tampa nebereikalingas. Dirbti su Martynu, Vytaute, Lina ir visa komanda buvo tikras malonumas. Taip pat ačiū kaskadininko Grigorijaus Strelec komandai, kurių atliktą didžiulį darbą išvysite klipe.
- Nekantrauju pamatyti klipą. Ar išduosite kokią detalę?
Armas: Filmuoti buvo sudėtinga, nes visi filmavimai labai priklauso nuo lokacijos. Kai filmuoji tokioje erdvėse kaip blaivykla arba ant stogo, visą dieną kepinant saulei, privalai išlikti emociškai, fiziškai ir psichologiškai stiprus. Drįsčiau pavadinti šiuos filmavimus ekstremaliais, nes ne visose vietose mus sutiko draugiškai, o tokiomis sąlygomis labai lengva palūžti, susipykti – tada itin svarbus tampa bendrumo jausmas.
- Nors pirmasis blynas dar gamybiniame procese, ar jau mąstote apie kitą?
Justas: Žinoma, norime ir toliau bendradarbiauti su Armu ir kitais komandos nariais. Mes su Aurimu labai jaudinomės, kai pirmą kartą ėjome aptarti klipo idėjos, kadangi galvojome, jog studentai iš Muzikos ir teatro akademijos bus linkę sukurti labai intelektualų klipą. Pasikalbėjus apie tai, ką norime matyti mes, ką įsivaizduoja jie, idėjos labai atitiko. Jie labai lankstūs, nekonservatyvūs. Man kėlė nuostabą kokybė, kurios sulaukėme iš studentiško darbo.
Armas: Tai mano pirmasis mano režisuotas muzikinis klipas ir jau dabar matau, ką buvo galima daryti kitaip, tai yra puiki pamoka, kuri verčia stengtis ir toliau tobulėti. Lietuvoje „neprikepsi“ daug vaidybinių ir dokumentinių filmų, o muzikiniai klipai yra būtent ta niša, kurioje tikrai galima augti ir yra ką veikti.
- Kaip klipas papildo dainą?
Justas: Daina pagal dabartines tendencijas neegzistuoja tol, kol nėra klipo. Kartais pamatai kokį gerą naują klipą, atrodo, jog ir daina nauja, bet iš tiesų ji buvo sukurta prieš metus tiesiog iki tol neturėjo klipo. Muzikinis klipas paveikia daugiau žmogaus dirgiklių, ne vien tik klausą – matai atlikėją, jo emocijas, o tai padeda įsijausti.
- Jūsų planai pildosi greičiau nei tikitės, tad kokie svajojate būti po metų?
Aurimas: Po metų būtų norime save matyti kaip gana gerai žinomą grupę Lietuvoje, nunešusią savo muziką toliau už Lietuvos ribų.
Justas: Svarbiausias mūsų tikslas dabar albumas. Mes visada užsibrėžiam dalykus, kuriuos norime padaryti per metus, bet kažkaip viskas įvyksta greičiau. O siekiai gali keistis kasdien, kai ateina kažkoks naujas impulsas.
Pirmąjį „The Artrace“ klipą gerbėjai išvys jau birželio viduryje.