Pokalbiai su Justinu Viskantu jau tapo kasmetine tradicija.
Taip pat skaitykite:
Grupės „diso.kognityvas“ lyderis J.Viskantas: tiek muzikoje, tiek gyvenime jaučiuosi ramus.
Aporija – aklavietė, įsitikinimų persvarstymas
– Žodis „aporija“ jums reiškia aklavietę, įsitikinimų persvarstymą, o ir senovės graikai šį terminą apibrėžia kaip keblumą, išeities nebuvimą. Papasakok apie albumo pavadinimo reikšmę.
– Man patinka tas žodis „persvarstymas“. Kai tu kažkuriame gyvenimo etape pamatai, kad viskas, kuo tikėjai prieš tai, griūva, tu turi iš naujo persvarstyt, perdėliot, kodėl kažkas – negerai.
Mes labai ilgą laiką kūrėm vienokią muziką, kuri mums, galbūt, nebūtinai kėlė didelį malonumą. Šitas albumas ir yra kaip dedikacija, paskelbimas, kad mes supratom, kad tai, ką darėm iki šiol, nebuvo kažkas labai ypatingo. Kad į muzikos kūrybą, dainų rašymą reikia žiūrėti kitaip. Tai „Aporija“, tikriausiai, ir žymės naują „diso.kognityvo“ pradžią.
– Bet ar įmanoma visiškai atsiriboti nuo kūrybos praeityje?
– Aišku, galbūt, mes ir patobulinom savo muziką ir patį rašymą, susijungėm tarpusavy viduje, bet iš principo vis tiek esam ta tokia gan paprastą, lengvai suprantamą muziką grojanti grupė, kuri, tikriausiai, neišeis į avangardinius, žiauriai nišinius žanrus.
Tiesiog manau, kad mes, nors ir keičiam savo approach‘ą (požiūrį) į kūrybą ir kaip norim ją pateikt, vis tiek liekam ten pat, kur ir buvom prieš tai – toj aklavietėj, kur suprantam, kad neišeisim iš to savo, galima įvardyt, popsiškumo, to, kaip rašom žodžius, paprastų gitaros rifų, nesudėtingų partijų. Bet tuo pačiu girdisi, kad yra nemažas pasistovėjimas į priekį.
Tai yra savotiškas paradoksas: kaip ir sakom, kad viskas žiauriai pasikeitė, bet pagrindai – tie patys. Esam apie tą patį, tiesiog labiau subrendę.
Pradžioje grupė buvo varoma naivumu ir aklu pasitikėjimu savimi, o dabar – daugiau brandos ir supratimo, kaip kas veikia.
– O kada suvokėte, kad esate aklavietėje ir kad reikia iš jos bėgti?
– Mes niekada negyvenom visiškoj laimėj ir niekada – visiškoj nelaimėj. Visą laiką yra bangavimas. Vienu metu gali jausti, kad viskas yra neįtikėtinai gerai, kitu – kad viskas yra ant tiek blogai, kad reikia bėgt, viską mest. Ir galiausiai bendras vidurkis – balansas.
Gal ir konfliktėlių atsirado, gal matėm, kad neatrodom taip, kaip norėtumėm atrodyt gyvuose koncertuose, gal jau šiek tiek pavargom nuo tų senų dainų. Ir, atrodo, viskas taip „susikrovė“, kad pradėjom galvot, ar išvis esam verti būt toj scenoj, toj muzikoj.
Bet susirinkom su Henriku jo sodo sodybėlėj pradėt daryt albumą. Ir, manau, tai buvo kertinis taškas, kur viskas pamažu pradėjo verstis į kitą pusę tiek muzikaliai, tiek apskritai iš požiūrio į muziką.
– Užsiminei, kad, rodos, jautėtės nebeverti būti muzikos dalimi. Kaip pradėjo belstis tokios mintys? Ar iš to, kad norisi pasiekti didesnių aukštumų, o sekasi sunkiau?
– Versle yra toks dalykas – vadinamasis vidurys. Tai, tarkim, yra startuolis. Kuriasi kažkokia maža įmonė. Pirmus 2 metus žiauriai faina: viskas „sproginėja“, yra daug idėjų, kur vos ne „oi, versim pasaulį“.
Ir tada nuo pradžios praeina 3-4 metai. Tu pradedi matyti, kad esi tokioj būsenoj, kur kaip ir viskas gerai (kaip ir turim klausytojų, koncertų, honoraras irgi ne už grašius), bet jaučiam, kad stovim vietoj, niekur nekylam.
Manau, mes tame vidury ir atsidūrėm. Kai tu ten atsiduri, tu ir pagalvoji, kad nesi vertas būt toj muzikoj, nes netobulėji, „nesprogsti“. Nepadarai kažko, ko iš tavęs nesitikėjo. Aš manau, kad ir su „Aporija“ nepadarėm kažko tokio, ko niekas nesitikėjo, bet tai – žiaurus pasistūmėjimas nuo to, ką darėm.
Dabar grupės viduje – labai šviesus periodas, pragiedrėjimas.
Tad dabar iš to vidurio po truputį ir išeinam, išsigryninam, kaip žiūrim į muziką ir ko iš jos norim. Gal ir tas naivumas jau po truputį dingsta, o gal jau ir yra išnykęs. Pradžioje grupė buvo varoma naivumu ir aklu pasitikėjimu savimi, o dabar – daugiau brandos ir supratimo, kaip kas veikia.
Mums dabar labai tinka, kaip yra – čia yra mūsų status quo. Gal tas savo komforto zonos muzikoj ieškojimas daugeliui skaitančiųjų ir atrodys nelabai gerai, bet mums, kaip grupei, to reikėjo, kad suprastume, kur esam ir ant kokio pagrindo stovim.
Dabar grupės viduje – labai šviesus periodas, pragiedrėjimas. Atrodo, visi susistovėjom ir supratom, kaip veikia mūsų tarpusavio kontaktas. Bet muzikaliai esam tamsesnėje pusėje, neieškom išrišimo, vilties. Ir ta tamsa pas mus, manau, visada bus, ypač pas mane.
-
Indiroko grupės „diso.kognityvas“ lyderis J.Viskantas: „Mano ryšys su muzika – kaip amerikietiški kalneliai“
-
Grupės „diso.kognityvas“ lyderis J.Viskantas: tiek muzikoje, tiek gyvenime jaučiuosi ramus
-
Kviečia teikti darbus Jaunųjų žurnalistų premijai: šiemet – dėmesys ir moksleiviams
-
Nesibaigianti moters kova su grožio standartais ir „Instagram“ vaidmuo joje
Aš iš tokios žiaurios laimės nelabai ką ir galiu sukurt – atrodo, ta laime, kuri yra gyvenime, norisi džiaugtis, o ne apie ją rašyt. O kai jau yra sunku – tai tu nori rašyt ir išsiliet. Bet tuose pačiuose tarpusavio santykiuose labai svarbu turėti tą šviesą, aiškią poziciją, kur stovim.
Mes ir bandom parodyt, kad to išrišimo, kad ir kaip bebūtų liūdna, kartais nėra. Būna tamsa, pilkuma, ir tiesiog yra kaip yra.
– Kalbant apie tamsą kūryboje, „Aporiją“ norisi gretinti su taip pat šiemet pasirodžiusiu „Abudu“ albumu „Vietos Pasauly!!“: abiejuose kūriniuose yra daug pilkumos. Todėl, lygindamas darbus, randu sąsajų ne muzikaliai, bet tekstiškai.
– Gerai sakai – ne muzikaliai, bet tekstiškai.
„Abudu“ rašo gerus ir įdomius tekstus, ir juose irgi yra labai daug tamsos. Bet jų albumuose jaučiasi tas veržimasis į šviesą, kur tu iš tamsios, klampios pozicijos išeini į grand (didingą) šviesos blyksnį.
Bet manau, kad „Aporijoje“ neturėjom kažkokio šviesos išrišimo. Ir aš nelabai to noriu. Mes ir bandom parodyt, kad to išrišimo, kad ir kaip bebūtų liūdna, kartais nėra. Būna tamsa, pilkuma, ir tiesiog yra kaip yra.
Būna ir neutrali būsena, kuri – visokia: truputį melancholiška, linksmesnė, viltingesnė, piktesnė. Ir niekas su tuo nėra blogai, kad viskas aplink tą vidurinę kreivę ir sukinėjasi ir neišeina į didesnius ekstremumus.
Bet smagu, kad sugretinai su „Abudu“, nes jie (grupės nariai) yra vienas didžiausių mūsų grupės įkvėpimų (dar gitaros neturėjau, kai klausiau „Abudu“).
– Tad „Abudu“ kūryboje iš tamsos einama į šviesą, o pas jus, kaip sakai, ne. Galbūt, ta tamsa ir gydo tamsą?
– Manau, kad liūdesys gydo liūdesį. Ir čia – dar vienas dalykas, dėl ko galvojam, kad albumą išleidom ne laiku (šypsosi).
Reikėjo leist rudenį, kai žmonėms būna lieva, pilka (o taip tikrai būna). Manau, tada tas albumas labiausiai shine‘intų (švytėtų).
– Tiesa, kad albumo kūrimo metu verkei?
– Taip, Henrikas irgi verkė.
Turėjau tokią dainą „Tuzinas gėlių“ (seniausia albumo daina, kuri buvo parašyta dar prieš pirmą grupės EP). Ji buvo apie lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną. Bet aš ją perrašinėjau, ir kažkaip labai pagalvojau apie mamą, nes gyvenu Vilniuje, visai toli, ir dažnai neaplankau. Tiesiog – ir labai tolimas kelias, ir darbas, ir, apskritai, gyvenimas. Bet esminis dalykas – tas, kad tavęs tėvai vis tiek visada lauks ir tikėsis, kad atvažiuosi.
Ta daina ir yra tamsi, apie mirtį, ir tas „tuzinas gėlių“ – to simbolis (juk ant kapų nešame lyginį skaičių gėlių). Ji taip ir gimė: aš ją šiek tiek perrašiau, labiau pritaikiau į temą, kuria norėjau parašyt, ir tada studijoje prieš Henriką apsiašarojau.
Sakau, šitas albumas – labai emocionalus darbas. Visai kitoks negu „Disonansas“, kur nebuvo labai gilios emocijos.
Aišku, buvo ir daugiau ašarų. Mes visą laiką kriokiam, kai klausom „Javuos“. Tai – Henriko daina, kuri savyje turi žiauriai daug emocijos.
Sakau, šitas albumas – labai emocionalus darbas. Visai kitoks negu „Disonansas“, kur nebuvo labai gilios emocijos.
– Kaip tik prakalbai apie dainą „Tuzinas gėlių“, kuri yra apie ryšio su tėvais svarbą. Albumo viršelyje taip pat pavaizduoti apsikabinę mama ir berniukas. Ar visa tai – kaip nors susiję?
– Ne, visą albumo vizualinį konceptą kūrė mūsų vadybininkė ir mano sužadėtinė Aurelija, tad sąsajų su ta daina nėra. Bet iš esmės tame viršely ir yra pavaizduotas santykis tarp dviejų kartų: vaikas galėtų reikšti, tarkim, šviesą, jaunatvę, energiją, o senas žmogus – melancholiją, brandą, santūrumą.
Tarp jauno ir seno žmogaus galima rasti daug skirtumų, bet galų gale tas santykis tarp jų – labai stiprus, ir tie du pasauliai vienas be kito negali gyvuot. Viršelis tai ir bando apibūdint.
– Kaip sakote, albumo „Aporija“ tekstai – apie meilę ir mirtį. O sutiktum, kad tikroji poezija ir yra būtent apie tai? Galbūt jūs kaip grupė vadinami dainuojančiais poetais ne be reikalo?
– Jo, mums žiauriai patinka šitas apibūdinimas, ir esam dėkingi „Devilstone‘ui“ už tokį gražų aprašymą. O dėl tekstų temos – meilės ir mirties... Tiesiog, galėčiau sakyt, tai – stipriausios emocijos, kurias gali patirti per gyvenimą. Yra meilė, kuri – viskas, kas žmogui gali nutikti geriausia, ir tada yra mirtis – atsisveikinimas, visiška pabaiga, tamsa.
– Apie meilę dainuojate jau nuo grupės pradžios, o kaip pradėjo belstis mintys apie mirtį?
– Henrikas – mūsų „mirties mąstytojas“ (šypsosi). Aš labai tikiuosi iš jo daugiau dainų apie tai. O aš apie mirtį mąstau mažiau, neturiu tokios baimės, bet turiu mirties sąsajų su aplinkiniais žmonėmis.
O iš kur mirtis atsirado „Aporijoje“? Manau, paprasčiausia branda. Mūsų temos būdavo gana paviršutiniškos, apie tokią kvailą, labai saldžią meilę. Dabar, atrodo, pradedi daugiau galvot apie savo aplinkinį pasaulį, aplinkinius žmones, apie rimtesnes temas ir kaip tai veikia tavo gyvenimą.
– Mirtis neatsiejama ir nuo religijos. O ir kai kurie „Aporijos“ tekstai ir skambesys vietomis primena sakralinius motyvus.
– Taip, yra nemažai vietų, kur mes turim tokį vos ne chorinį dainavimą ir stengiamės jį paskandint dideliam aide – ir iškart jaučiasi taip sakraliai.
Pavyzdžiui, yra daina „Javuos“, kur gaudžia Lavoriškių varpai. Aišku, čia gal toks reference‘as (nuoroda) į Andriaus Mamontovo dainą „Ciuricho varpai“, kurioje irgi skamba varpai.
Taip, atsiranda ir religinių motyvų. Bet manau, kad daug kur muzikoje tu tą religinį motyvą atrasi, nes religija turi labai pamatines vertybes ir labai pamatinį požiūrį į tas vertybes. O religinės idėjos yra žiauriai plačios ir kiekvienam žmogui gerai suprantamos, nesvarbu, ar jis ateistas ar ne.
Siekė, kad juos pamatytų ir industrija
– Pakalbėkime apie žmonių reakciją į albumą. Juk gavote atsiliepimų ir iš kritikos?
– Taip, džiaugiamės, kad gavom dvi apžvalgas. Viena – iš „Pasigarsink“ (muzikinis tinklaraštis), kur yra labai graži albumo apžvalga, nors ir su konstruktyvia kritika, bet gražiu tonu. Gavom ir iš Jono Braškio, kurio apžvalga buvo gana kritiška, bet davė visai neblogą balą tam albumui.
Mes džiaugiamės, nes to ir siekėm – kad mus pamatytų ne tik klausytojai, bet ir industrija. Kad mes šiek tiek užaugom ir kad padarėm rimtesnį albumą, negu darėm iki šiol.
– O ar, kurdami „Aporiją“, turėjote kokių muzikinių įkvėpimų – atlikėjų, dainų, albumų?
– Vienas iš jų yra „Abudu“. Pas mus atsirado labai daug sintezatorių, kiekvienoj dainoj – vienokia ar kitokia forma. Ir tai ateina iš „Abudu“ braižo.
Aišku, visąlaik bus to „ba.“ influence‘o (įtakos), bet jis – stipriai nutolęs. Dabar mes, manau, pradėjom turėt savitą skambesį. Bet aš vis tiek laikau jį (Beną Aleksandravičių) įkvėpimu – tai giliai širdyje gulintis atlikėjas, kurio aš dabar gal ir neklausau žiauriai daug, bet sentimentų yra, ir aš į tai žiūriu su pagarba.
Smagu, kad Lietuvoj iš lietuviškos muzikos gali atsirasti kitos lietuviškos muzikos. Kad mes dabar turim ant tiek kokybišką sceną. Kad galim laikytis vienas kito ir įsikvėpt ir kad mums nereikia eiti „klausytis užsienio“. Aš nesakau, kad tai yra blogai. Tik noriu pasakyt, kad dabartinė Lietuvos scena – žiauriai aukštam lygy.
Kalbant apie užsienį, yra šiek tiek noro padaryt „Arctic Monkeys“ roką (albumas „Tranquility Base Hotel & Casino“). „Oasis“, ‚Bitlai“ – taip pat iš labai giliai atėję influence‘ai.
Smagu, kad Lietuvoj iš lietuviškos muzikos gali atsirasti kitos lietuviškos muzikos. Kad mes dabar turim ant tiek kokybišką sceną.
– Bet, kiek žinau, turi noro paeksperimentuoti ir su R&B žanru.
– Taip, turiu tokį „fetišą“, ir aš žiauriai daug klausau R&B apskritai. Bet neturiu tam balso. Jis toks oldschool’inis, nirvaniškas, užkimęs – balsas, kuris yra patogus, kai groji roką, bet nepatogus, kai nori „šokinėt“ per žanrus.
Bet turiu tokią svajonę padaryt popsovą R&B albumą, kaip „Free Fingos“ „Plastika“ arba kaip „Frank Oceon’o“ „Blonde“. Tai – žanras, kuris yra mano „šlapias sapnas“.
– Grupėje įvyko reikšmingas pokytis: turite naują būgnininką Roką Pypkiną. Manau, nepaneigsi, kad tai lėmė dar geresnį „Aporijos“ skambesį.
– Taip, man Rokas atvėrė visiškai kitą požiūrį į tai, ką mes galim padaryt. Tereikia sugalvot idėją ir jis gali bet ką padaryt. Tai duoda žiauriai daug laisvės kuriant, nes būgnai roko muzikoje – esminis instrumentas. Kad ir ką ten sakytų, kad gitaros... Ne, būgnai.
Kokybė ženkliai pasikeitė, nes žmogus – profas. Jis studijuoja būgnus, groja kiekvieną dieną po daug valandų, ir tai daug ką pasako.
– Naujovės – ne tik grupės sudėtyje. Jūs taip pat išleidote ir albumo „Aporiją“ vinilinę plokštelę. Ar tai – pirmasis jūsų muzikos „įspaudimas“ į fizinę formą?
– Taip. Aš manau, kad kiekvienas atlikėjas turi svajonę, kad jo muzika nugultų į kažkokį išliekantį formatą. Visos streamingo platformos – labai laikinas dalykas. Atrodo, kad bet kada viskas gali išsitrint iš interneto ir dingt visam laikui. O tas fizinis formatas duoda kūną tai muzikai, ir tu gali tą fizinį kūną dalint kitiems žmonėm.
Tai mes pagaliau tą galimybę ir turėsim. Ir labiausiai dėl to reikėtų dėkot Rolandui iš „Juodos bangos“ (nepriklausomas muzikos leidėjas vinilinės plokštelės formate), kuris atėjo pas mus ir pasakė: „Gal norėtumėt pabandyt išleist vinilą?“ Ir taip „Juoda banga“ pavertė šitą svajonę realybe. Tai – mums labai svarbus dalykas.
– Šiemet grupei sukanka 5 metai. Ką, pagalvojęs apie grupę, išskirtum labiausiai? Ar turi kokį ryškų, smagų prisiminimą?
– Turiu vieną labai ryškų prisiminimą, kai važiavom iš Mažeikių į koncertą Utenoj, į festivalį „Apie Mus“. Mes labai gerai leidom laiką. Buvo graži, saulėta diena. Buvo ir visai smagus koncertas, ir buvimas kartu su grupe prieš jį. Gal ta kelionė apskritai atspindėjo tą grupės vaizdą.
Man mūsų grupė dažnai ir būna apie tas keliones į koncertus, tiesiog – kaip važiuotum su draugais į kažkokį roadtrip’ą (kelionę).
Aišku, tų įsimintinų momentų gyvenime, muzikoj yra labai daug.
Svarbus ir tas kūrybos aspektas, bet manau, kad jis nėra labai sufokusuotas į pačią grupę, kiek – į save. O tas keliavimas į koncertus – apie mūsų grupę, apie buvimą kartu, apie diskusijas visokiomis temomis.
Aš turiu progą važinėtis ir po tą pačią Lietuvą, ir leisti laiką su bendraminčiais.
– O kaip norėtum, kad atrodytumėte dar po 5 metų?
– Kažkaip pas mus grupėj buvo labai daug neramybės ir nepasitenkinimo mūsų dabartiniu status quo. Noriu, kad atrodytume ramūs dėl to, kur esam. Kad ramiai reaguotume į mūsų situaciją ir tiesiog mėgautumėmės galimybe dalyvaut muzikos pasaulyje.
Tai palinkėčiau po 5 metų džiaugtis tuo, kur esam, o jeigu ir nesidžiaugsim, tai – prisimint šitą intervą (šypteli).
