2023 09 09

Grupės „diso.kognityvas“ lyderis J.Viskantas: tiek muzikoje, tiek gyvenime jaučiuosi ramus

Pernai, kalbantis su Justinu Viskantu, grupės „diso.kognityvas“ lyderiu, jis sau ir grupei palinkėjo disciplinos. Panašu, kad palinkėjimas sėkmingai realizavosi. Ir vėl susėdę, aptarėme ir tai, kaip tai buvo pasiekta, ir grupės išgyvenamą „kūrybinį renesansą“, ir naujas dainas bei jų tekstų prasmes, ir paties Justino gyvenimą, kuris, anot jo, šiuo metu – ramus ir susidėliojęs.
Justinas Viskantas ir grupė „diso.kognityvas“
Justinas Viskantas ir grupė „diso.kognityvas“ / Ugnės Urbonaitės nuotr.

Praėjusiųjų metų pokalbį su Justinu skaitykite čia: Indiroko grupės „diso.kognityvas“ lyderis J.Viskantas: „Mano ryšys su muzika – kaip amerikietiški kalneliai“.

– Nuo mūsų pokalbio praėjo metai. Kas per juos pasikeitė labiausiai?

– Įdomu, nes ne tiek daug ir pasikeitė, bet kartu ir labai daug.

Pavyzdžiui, pernai sakiau, kad žadu įsidarbinti programavimo įmonėje. Dabar esu full-on programuotojas ir šita veikla – mano pagrindinė karjeros linija, iš kurios galima uždirbti.

Ir toliau mokau mokinius matematikos, o, kalbant apie muziką, pasakyčiau, esu labai ramus.

Nebesijaučiu toks įsipareigojęs padaryt kažką neįtikėtino, ko niekas negalėtų pakartot. Šiais metais viskas daug ramiau, negu buvo pernai.

Per konfliktus – į „kūrybinį renesansą“

– Kaip ir sakai, dabar muzikoje jautiesi ramus, o ir viename jūsų „Instagram‘o“ įraše užsiminta, kad grupė išgyvena „kūrybinį renesansą“. Kas prie jo privedė?

– Konfliktai (šypsosi). Pernai kalbėjau, kad buvimas grupėje yra kaip santykiai. Mes daug diskutavom, kaip turėtume judėti toliau, ir išsikalbėjom – tada viskas susidėliojo į vietas.

Dabar tu ateini į repeticiją ir matai visišką kitą vaizdą: esame labai engaged (įsitraukę), dirbam kūrybiškai, visi vienas į kitą žiūrim pagarbiai ir nėra to, kad kažkas užsiciklintų ties viena nuomone.

Bendrumo, komandiškumo jausmas ir sukuria tą kūrybinį renesansą – per diskusijas ir galimybes išsireikšt dabar padarome geriausius savo kūrinius, kokius esam padarę.

Pernai kalbėjau, kad buvimas grupėje yra kaip santykiai. Mes daug diskutavom, kaip turėtume judėti toliau, ir išsikalbėjom – tada viskas susidėliojo į vietas.

„Mes tampame labiau savarankiški ir kūrybiškesni“

– Manau, su kiekviena daina atsiskleidžiate vis kitaip, greitai tobulėdami ir nenustodami keisti savo skambesio. Tai vyksta natūraliai ar sąmoningai?

– Idėja tokia: paeksperimentuojam, naudojam naujų instrumentų, surandam naują žmogų, kuris mums mixintų (dabar tai daro Kristijonas Ribaitis, kuris į viską žvelgia labai kūrybiškai, nes ir pats yra muzikantas, o ir iš prodiusavimo pusės turi labai daug idėjų).

Mes anksčiau dažniausiai parašydavom „gabalus“ ir nelabai jų keisdavom. Dabar vyksta toks procesas kaip perrašymas. Jeigu kažkas netinka, ir žodžius perrašom, ir struktūrą pakeičiam. Taip įvyko su „Streiku“. Jo demo versija skambėjo visiškai kitaip: mes perrašėm, įdėjom papildomų dalių ir gavosi labiau sustyguotas, ypatingas kūrinys muzikine prasme.

Deivido Kryževičiaus nuotr./Grupė „dico.kognityvas“
Deivido Kryževičiaus nuotr./Grupė „dico.kognityvas“

Tad judam sąmoningai ir tai – kelionė link albumo, su kuriuo prasidės naujas grupės etapas. Norim atrast save, savo skambesį, būt brandesni. Pirmasis albumas – tiesiog energingas ir triukšmingas darbas, kuris, galbūt, nėra garsiškai išvystytas ir yra pakankamai naivus. Tai norim padaryt lėtesnį, labiau sustyguotą darbą.

Albumo „Disonansas“ refleksija

– Praeitąkart sakei, jog visai didžiuojiesi „Disonansu“. Atrodo, kad dabar tavo požiūris į šį albumą yra šiek tiek pasikeitęs.

– Taip, aš juo didžiuojuosi ir jo garsu apskritai. Manau, kad tai yra visai kokybiškas darbas.

Visgi per tuos kelis mėnesius iš kažkokių „atsarginių dalių“ surinkom „naują mašiną“ Jeigu, kaip sakiau, nebūtume gavę pagalbos, tikriausiai, būtų gavęsis daug prastesnis darbas. Tačiau, manau, šis albumas po truputį išlaiko tą laiko išbandymą.

Aišku, yra kūrinių, kurie nuslopo, tapo albuminiais, bet yra ir tokių, kurie gyvena savo gyvenimą, kaip, pavyzdžiui, „Fetišas“.

Per diskusijas ir galimybes išsireikšt dabar padarom geriausius savo kūrinius, kokius esam padarę.

– Sutiktum, kad dabar jūs, kaip grupė, jaučiatės kur kas savarankiškesni?

– EP „Istorija apie jį“ – tai, ką mes darėm visiškai vieni. Po to ėjo albumas, kuris buvo darytas su maksimalia pagalba. Su „Šykštu“ ir „Bėk į tyrus“ yra taip pat, tačiau jau buvo užuomazgų, kad norim grįžt į tą etapą, kur „darom vieni patys“.

„Streikas“ – tas kūrinys, prie kurio kūrybiškai turėjom labai didelį indėlį: patys įrašinėjom vokalus, gitaras, darėm perrašinėjimo procesą. O būgnus ir bosą įrašinėjom pas mūsų garso „profesorių“ Valdą Mikalauską. Taip pat su ta pačia „kapela“ įrašėm ir „Letargą“.

Tai smagu – sėdim su Henriku studijoje, įrašinėjam ir galvojam: „Blemba, labai faina įrašinėt, kai tu pats turi galią tai daryt.“

Mes tampam labiau savarankiškesni ir kūrybiškesni ir žmonės dabar girdi daugiau mūsų pačių, o ne žmonių, su kuriais dirbam, idėjų.

– Pakalbėkime apie pastarųjų dainų tekstus. Kokiomis mintimis gyvenai, rašydamas „Streiką“?

– „Streikas“ parašytas tokią pilką dieną prieš 2 metus, man važiuojant troleibusu. Aš tiesiog nemėgau ir šokt, ir apskritai šokio kaip meno formos. Kai mane kviesdavo šokt, sakydavau, kad „ne, ne, nereikia“.

Juokinga tai, kad praeitais metais su mergina pradėjom šokt, ir tas „gabalas“, kuriame dainuojama, kad „aš nenoriu šokt“, dabar atrodo kaip kokia kontradikcija. Pasirodo, tai daryt žiauriai smagu. Dabar šokam lindihopą.

Ugnės Urbonaitės nuotr./Justinas Viskantas ir grupė „diso.kognityvas“
Ugnės Urbonaitės nuotr./Justinas Viskantas ir grupė „diso.kognityvas“

Bet „gabalo“ pagrindinė mintis ta, kad yra daug dalykų, kurių iš mūsų tikisi ir kaip mus norėtų matyti tėvai, draugai ir apskritai visuomenė: kaip mes kalbam, kaip mes rengiamės, kaip mes vaikštom. Iš esmės tu pats sau – lyderis. Ir kartais geriau pasakyti „ne“, negu visą laiką su viskuo sutikti.

Pavadinimas įkvėptas „Vilniaus viešojo transporto“ streiko

Įdomu tai, kad šitos dainos pavadinimas iš pradžių buvo „Galvą pasvėręs“. Tačiau galvojom, kad reikia pervadint, ir kaip tik tuo metu vyko „Vilniaus viešojo transporto“ streikas.

Mes buvom labai supykę, kad neturim, kaip nusigaut iki repeticijų salės, iki studijų ir t.t., tai ir pavadinom „Streiku“ šio streiko garbei. Gavosi labai logiškas ir geras pavadinimas, nes jis gražiai „susirišo“ su dainos idėja.

Kartais geriau pasakyti „ne“ negu visą laiką su viskuo sutikti.

– „Bėk į tyrus“, atrodo, kviečia siekti gyvenimo platumų, „Streikas“ kalba apie saviraišką. Sutiktum, kad pastarosios dainos atspindi „diso.kognityvo“ pavadinimo reikšmę – ieškojimą ir bandymą pažinti?

– Taip, abu „gabalai“ – apie pažinimą.

Kai tu streikuoji, vadinasi, kažko nenori ir tam priešiniesi – tai yra dalis savęs pažinimo, nes per tokius dalykus (kai su kažkuo nesutinki) tu save geriau pažįsti.

Apie „Bėk į tyrus“ tu pasakei labai gerai. Tas „bėgimas į tyrus“, galbūt, ir yra pabėgimas iš rutinos. Yra viena eilutė, kuri man labai patinka: „Ar protas mano modernus? Nes noriu nuverst idealus.“ Aš tiesiog sėdžiu ir galvoju: „Insane, Henri, shout out, žiauriai geras tekstas.“

Tai yra visiška pasipriešinimo eilutė ir manau, kad „Streikas“ ir „Bėk į tyrus“ – lyriškai susiję ir abu yra apie savęs pažinimą per bandymą pasipriešinti, išreikšti savo nenorą, pasakant „ne“.

Ugnės Urbonaitės nuotr./Justinas Viskantas ir grupė „diso.kognityvas“
Ugnės Urbonaitės nuotr./Justinas Viskantas ir grupė „diso.kognityvas“

„Letargas“ – labiausiai eksperimentinis grupės kūrinys

– O kaip apibūdintum naujausią grupės dainą „Letargas“?

– „Letargas“ – mano ir Henriko bendras rašymo darbas. Čia – mūsų bandymas pabūt paulais mccartney’iais ir parašyt istoriją, nes Paulas McCartney’is mėgdavo kurt visokias istorijas apie žmones.

Tai, man atrodo, labiausiai keista ir labiausiai eksperimentinė mūsų daina, kokią mes esam kada nors išleidę. Tai nėra tipinis rokas, kokį įprastai kuriam, o kaip tik – labiau alternatyva, kadangi „Letarge“ yra pasakos, šiek tiek senų old school’inių Rytų post-punk’o motyvų: sintezatorių, pianinų, tambūrinų, sprigtų, plojimų.

Dviprasmiškos mintys apie grupės hitą „neįdomus.“

– Pernai, man rašant straipsnį, daina „neįdomus.“ turėjo 300 tūkst. perklausų. Praėjus metams, perklausų kiekis išaugo dvigubai – dabar jų 600 tūkst. Jokia kita jūsų daina kol kas neperspjovė „neįdomaus.“ rekordo. Spėju, tai kelia liūdnokas emocijas.

– Lievas (šypteli). Yra taip, kad labai stengiesi parašyt kažką naujo ir kieto, ir, pavyzdžiui, „Streikas“ yra visai sėkmingas, bet taip sunku „pramušti“ tą pirmąjį šlagerį... Ir aš žiauriai žaviuosi, kai grupės sugeba įveikti savo pačių galimybes.

Kartais galvojam, kaip reikėtų sukurt kažką, kas vėl taip pat užkabintų, kaip „neįdomus.“, bet Bitlai yra sakę, kad „jeigu norit būt sėkmingi, niekad nebandykit atkartot to, kas jus padarė sėkmingais“. Man labai patinka šita mintis ir manau, kad čia – mūsų grupės ideologija.

Nebėra to, kad savo tekstuose verkšlenčiau apie kiekvieną nelaimę.

Bet šiaip faina daina. Jinai labai gerai suskambo gyvai. Manau, kad jeigu jos negročiau ir nebūčiau jos parašęs, ji man patiktų dar labiau.

Bet čia, tikriausiai, ta autorystės liga: kai tu kažką parašai, tai visąlaik būsi didžiausias savo paties kritikas ir visąlaik matysi, ką galėjai padaryt geriau.

– Ar vis dar užklumpa tas „depresyvus paauglys“, kurio yra jūsų populiariausioje dainoje „neįdomus.“?

– „Depresyvus paauglys“ jau seniai iš manęs išėjęs, nes dabar aš – brandesnis žmogus ir nebėra to, kad savo tekstuose verkšlenčiau apie kiekvieną nelaimę. Bet dažniausiai vis dar negaliu rašyt iš laimės, turi būti kažkoks vidinis liūdesys.

– Galbūt tekstai lengviausiai ir gimsta iš liūdesio?

– Jo, bet dabar esu parašęs ir pozityvių kūrinių, kurie gimė iš liūdesio.
Žiūrėjau tokį filmą „Stutz“, kuriame buvo pasakyta, kad „vienas geriausių būdų bendraut su savim – rašymas ar apskritai koks nors vaizdinis dalykas“.

Žmonės daug geriau tvarkosi su savo problemom rašydami, o ne kalbėdami. Man rašymas – kaip savotiška terapijos priemonė: aš išrašau viską, kas tuo metu manyje „užgulę“, ir, galbūt, tuo tekstu pats sau kažką paaiškinu.

– Jeigu turėtum galimybę pašalinti „neįdomų.“ iš pirmosios vietos ir į ją įtraukti kitą jūsų dainą, kas tai būtų?

– „Streikas“. Jis tiek repeticijose, tiek koncertuose kelia judesį daugiausiai, o ir kūrybiškai – mums labiausiai paveikus.

Žygimanto Gedvilos nuotr. /Pasirodymas „Vasaros terasoje“
Žygimanto Gedvilos nuotr. /Pasirodymas „Vasaros terasoje“

„Streikas“ – labai įvairus: turi tylių, subtilių ir iš production‘o pusės įdomių vietų. Turiu ir savo gitaros partiją, kuri man „žiauriai“ patinka. Žinau, kad ten tik 6 natos, bet man jos taip smagiai skamba ir skleidžia labai gerą energiją. Tai dabar „Streikas“ – mano mėgstamiausias grupės kūrinys.

Man ir „Šykštu“ labai patinka. Tai – nors ir labai greitai padarytas „gabalas“, bet jis vis tiek, man atrodo, yra gerai išpildytas ir ypatingai gerai veikia koncertuose.

– Kalbant apie „Šykštu“, ar sutiktum, kad jį galima laikyti savotišku jūsų hito „neįdomus.“ diss‘u? Dainoje „neįdomus.“ skamba: „Gal ir neįdomus šiandien aš kiekvienam, bet dangus klausys tik vienam.“ O „Šykštu“ kviečia neverkšlent ir „grot gyvenimą šį“.

– Taip, „žiauriai“ gera interpretacija.

Ten labai gražiai susižaidė žodžiai. Aš jį mėgstu dėl eilutės „grok, susimildamas, grok“, nes ji yra iš „Hiperbolės“ dainos „Tu grok“. Tad visai savimi didžiavausi, įdėjęs šį reference‘ą (nuorodą).

Kritiškas požiūris į studijas

– Pernai, mums kalbantis, išreiškei kritikos universitetui VILNIUS TECH ir dalykui, kurį studijuoji – renginių inžinerijai. Kokia nuomonė šiemet, baigus 3 kursą?

– Panaši, bet manau, kad apskritai Lietuvoje gana sunku rasti geras studijas. Jose trūksta šiek tiek daugiau laisvumo ir lankstumo. Tas griežtumas ir tikslumas ne visada – reikalingas.

Tarkim, dabar pradėjau rašyti bakalaurinį darbą apie Lukiškių kalėjime esančias cerkves ir jų akustiką. Aš buvau žiauriai užsidegęs, bet sulaukiau prastoko grįžtamojo ryšio.

Manau, kad apskritai Lietuvoje gana sunku rasti geras studijas. Jose trūksta šiek tiek daugiau laisvumo ir lankstumo.

Bet taip, su mergina kalbėjom, kad iš principo visiems labai svarbu, kad tepataikytume į reikalavimus, ir tai visai logiška. Bet liūdna.

Visgi iš studijų gavau nemažai patirties apie garsą, o tai labai naudinga mums kaip grupei.

Bet jeigu norit dirbt renginiuose ir turit sveiką nugarą, tai tiesiog parašykit ten dirbančioms kompanijoms. Bet kuri iš jų, manau, priims ir be patirties, išmokys ir paruoš normaliais specialistais. Rekomenduoju studijuot tai, kas labiau apčiuopiama, kad ir paprastą fiziką.

– Esi minėjęs, jog džiaugiesi, kad nestojai į programavimą, o dabar juo užsiimi.

– Sakiau, kad nestosiu, nes maniau, kad galiu bet kada ateit ir pasakyt: „Aš noriu programuot ir to išmoksiu.“ Taip ir padariau. Bet tikrai nėra taip, kad kiekvienas ateina ir nieko nemokėdamas sako, kad „nori būti programuotojas“, ir juo tampa.

Pauliaus Žižliausko nuotr./Justinas Viskantas
Pauliaus Žižliausko nuotr./Justinas Viskantas

Programavimas, kaip specialybė, nėra blogai. Tu įstosi ir, greičiausiai, turėsi didesnį šansą patekt į kažkokią įmonę. Gal ir neišmoksi daug praktinių dalykų, bet tikrai gausi didelį teorinį pagrindą, kurio man šiek tiek trūksta.

– Kas po studijų?

– Galvoju apie magistrą. Planuoju stot į duomenų mokslą. Gal ir būtų visai naudinga, nes ir teorinio pagrindo gaučiau, ir į kitą programavimo sritį „užšokčiau“.

Svarbiausia – ieškot ir nepamiršt, kad tas ieškojimas vis tiek kažkada baigsis.

– Sutiktum, kad tavo gyvenimas susidėliojęs, žinant, kad sėkmingai dirbi ir turi pajamų šaltinių, o ir muzikoje, kaip sakei, jautiesi ramus?

– Taip, man dabar viskas aišku. Tai ne visada gerai, bet jaučiuosi labai ramus.

Žinau, kad ir toliau programuosiu, kol man tai labai patinka. Žinau, kad ir toliau mokysiu mokinius (gal ir ne visą gyvenimą, bet ateinančius metus tai tikrai). Žinau, kad man reikia muzikos, ir aš tai darysiu vienokiu ar kitokiu būdu. Žinau ir tai, kad su antrąja puse planuoju praleisti visą gyvenimą.

Ką aš tikrai žinau – tai, kad nedirbsiu renginiuose.

Labai faina, kad viskas susidėliojo iki galo, bet keista, kad taip anksti. Nežinau, ar čia geras ženklas. Pamatysim ateity. Gal po kokių 5 metų sakysiu, kad programavimas yra blogiausias dalykas, ką aš padariau gyvenime. O jeigu taip ir nutiks, vis tiek rasiu, kaip išsisukt.

– O ar ateity nebus sunku suderinti tų kelių skirtingų dalykų – mokymo, programavimo ir muzikos?

– Kažkur skaičiau, kad „žmogus gali būti geras trijose srityse“, tai aš ir bandau naudot šitą template‘ą (šablonas). Kol kas turiu tas tris sritis, kuriose esu geras.

Galėjo būt daug sunkiau, jei man nebūtų pasisekę.

– Tavęs klausant pasidaro labai ramu, atrodai atradęs save.

– Nu jo, aš nežinojau, kad taip greit save atrasiu programavime, ir galėjo būt daug sunkiau, jei man nebūtų pasisekę.

Reikia suprast, kad taip gali ir nebūti, ir gali tekti ieškot savęs ilgesnį laiką – 10, 20, 30 metų. Aš jaučiuosi atradęs save, bet viskas gali greitai pasikeisti. Svarbiausia – ieškot ir nepamiršt, kad tas ieškojimas vis tiek kažkada baigsis.

Grupės stiprioji pusė – nuoseklumas

– Pernai pokalbį užbaigėme palinkėjimu. Manau, sutiksi, kad disciplinos palinkėjimas ir sau, ir grupei sėkmingai realizavosi.

– Taip, grupei labai reikėjo disciplinos, ir manau, kad dabar mūsų stiprybė – nuoseklumas: mes nekeičiam narių, nesimėtom, dirbam, repetuojam, įrašinėjam. Yra tos disciplinos, rutinos, ir tu šiek tiek jauti atsakomybę, kad turi kažką padaryt.

Aišku, šita vasara ne tokia sėkminga kaip praeita. Ji labiau albuminė, o koncertų – mažiau, bet stipresnių. Turim sunkumų ir iš komunikacinės pusės. Atrodo, dabar daug komunikuojam socialiniuose tinkluose, bet vis tiek susiduriam su iššūkiais.

Mums kaip grupei jau reikėtų emocinio pakilimo. Atrodo, kad darome labai daug, esam consistent (nuoseklūs), bet šiek tiek nesiseka.

Tikriausiai, toks periodas. Gal ir žmonės truputį pavargo nuo mūsų.

Tai va, dabar mintys – albume, kurį planuojam išleist kitą pavasarį. Reikia padaryt gerą įrašą ir po albumo žiūrėsim, kaip į jį reaguoja žmonės, ir galvosim, kur judam toliau.

Yra ir smagių dalykų. Pavyzdžiui, dabar „Komandiruotėje“ groja „Fetišas“, tai ačiū šitai šaikai: Bartuševičiui, Jankui, Grimaliui. Vat yra bendruomenė, kuri palaiko alternatyvias grupes ir propaguoja lietuvišką muziką – tai komikai. „Fetišas“ goin‘ crazy.

– O ko grupei palinkėsi šiemet?

– Disciplinos įgavom, tai dabar reikėtų kantrybės. Neskubėt įvertint kažkokių dalykų. Mes žemaičiai, mes kenčiam. Kentėsim ir kantriai lauksim tos mūsų antros sėkmės bangos.

Kaip tik su vienu draugu kalbėjom, kad dabar, kaip grupė, esam linijoj, kaip jis sakė, lygumoj. Tai tikėkimės, kad iš tos lygumos pavyks užkopt į kalvas ar net į kalnus. Pamatysim.

Vilniaus universiteto Jaunųjų žurnalistų draugija (VU JŽD) – moksleivius ir studentus vienijanti iniciatyva, kurios tikslas suburti įvairių žurnalistinių interesų turinčius jaunuolius iš visos Lietuvos ir leisti jiems išpildyti savo kūrybinį potencialą praktikoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis