– Vos prieš daugiau nei savaitę išleidote antrąjį albumą pavadinimu „Gyvenimo pradžia“ ir paskelbėte apie grupės iširimą. Ar tame nėra paradokso?
– Tam tikra prasme, taip. Tačiau aš dar vasarą, kai jau buvo nuspręsta, koks bus albumo pavadinimas, žinojau, kad grupė skirsis. Tai buvo natūralus sprendimas, priimtas po daugybės apmąstymų.
Aš visą laiką norėjau grupės, kuri būtų lyg šeima. Patirtis parodė, jog yra šiek tiek kitaip. Supratau, kad muzika yra mano svajonė ir aš negaliu priversti kitų žmonių siekti to paties, jeigu jų tikslai yra kiti.
Šiuo antruoju albumu aš labai džiaugiuosi, nes jis yra idėjiškai pilnas. Dainos albumui buvo parašytos per šiuos 2 metus ir turi bendrą tematiką. Tai žmogaus vidinių vertybių paieškos – kas tu esi, kur tavo namai, kokie yra būti pokyčiai tavo gyvenime, ir kodėl kartais sunku jų siekti.
– Savo koncertinį turą pradėjote „Tamsta“ klube, Vilniuje, o kur esate numatę paskutinįjį grupės pasirodymą?
Dainos albumui buvo parašytos per šiuos 2 metus ir turi bendrą tematiką.
– Paskutinis koncertas įvyks Kaune. Planas toks: Vilnius – Druskininkai – Alytus – Šiauliai – Klaipėda – Kaunas. Džiaugiuosi, jog šiame mieste užbaigsime turą, nes iki šiol Kaune turėjome vienus geriausių koncertų. Sakyčiau, jog tame mieste tiesiog tvyro kažkokia labai gera aura.
– O kas toliau? Žadi kurti ir koncertuoti vienas, ar vis dėlto ieškosi kitos komandos?
– Aišku yra tai, kad tolimesnė kūryba bus „po“ mano vardu. Tačiau bet kuriuo atveju vienas su gitara tikrai neliksiu (juokiasi). Dirbti planuoju su pilna ritmo grupe, su kuria atliksime dainas, mano kurtas iki šiol. Praktiškai per per daug kas nepasikeis.
– Muzikantus bursi iš naujo, ar turėsi samdytų muzikantų trupę?
– Dar kol kas neturiu tikslaus atsakymo į šį klausimą. Manau, jog laikas parodys. Dabar norisi užbaigti šį etapą. Juk dar laukia turas po visą Lietuvą, ir reikia gražiai viską užbaigti. Bet kuriuo atveju, mano tikslas yra labai aiškus – toliau siekti to, kad Lietuvoje būčiau laukiamas, aktualus, ir kad žmonės ateitų į mano koncertus.
– Ar ketini keisti savo stilių?
– Galbūt būs kažkokių eksperimentų, tačiau aš nesu nusistatęs ties vienu kažkuriuo stiliumi. Kai kuriu dainas, iš anksto nesprendžiu, kokį tekstą rašysiu, ir ar čia bus blues, ar rock, ar pop muzika.
Naujame laikotarpyje, manau, turėsiu daugiau laisvės priimti drąsesnius sprendimus, jeigu jų prireiks ir jie tiks. Kūryba yra toks dalykas, kuris tave veda, o ne tu ją. Daina natūraliai „plaukia“, gimsta kūrybos proceso metu.
Kai pradedi kurti dainą, praktiškai pasiduodi srovei, ir tu į krantą išlipi tik tada, kai ją „turi“. Tai yra transo momentas, kai negalvoji, tik išjauti, išgyveni.
– Ar sutiktum su teze, jog vienas didžiausių tavo kūrybinių įkvėpimo šaltinių yra dainų ir tekstų autorius Andrius Mamontovas?
– Tam tikra dalimi, taip. To neslėpiu ir nesigėdiju. Tai yra žmogus, kurį aš labai gerbiu. Tačiau labai įvairios muzikos aš klausiausi nuo pat ankstyvos vaikystės, ir Mamontovas buvo tam tikras epizodas mano gyvenime (na, A.Mamontovas, Fojė).
Mano tėtis turėjo labai didelę muzikos kolekciją, ir aš klausiausi jo kasečių, kuriose buvo The Beatles, Pink Floyd, Janis Joplin, Led Zeppelin... Tikrai visų nė neišvardysiu (juokiasi).
Atsimenu, jog pirmoji daina, kurią žiauriai įsimylėjau, buvo The Beatles „Yesterday“. Ją mokykloje atlikau vienas – dainavau teisiai į mikrofoną be jokios muzikos. Tai buvo vienas pirmųjų išėjimų į sceną.
O su A.Mamontovo muzika susipažinau visai atsitiktinai. Mano brolis sėdėjo prie kompiuterio ir klausėsi kažkokios muzikos. Aš jo paklausiau: „Ko klausai?“, jis sako: „Ką? Tu nežinai?.. Čia gi Fojė“. Ir tada kažkaip „užsikabinau“ tai ant vienų, tai ant kitų jo dainų. Tuo metu dar buvo paauglys, ir ta muzika mano charakteriui labai tiko. Ji atnešė pirmuosius apmąstymus.
Kai pradedi kurti dainą, praktiškai pasiduodi srovei, ir tu į krantą išlipi tik tada, kai ją „turi“. Tai yra transo momentas, kai negalvoji, tik išjauti, išgyveni
Iš tiesų tuo metu daug klausiausi ir punk rock (tokių grupių kaip Bad Religion), mėgau The White Stripes. Tačiau tie pirmieji sąlyčiai su roko muzika ir įsivaizdavimu savęs ant scenos, atliekančio savo kūrybos dainas, kilo būtent klausant A.Mamontovo muzikos.
Jis buvo vienas iš tų kūrėjų, kuris atrodė tikras scenoje. Pajaučiau iš jo labai gerą energetiką. Jo tekstai man sukėlė labai daug klausimų apie žmogaus esybę, ir man tai beprotiškai tiko. Tai buvo pradžia, kurios dar pats tuo metu nesupratau.
Galiausiai tėvų labai prašiau, ir jie nupirko man pirmąją gitarą. Jos iš rankų nuo to laiko taip niekuomet ir nepaleidau...
– Kaip muzikos industrijoje dirbi šiandien – su prodiuseriais, vadybininkais? Ir kaip planuoji dirbti ateityje?
– Praktiškai paskutinius šiuos metus viską organizuoju pats, t.y. nuo repeticijų suderinimo iki įrašų planavimo, albumo dizaino idėjos sugeneravimo, sutarimo, kas nufilmuos ir sumontuos klipus, kas atliks interviu...
Kol kas skųstis negaliu, nes viskas tikrai sekėsi. Tačiau suprantu, kad užsiimant viskuo, kažkas galiausiai gali nukentėti. Juk negali pats vienas ir surepetuoti, ir gerai paruošti reklamą, ir suderinti visus koncertinius niuansus...
Mano tikslas yra suburti komandą, kuri turėtų didžiulį džiaugsmą kurti, repetuoti, įrašinėti, ieškoti sprendimų. Tai būtų ir garso operatoriai, ir muzikantai, ir vadyba. Žmonės, kurie siektų bendro tikslo.
– Kada galime tikėtis Tavo naujojo starto?
– Veikiausiai, keletą savaičių po turo būtų gerai bent kiek pailsėti (juokiasi). Tada po truputį dėliosiuosi tolimesnius planus. Norėčiau dar šį pavasarį surengti pavienius koncertus, galbūt, akustinius. Tačiau iki šios vasaros norėčiau suburti naują komandą ir su ja važiuoti į vasaros festivalius.
