– Kiek laiko kūrėte albumą?
Adas: Albumą kūrėme visą gyvenimą (juokiasi), bet iš tikrųjų tai truko apie 2 metus nuo pirmojo albumo išleidimo.
Paulius: Pati kūryba užtruko neilgai, kiek ilgiau pasiruošimo darbai. Beveik didžiąją dalį kūrinių sukūrėm vietoj.
Simonas: Repeticijoje. Mes viską įsirašinėjame, o tada paklausome, analizuojame, išsirenkame momentus, kuriuos vėliau panaudojame kurio nors kūrinio atsiradimui.
– Pirmąjį albumą prodiusavotės patys. O antrąjį?
Simonas: Ir pirmąjį, ir antrąjį.
Adas: Stengiamės viską daryti patys.
– Bet ar nėra sunku patiems ir kurti, ir atlikti prodiuserinį darbą?
Paulius: Viena vertus sunku, kita vertus – lengva. Mes žinome, ko norime, bet per tą žinojimą kartais supranti, kad nė velnio tu nežinai, arba nežinai, kaip tai padaryti. Čia mums labai padėjo Tomas Verbaitis, kuris dirbo ne kaip inžinierius, o dar vienas prodiuseris. Jis mus drąsino: „Pagarsink, pagarsink, daugiau, daugiau!“ (juokiasi)
Adas: Labai džiaugiamės, kad į grupę atėjo Tomas pačiu tinkamiausiu metu. Kai kūrinį klausaisi jau 50-tą kartą, nebegirdi, ir kitas iš šalies gali pastebėti svarbius dalykus.
Simonas: O šiaip tai daug vargome. Gal gerą mėnesį sėdėjome dieną iš dienos.
Adas: Kur tau mėnesį? Tris (juokiasi). Norėjosi bent laipteliu pajudėti į priekį, todėl ir stengėmės, kad taip ir įvyktų.
– Kaip manote, ar jums pavyko?
Adas: Nebūsiu kuklus (juokiasi), bet, manau, pavyko. Rezultatas džiugina. Pirmąjį albumą mes įrašėme per vieną vakarą. Pasikvietėme į studiją svečių, kad būtų atsakomybės daugiau, ir surengėme koncertą. Taip gimė pirmas albumas. O antrąjį jau „darėme“.
– Kokios nuotaikos būdami kūrėte šį albumą? Ar mąstydami apie kokias formules, o gal būdami visi bendroje emocinėje zonoje?
Paulius: Taip, mes buvome vienoje emocinėje zonoje, ir toje muzikoje buvo tikrai daug išgyvenimų, adrenalino ir šiurpo.
Simonas: Ta būsena įprasta koncerto metu. Reikia mums trims į kažkokią terpę įlįst, kad suveiktų mūsų tas koncertas, būtų tas afektas ar katarsis.
Adas: Tame reikia būti 100 proc., nes kitaip neišeis pagroti.
– Ar turite įsivaizdavimą, kas yra jūsų auditorija, jūsų klausytojas? Kur jūsų muzika galėtų sklisti – galbūt, vestuvėse, o gal – Katedros aikštėje?
Simonas: Vestuvėse yra sklidusi, o Katedros aikštėje bandė sklisti...
Paulius: Bet išjungė elektrą vidurį gabalo (juokiasi).
Simonas: Buityje paskendę žmonės pakankamai mėgaujasi mūsų ir nauju, ir senu albumu. Bet šiaip mūsų klausytas, tas Pushy žmogelis, yra beieškantis naujų patirčių, kad ir senuose dalykuose. Mes tą galime pasiūlyti, gal dėl to ir ateina pasiklausyti mūsų.
Paulius: Galbūt tai žmogus nenurimstantis, nes visi esam neramūs, nesusitaikantys su aplinka (juokiasi).
Adas: Aš tai įsivaizduoju, jog tai žmogus, kuriam muzika neatlieka tik fono funkcijos, o yra kažkas daugiau. Netgi sakyčiau – melomanas. Mes patys irgi esame daugiau mažiau melomanai, ir kuriant, mūsų tikslas buvo padaryti albumą tokį, kad ir patiems būtų malonu klausytis.
– Kaip jūsų albumą vertina kolegos muzikantai? Neteko girdėti nusiskundimų, kad „laužote kokius nusistovėjusius standartus“?
Simonas: Mes išlaisvinome free jazz (juokiasi). Šiaip aplinkiniai džiaugiasi, kad mes esame laimingi, darydami tai, ką norime ir mėgstame.
Adas: Kuo daugiau mes tai darome, tuo labiau palaikymas auga.
Paulius: Dar kai pradėjome groti ketvirtame kurse, dėstytojai palaikė, ir tas palaikymas išlieka iki šių dienų.
– Kaip jūs sugebėjote išsaugoti savo trio? Juk šiandien muzikantai groja per tiek daug skirtingų kolektyvų...
Simonas: Grojame su daugybe kitų grupių, bet iš jų atsinešame ir kažką Sheep'ams. Tenka, galų gale, ir privačiuose vakarėliuose pagroti.
Adas: Kad palaikytume meninę laisvę (juokiasi).
Paulius: Mes džiaugiamės, kad neišsivaikščiojom. Visiems reikia pinigų, ir dažnai kolektyvai, kurie kurį laiką jų nesulaukia, išsilaksto. Arba išvažiuoja svetur. O juk reikia laiko kūrybai, kad joje atsirastų jėga.
Simonas: Gerai, kad esame trise, tada yra lengviau.
Adas: Mums patinka kartu groti. Tai vienas esminių dalykų. Kai grojame, būna momentų, kai galvoju, jog niekaip geriau negali būti (juokiasi). Ir procesas malonus, ir repeticijos nėra griežtos. Kartais susitinkame tiesiog pašnekėti, ir tai būna repeticija. To užtenka ryšiui palaikyti. Neišsilakstysime užkūrę tokį reikalą! Be to, esame draugai, einam ir alaus išgerti kartu, ir nuotykių paieškoti (juokiasi).
– Kaip nutiko „Forro“ klipas?
Mikas: Atsitiko viskas keistai. Paulius paskambino, paklausė, ar norėčiau susukti klipą. Sutikau, nes seniai norėjau išmėginti save šiame žanre. Sheepai buvo vieni tų, kuriems norėčiau jį kurti, ir jie patys paskambino. Viskas – kaip sapne. Taip prisijungiau prie jų, trynėmės studijoje kokį mėnesį (juokiasi), ir kažkas išsivystė.
– O kaip atsirado klipo istorija?
Mikas: Idėja gimė iš pamąstymų, kurie apima vienu ar kitu gyvenimo etapu. Paskutiniu metu daug galvojau apie sistemas, tvarkas, netvarkas, paklaidas, klaidas, nuokrypius, ir paklausius to kūrinio, atsirado kažkoks nervas. Gyvename tokiais laikais, kai viskas racionalėja, tampa struktūrizuota, optimizuota. Klaidos galimybė yra užmušinėjama bet kokia kaina. Tačiau žmogus yra unikalus, ir vis išlenda kas nors. Yra jausmai, netobulumai, ir tai mane labai domina – kad šioje racionalioje sistemoje atsiranda nuokrypis. Klipas yra apie tvarkos apsėstą žmogų.
– Ar dainą klipui pasirinkote pats?
Mikas: Ne, pasiūlė grupė. Be svarstymų.
Simonas: Mes ilgai negalvojame, tiesiog atrodė, kad būtent šitas.
Adas: Kuris vizualiausias gabalas, ir kuriame yra drama.
Paulius: Mes nežinome, kodėl, bet vieningai supratome, kad būtent šitam gabalui tiktų klipas. Aš, pavyzdžiui, visą laiką įsivaizdavau, kad jis bus nespalvotas, paprastas, su vienu veikėju. Toks ir atsitiko. Mistika?
– Kiek laiko truko pasiruošimai filmavimams?
Mikas: Konstruktyviai ir sistemiškai šnekant (juokiasi), mėnesį vyko svarstymas, priėjome prie kažkokios idėjos, parašėme scenarijų ir tada – filmavimo darbai. Kaip žinia, biudžeto čia beveik nėra. Biudžetas buvo surinktas per vieną benefitą „Perone“. Surinkome apie 600 Eur, kas yra beveik nieko klipo gamybai. Tačiau į priekį vedė noras. Buvo surinkta labai profesionali komanda, kuriai patiko idėja, ir jie dirbo be atlygio.
Grupė dalyvavo visame procese, reikėjo daug dailės darbų padaryti, kai nėra to biudžeto. Grupės nariai vairavo, nešė daiktus, kabino užuolaidas, valė, siurbė...
– Kas sunkiausia buvo filmuojant klipą?
Mikas: Sunkiausia – ištreniruoti pajutimą, kaip įsiklausyti į muziką. Pats esu atėjęs iš dokumentikos, su konstruktyviniu pagrindu, o čia reikia jausmo.
Apie režisierių M.Žukauską:
-
2009 m. sukūrė trumpametražį vaidybinį filmą „Ana geraširdė“,
-
2012 m. kartu su kolege Gintare Valevičiūte sukūrė trumpametražį dokumentinį filmą „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“, kuris paskelbtas geriausiu savo kategorijoje „Sidabrinės gervės 2012“ apdovanojimuose,
-
Nuo pat studijų metų Mikas dirba įvairius su kinu susijusius darbus: režisuoja, montuoja ir filmuoja TV laidas, dokumentinius filmus, klipus, dirba prie kino festivalių, dėsto įvairiuose kino ir videokursuose,
-
2014 m. kovo mėnesį Mikas debiutavo teatre su spektakliu „Tiktaktika“ Vilniaus teatre „Lėlė“,
-
2016 m. lapkritį debiutavo su pirmuoju muzikiniu klipu „Forro“, kurtu grupei „Sheep Got Waxed“.
Artimiausi „Sheep Got Waxed“ koncertai:
-
Lapkričio 18 d. Alytus, „Fenix“
-
Lapkričio 19 d. Kaunas, „Orixo“
-
Lapkričio 24 d. Vilnius, „Loftas“
