Renginys sulaukė didelio žiūrovų antplūdžio, ypač sausakimša buvo prie scenos. Tarp susirinkusiųjų patriotinių dainų klausėsi ir keletas žinomų asmenybių – profesorius Vytautas Landsbergis, Seimo narys Arminas Lydeka, dainininkas Marijonas Mikutavičius. Prieš pat koncerto pradžią buvo perspėta, jog jis bus filmuojamas (tai atliko net 5 kameros), gal todėl įgarsinimas bei apšvietimas buvo bene tobuli, be priekaištų. Nedidelėje scenoje tilpo net 19 atlikėjų, antrosios dainos metu prie jų prisijungė ir griausmingais aplodismentais buvo sutikta A. Smilgevičiūtė. Kartu su „Skyle“ koncertavo styginių instrumentų kvartetas, vadovaujamas Vytauto Mikeliūno, bei 9 vyrų choro grupės „Bel Canto“ atlikėjai. Skambėjo ne tik tradiciniai, būdingi roko muzikai instrumentai, bet ir kitokio skambesio suteikiantys pučiamieji – fleita ir obojus, kanklės, dambrelis.
Scenoje pakabintame ekrane buvo rodomos vaizdo projekcijos su lietuvišku gamtovaizdžiu – mišku, lietumi bei tradiciniais liaudies raštais. Po pirmųjų atliktų dainų Aistė kreipėsi į publiką grupės vardu, norėdama pasidalinti darbu, kuris truko dvejus metus ir albumo dedikaciją skyrė tiems, „kurie pavirto medžiais“ ir „už žemę, kurioj mes visi prasidėjom“. Vėliau, prieš atliekant dainą „Aštuoni karžygiai“, buvo prisiminti 1949 metų Lietuvos partizanai, įkūrę Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį ir tapę vienu iš akstinų albumo kūrybai.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ gerbėjams pristatė albumą „Broliai“ |
Taip pat buvo paminėta partizano Liongino Baliukevičiaus–Dzūko pavardė, kurio išlikęs dienoraštis, menantis skausmingą istorinę praeitį, įkvėpė visą šį projektą. Per pusantros valandos trukmės koncertą daugiausia buvo atlikta naujų kūrinių, tačiau nuskambėjo ir seniai publikos pamėgtos dainos, tokios kaip „Baltas brolis“. Kaip ir būdinga A. Smilgevičiūtei su grupe, jų dainų žodžiuose kartojosi archetipiniai baltiški leitmotyvai – rankos, mėnuo, žemė, milžinai, brolis ir t.t.
Didžioji dalis dainų buvo energingos, greitos, skatinančios pritarti (ką publika darė gana vangiai), tačiau būta ir ramesnių, lyriškų dainų apie lietų ir paukštį, speigą gegužį. Girdėjosi ir tradicinėms daugiabalsėms lietuvių liaudies dainoms – sutartinėms – būdingas motyvas – sodauto. Dinamikos ir judesio scenoje ištroškę gerbėjai galėtų pasakyti, jog būtent jų ir trūko, nes vienintelė aktyviau pasireiškianti atlikėja buvo Aistė. Tačiau kaip įspūdingai ir solidžiai atrodė devyni juodai apsirengę „Bel Canto“ vyrai, kurie romiai išstovėjo viso koncerto metu, nors pritarė tik keliose dainose! Be to, tokia užburianti muzika taip įtraukia, jog pamiršti visas detales.
Akivaizdžiai ir publika norėjo kuo ilgiau pasidžiaugti skleidžiamais burtais, nes grupė gausiais plojimais buvo kviečiama į sceną pakartojimui net tris kartus. Po koncerto buvo galima savęs paklausti vienais žodžiais iš dainos: „Ar tik ne lietuviškai paukščiai džiazuoja?..“
