Prie muzikinio šešėlių žaismo puikiai prisidėjo Irmanto Šuškevičiaus užsuktas setas – minimalaus, bet ritmiškai koja kelti dulkes kviečiančio skambesio. Nuo pat pirmų garsų kiekvienas, net ir netyčia užklydęs smalsuolis, nežinantis, ką tokį saulėtą ketvirtadienio vakarą veikti Vilniuje, galėjo suprasti, kur pateko. O pateko į tikrai painios, bet ausiai ir kojai malonios elektronikos labirintą.
Ateini į roboksus, o jautiesi kaip kafkiškame sapne.
Ateini į roboksus, o jautiesi kaip kafkiškame sapne. Atmosfera, kurią sukuria „Solo Ansamblio“ ketveriukė, yra nenusakoma žodžiais, nebent tik minimaliausiu jų kiekiu. Dėkinga „Downtown Forest“ erdvė leido ne tik paskęsti dūmų mašinų, bet ir kvapą gniaužiančio tabako rūke. Ir sakau tai visiškai be ironijos – tokie pojūčiai dar labiau įklampina į elektroninį raudonų lūpdažių ir tamsių gatvių miražą.
Nors man tai tik antrasis ansamblio koncertas, jau puikiai įsitikinau jo magiška jėga, kuri mane, niekada nešokančią, visiškai sustabarėjusią ir bet kokius judėjimo dėsnius neigiančią klausytoją, sugeba pašokdinti. „Sad–dance“ – tokį žanrą sau priskiria pati grupė. Nesiginčiju, tik dar labiau užtvirtinu energingu trypsmu.
Turbūt stipriausias grupės bruožas yra gebėjimas kurti muzikos ir teksto dermę. „Solo Ansamblio“ atliekamas post–punk puikiai dera su R.M.Rilke bei Kęstučio Navako žodžiais, kurie kartu stato ištisus tamsa ir rūku apgaubtus maloniai klaustrofobiškus labirintus. Deja, šįkart tokio vizualaus estetinio pojūčio taip ir nepavyko išgyventi dėl prasto vokalo įgarsinimo, kuris bent jau pusę koncerto buvo ištirpęs tarp čaižių elektronikos vibracijų.
Kiek nuvylė grupės vizitine kortele tapusios dainos „Juoda Juoda Juoda Juoda Naktis“ atlikimas – skambant jai visada norisi iki kraujų pritrinti padus, kad keliai linktų kelias savaites į priekį, tačiau šįkart būtent ši daina buvo atlikta pasyviausiai ir, rodos, visiškai be jėgų. Nežinau, kokie to motyvai – ar tai, kad šia daina buvo užbaigtas koncertas ir prie to prisideda žmogiškasis faktorius nuovargis, ar tai, kad ji jau patiems atlikėjams nebe tokia aktuali ir kiek nudėvėta.
Leidimas įsigalėti keturis kartus juodesnei nakčiai buvo geriausias priimtas sprendimas – nuaidėjus paskutiniams akordams publikai norėjosi dar ir dar.
Leidimas įsigalėti keturis kartus juodesnei nakčiai buvo geriausias priimtas sprendimas – nuaidėjus paskutiniams akordams publikai norėjosi dar ir dar, tačiau tąkart supratau, kad geriausia klausytoją palikti tada, kai jis aukščiausiame garso ir judesio taške. Žinant „Solo Ansamblio“ repertuarą, galima buvo tikėtis, kad šie nebūtų pateikę kažko labiau jaudinančio ir judinančio iš vietos. Tai, kad bisas neįvyko – nė kiek nenuliūdino, nes buvo tiek, kiek ir reikėjo.
Apmaudus tik pats faktas, kad į publikos prašymus „pakartot“ buvo neatsižvelgta dėl nepatenkintų kaimynų ir policijos įsikišimo, apie ką vėliau teko sužinoti tik iš „Downtown Forest“ įrašo renginio puslapyje Facebooke. Pati koncerto metu pasigedau garso, tačiau, pasirodo – kitiems buvo užtektinai. Džiugu tik tiek, kad tokie nemalonumai neišsklaidė tamsios elektronikos miglos ir, kaip buvo žadėta programoje, Irmanto Šuškevičiaus setas toliau būrė naktinį liūdnųjų šokių miražą.
