Pagrindinis šio renginio akcentas buvo šiuo vaidmeniu tarptautinėje operos arenoje išgarsėjusi Asmik Grigorian, kuriai kompaniją scenoje tąkart palaikė LVSO, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, Kostas Smoriginas, Johnas Daszakas, Ieva Prudnikovaitė, Danielis Jenzas ir daugybė kitų smulkesnius šios operos vaidmenis atlikusių solistų.
Įspūdingoji vieno veiksmo R.Strausso „Salomėja“ buvo lemtinga mūsų operos žvaigždei A.Grigorian. Sulig Salomėjos vaidmeniu prestižiniame Zalcburgo festivalyje 2018-aisiais soprano karjera šovė aukštyn – po premjeros išėjęs nusilenkti režisierius Romeo Castellucci prieš ją puolė ant kelių. Jau kitą rytą skelbta: dabar A.Grigorian yra pasaulinė žvaigždė. Garsiausi pasaulio kritikai solistei negailėjo vaizdingų epitetų ir komplimentų – net teigta, kad jos Salomėja užbaigia visas kitas ir pradeda naują savo egzistencijos erą.
Kalbėta, rašyta, diskutuota daug, tačiau A.Grigorian sukurta Salomėja atrodydavo tarsi tolima legenda, nes savąją operos mūzą šiame vaidmenyje patys išvydome tik dabar. Šiuo renginiu prasidėjo „Vilnius City Opera“ ciklas „Pakartojimo nebus“, žadantis sujungti ryškiausius Lietuvos operos istorijos pasiekimus.
Vienam vakarui į atsinaujinusią LVSO salę režisierė D.Ibelhauptaitė surinko dėlionę iš mažų „Salomėjos“ gabalėlių – tam, kad ji įvyktų. „Lietuvai nereikia Dalios „Salomėjos“, dabar jai reikia Asmik ir Kosto „Salomėjos“. Ir tai, kad aš galiu juos visus vienam vakarui surinkti, atvesti iki durų ir išleisti į sceną, yra didžiausias pasiekimas,“ – tai D.Ibelhauptaitės citata iš renginio programėlės, itin tiksliai nusakanti, kas tą vakarą vyko. Ir nors nesu didelė D.Ibelhauptaitės režisūrinių idėjų gerbėja, šįkart lenkiu galvą, nes tai, kas vyko scenoje, buvo kur kas intensyvesnė patirtis nei klajonės po kai kuriuos garsiausius Europos operos teatrus, kur autentiški pastatymai neretai apsiriboja operos žvaigždžių surinkimu į vieną vietą arba itin perkrautomis režisūrinėmis koncepcijomis, trukdančiomis klausytis muzikos. Dar kartą įsitikinau, kad dainuoti ir statyti operą – tai ne idealiai atlikti savo darbą, o gyventi opera – taip, kaip siūlė absoliuto idėja filosofijoje, palikusi pėdsaką ir paties R.Strausso požiūryje į muzikinę dramą.
Būtent gyvenimo opera idėja, ko gero, taikliausiai apibūdina tai, ką operos scenoje veikia A.Grigorian, pati įvairiuose interviu užsiminusi, kad operos scenoje ji nevaidina – jos personažai gyvena joje. Sunku įsivaizduoti, kaip jai pavyksta tas kelias valandas nugyventi visiškai skirtingų operos veikėjų gyvenimus, bet iki to įspūdingo spalio 14-osios vakaro skaityti operos kritikų atsiliepimai tikrai nemelavo – Salomėja ji tampa visa savo esybe; absoliučiai kitokia nei kitos garsios operos scenoje šį vaidmenį kuriančios operos solistės. Kiekvienas A.Grigorian judesys, kiekvienas išleistas garsas buvo neįtikėtinai tikslūs, tikri, paliečiantys sielą. Šiurpai eina per odą, kai jos pianissimo tampa intensyvesnis ir garsesnis už garsiausią forte, kai ji neįtikėtinai brandžiai perteikia sumišusią Salomėjos dvasinę būseną ir, neabejotinai būdama stipriausiu operos elementu, vis tiek organiškai įsilieja į bendrą muzikinės faktūros, sceninio veiksmo ir bendros dramaturgijos dermę.
Įspūdį paliko ir baritono Kosto Smorigino Johananas. Šiuo vaidmeniu jis debiutavo Ciuriche ir Bergene, šiandien jo Johanano laukia bent keturios Europos scenos. Jo scenos energija ir įtaigumas neatsiliko nuo A.Grigorian. Tik gaila, kad į sceną ant padėklo nebuvo atnešta Johanano galva. Neišvydo tąkart jos R.Castellucci publika, į kurio pastatymą, reikia manyti, būta aliuzijų ir čia. Numanomas kraupus vaizdas, ko gero, buvo paveikesnis gerai žinantiems operos siužetą ir mačiusiems kitus ikoninius šiuos operos pastatymus. Vis tik turint omenyje tai, kad operos libretas šįkart buvo pateiktas tik programėlėje (tad kruopščiai jį skaityti spektaklio metu nebuvo įmanoma), bandantiems sekti operos veiksmą čia ir dabar Johanano likimas galėjo pasirodyti kur kas švelnesnis nei pateikiama šios operos kūrėjų.
Beje, scenoje atvaizduoto legendinio intymiojo „Septynių vualių šokio“ taip pat nebuvo – jį pakeitė vaizdo projekcijos, kurias kūrė Linartas Urniežius. Videomenininko žaidimas skirtingomis abstrakčiomis figūromis ir šviesų dizainerio Linarto Urniežiaus žongliravimas skirtingomis šviesų kombinacijomis sukūrė išbaigtą šio operos numerio dramaturgiją. Kitą pagreitį šioje scenoje įgavo ir LVSO, iki tol kartais šiek tiek stokojęs dinamikos balanso ir užgožęs solistus.
Žibėjo scenoje tąkart ir Ievos Prudnikovaitės Erodiada – galbūt ne tokia isteriška kaip labiau įprasta šiam vaidmeniui, bet labai elegantiška, trapi, o kartu ir statiška ir žiauri. Erodą įspūdingai dainavo britas Johnas Daszakas, šį vaidmenį kartu su A.Grigorian dainavęs Zalcburgo festivalyje ir Hamburgo operoje. Verta paminėti ir puikiai pasirodžius smulkesnius vaidmenis atlikusius dainininkus – Danielį Jenzą (Narabotą), Almą Neuhaus (Erodiados pažą), Karolį Kašiubą, Rafailą Karpį, Mindaugą Jankauską, Edgarą Davidovičių, Tada Girininką (žydus), Žilviną Miškinį, Raimundą Juzuitį (nazariečius), Žilviną Miškinį (kapadokietį).
Ši „Salomėja“ nebuvo sumanyta kaip pilnavertis operos pastatymas – tai buvo koncertinis atlikimas su režisūros elementais. Ir nors pagrindinę sceną užėmė orkestras, kuriam šiame spektaklyje prireikė didesnių pajėgumų nei įprasta, solistai rado vietos vaidybai viršuje, choro vietoje, scenoje priešais orkestrą ar net tarp publikos. Nors judesys scenoje buvo kiek apribotas erdvės trūkumo, vaidyba ir scenografija (scenografė Elvita Brazdylytė) buvo išpildyta pilnavertiškai. Scenos dekoracijoms ir kitiems rekvizitams neliko vietos, tad buvo daug žaidžiama kostiumais (juos kūrė Jonas Morrellis, o bendradarbiavo E.Brazdylytė) ir jų spalvomis, priminusiais apie ryškų simbolistinį šios operos atspalvį. Pavyzdžiui, vyraujant juodos spalvos kostiumams, Salomėja vilkėjo kontrastingą, nekaltumą simbolizuojančią baltą suknelę, kuri vėliau nusidažė raudona kraujo spalva. Erodas ir Erodiada vilkėjo ryškiai violetinius kostiumus – ši spalva simbolizuoja valdžią. Šviesos liejosi su vaizdo projekcijomis ir atsispindėjo kostiumuose. Būtent žaidimas spalvomis ir kūrė vizualinę šio spektaklio dramaturgiją.
Šioje Biblijos motyvais besiremiančioje muzikinėje dramoje pinasi meilė, aistra, erotika, žmogžudystė. Ne mažiau prieštaringa ir operos partitūra, tampanti nemenku krūviu ne tik solistams, bet ir orkestrui: išlaikyti įtampą beveik dvi valandas be pertraukų ar epizodų, kuriuose orkestrui leidžiama kiek atsipalaiduoti – tikrai nelengva. Nors ir iš pradžių atrodė, kad orkestras kažkur klaidžioja romantizmo keliais, įtampa vis augo – disonansai vis tirštėjo ir intensyvėjo, garso balansas vis labiau stabilizavosi, faktūriniai sluoksniai vis labiau rado harmoniją su solistais, kurie šioje operoje, užuot dainavę melodiją, tampa lygiaverte sunkios orkestrinės faktūros dalimi. Visa tai įtampoje laikė akį, ausį, protą, jausmą ir tai, ką teoretikai vadina lūkesčiais – tarsi ir buvo aišku, ko laukti toliau, tačiau vaizdinis ir garsinis veiksmas scenoje vyko pernelyg intensyviai, neleido atsipalaiduoti.
Tad turint omenyje tai, kad kiekvienam spektakliui reikia laiko nusistovėti, kaip sako spektaklių kūrėjai – „susiklijuoti“, belieka tik pasvajoti, kokia ši „Salomėja“ būtų nuosekliai tęsdama savo karjerą kuriame nors mūsų repertuarų. Ir nors pats koncerto pavadinimas – „Pakartojimo nebus“: A.Grigorian „Salomėja“ – sufleruoja, kad pakartojimo nebus, belieka tikėtis, kad kitoks šio renginio pavidalas pas A. Grigorian išsiilgusią Lietuvos publiką dar sugrįs.
