Tie balsai Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės kompozitorės Ž.Martinaitytės kūrinyje „Hado zona“ – tai šiuolaikinės muzikos ansamblio iš Vilniaus „Synaesthesis“ nariai: Artūras Kažimėkas (bosinis klarnetas), Arnas Kmieliauskas (violončelė), Marta Finkelštein (fortepijonas), Donatas Butkevičius (kontrabosas) ir Simonas Kaupinis (tūba).
Dėl koranaviruso pandemijos net kelerius metus atidėta „Hado zonos“ premjera Niujorke įvyks jau rytoj – gegužės 5-ąją „Synaesthesis“ kompaktinę plokštelę išleidžia kultinė JAV muzikos leidybos kompanija „Cantaloupe Music“, dirbanti su tokiais garsiais vardais kaip Philipas Glassas, Julia Wolfe, Michaelis Gordonas, Brianas Eno ir daugeliu kitų.
O jau gegužės 6-ąją Niujorko Bruklino rajone vykstančiame ir pasaulio šiuolaikinės muzikos žvaigždes suburiančiame „Long Play“ festivalyje „Hado zonos“ premjera JAV suskambės ir gyvai.
-
Seksualumas sovietmečiu: aktų propaganda, pikantiškos „laukinių“ nuotraukos ir vulgariosios pogrindžio „grožybės“
-
Lietuvių poetas, didžiąją kūrybos dalį parašęs rusiškai: kaip šiandien skaityti Jurgį Baltrušaitį?
-
LTMKS pirmininkė Danutė Gambickaitė: „Dėl didesnio finansavimo kovoti turėtumėm ir mes, kultūrininkai, patys“
„Ž.Martinaitytės naujasis kūrinys, atliekamas „Synaesthesis“ ansamblio iš Lietuvos, mano protėvių žemės? Aš būsiu!“, – žinia apie tai, kad nepraleis lietuvių pasirodymo, iš anksto pasidalijo Pulitzerio premijos laureatas, žymus amerikiečių kompozitorius Davidas Langas.
Ž.Martinaitytė „Hado zoną“ parašė išskirtinai žemų instrumentų dažnių spektrui, šioje kompozicijoje vos ne vos sublyksi aukštosios natos.
„Synaesthesis“ nariai kraunasi lagaminus ir instrumentus skrydžiui į Niujorką, kur jų savo namuose ir repeticijose nekantriai lauks J.S.Guggenheimo atminimo fondo stipendijos laureatė Ž.Martinaitytė, šiuo metu viena ryškiausių ir dažniausiai atliekamų Lietuvos kompozitorių pasaulyje.
Lietuvos šiuolaikinei muzikai ir patiems kūrėjams ypač svarbios premjeros kitapus Atlanto išvakarėse šio teksto autorius sulaukė įdomių atsakymų į klausimus apie tai, kaip gimė ir buvo vystoma garsinė „Hado zona“, inspiruota tamsiųjų vandenyno tranšėjų, esančių 6 kilometrų ar net didesniame gylyje.
Santykis su aukštaisiais ir žemaisiais garso dažniais
Ž.Martinaitytė „Hado zoną“ parašė išskirtinai žemų instrumentų dažnių spektrui, šioje kompozicijoje vos ne vos sublyksi aukštosios natos. Garsinėje kelionėje po truputį leidžiamasi nuo paviršiaus į gelmę per 5 vandenyno zonas, jos skirstomos pagal šviesos prasiskverbimo laipsnį.
„Synaesthesis“ atliekamos kūrinio žemųjų dažnių vibracijos kai kur sapniškos, kai kur – haliucinacinės.
Ž.Martinaitytė savo kompozicijoje įtraukia ir tokį žemų instrumentų spektrą, kurio žmogaus klausa nebegali tiksliai skirti. „Synaesthesis“ atliekamos kūrinio žemųjų dažnių vibracijos kai kur sapniškos, kai kur – haliucinacinės.
Tam tikras paradoksas – Niujorke gyvenanti lietuvių kompozitorė turi ypatingą savo klausos nulemtą santykį ne su žemųjų, o aukštųjų dažnių garsais. Specialistų anksčiau pateikta išvada Žibuoklei: kompozitorė fiksuoja ypač aukšto dažnio garsus, todėl gali laikyti save super girdėtoja.
Ar kompoziciją žemiesiems registrams – „Hado zoną“ – Ž.Martinaitytė kūrė siekdama atsikvėpti nuo aukštųjų dažnių, terapiniais sumetimais bent kurį laiką norėdama pabūti garsinėje komforto zonoje?
„Tiesą sakant, apie tai generuodama idėjas „Hado zonai“ net nemąsčiau! Grynas sutapimas. Dėl to, kad sugebu girdėti ypač aukštus dažnius, man jie skamba labai maloniai, jais mėgaujuosi. Mano muzikoje daug natūralių flažoletų, kurie būtent ir yra tuose aukštuose garso dažniuose. Tam tikra prasme jų labiau mėgstu klausytis nei itin žemų garsų.
Kompozicijoje giliausias garsinis registras dedikuotas tūbai, ji kartu su elektronika padeda kurti nenutrūkstamo sapno įspūdį.
Todėl negalėčiau pavadinti „Hado zonos“ kūrimo terapiniu procesu. Greičiau tai buvo savotiškas iššūkis man pačiai, siekis ilgėliau pasibūti tamsesnėje garso spalvoje ir pažiūrėti, kaip tai pavyks, kokį poveikį jaus klausytojai“, – valandos trukmės kompozicijos sumanymą praskleidė kompozitorė.
Pažintis su „Synaesthesis“ – nuo G.Grisey „Vortex Temporum“
Kompozicijoje giliausias garsinis registras dedikuotas tūbai, ji kartu su elektronika padeda kurti nenutrūkstamo sapno įspūdį. Kūrinio bosinio klarneto solo partijoje suskamba daugiagarsiai akordai, kontrabosas prieš pat kulminaciją netikėtai šokteli į sau nebūdingą aukštąjį registrą. Žibuoklės pirminė idėja buvo rašyti kompoziciją tik šiems trims instrumentams, bet galiausiai atsirado ir fortepijono bei violončelės partijos.
Kompozicijos elektronikos įrašuose taip pat skamba JAV choro „Chant des Voyelles“ dainuojamos balsės ir priebalsės (dirigentas Robertas Geary) bei išskirtinis boso Erico Alatorre balsas.
Kompozicijos elektronikos įrašuose taip pat skamba JAV choro „Chant des Voyelles“ dainuojamos balsės ir priebalsės.
Kompozitorė Ž.Martinaitytė būsimuosius bendrakūrėjus ir jaunuosius eksperimentatorius – ansamblį „Synaesthesis“ – pirmą kartą išgirdo dar 2016-aisiais. Ansamblis festivalio „Gaida“ programoje tuomet grojo prancūzų kompozitoriaus Gerardo Grisey kūrinį „Vortex Temporum“.
„Iš karto juos labai įsimylėjau. Nors nepažinojau nė vieno iš ansamblio „Synaesthesis“ narių, supratau, kad kada nors norėsiu su jais padirbėti. 2020 m. parašiau vieną kūrinį, skirtą šiam ansambliui, jis buvo atliktas „Muzikos rudens“ festivalyje. Ir nuo to laiko prasidėjo mūsų dialogas“, – radijo LRT Klasika laidai „Garso ekspedicija“ yra sakiusi kompozitorė.
Pirmieji Lietuvos atstovai festivalyje „Long Play“
Šiandien „Synaesthesis“ – pirmieji lietuviai, pasirodysiantys prestižiniame „Long Play“ šiuolaikinės muzikos festivalyje Niujorke. Festivalis turi ištikimų žiūrovų ir klausytojų ratą, yra ypač mėgiamas svarbių muzikos kompozitorių, kritikų ir festivalių rengėjų.
„Synaesthesis“ – pirmieji lietuviai, pasirodysiantys prestižiniame „Long Play“ šiuolaikinės muzikos festivalyje Niujorke.
„Labai laukiame to pasirodymo festivalio scenoje! Vis dar šiek tiek siurrealu matyti „Synaesthesis“ vardą ant Niujorko leidyklos „Cantaloupe Music“ išleistos mūsų kompaktinės plokštelės. Ši įrašų studija jaudino ir įkvėpė mus galvoti apie muziką, kurią galima atlikti ją interpretuojant plačiai, savaip. „Cantaloupe Music“ išleistų Philipo Glasso, Julios Wolfe, Michaelio Gordono, Davido Lango, Steve’o Reicho, Meredith Monk ir kitų atlikėjų įrašų mūsų ansamblio nariai nuolat klausėsi daugelį metų“, – sako Marta Finkelštein, pianistė ir dešimtmetį šiemet mininčio ansamblio „Synaesthesis“ meno vadovė.
„Hado zona“ yra gili, daugiasluoksnė ir pilna gyvybės, tačiau tuo pat metu klampi ir neaprėpiama.
Pianistei kompozicija „Hado zona“ yra gili, daugiasluoksnė ir pilna gyvybės, tačiau tuo pat metu klampi ir neaprėpiama. „Man „Hado zona“ yra viena iš tų kompozicijų, kurią atliekant scenoje gera. Nors medžiaga meistriškai struktūruota, tuo pačiu atlikėjai turi daug laisvės. Permetame vienas kitam idėjas, jos turi kryptį ir paskirtį, bet kartu procesas yra lėtas ir minkštas. Šis pojūtis man yra Žibuoklės vizitinė kortelė – tekstūrų gylis, kuris per valandos trukmės kompoziciją atsiskleidžia visu savo paveikumu“, – sako M.Finkelštein.
Martai žavu tai, kad tarptautinei auditorijai „Cantaloupe Music“ pristato įrašą, sukurtą išskirtinai lietuvių kūrybinės komandos.
Ryškus blyksnis lietuvių muzikos istorijoje
Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) vadovės Radvilės Buivydienės teigimu, artėjanti „Synaesthesis“ ir Ž.Martinaitytės premjera Niujorke yra ilgai lauktas ryškus blyksnis Lietuvos muzikos istorijoje.
„Žinome, kad pirmasis planuotas „Synaesthesis“ pasirodymas Niujorke buvo atšauktas dėl koranaviruso pandemijos. Ž.Martinaitytė šiuo metu neabejotinai yra viena ryškiausių, dažniausiai atliekamų Lietuvos kompozitorių pasaulyje. Nepaprastai džiugu, kad Niujorke jos kūrybą pristatys ansamblis iš Lietuvos.
„Synaesthesis“ ir Ž.Martinaitytės premjera Niujorke yra ilgai lauktas ryškus blyksnis Lietuvos muzikos istorijoje.
Galbūt jau minėti garsių „Cantaloupe Music“ išleistų kompozitorių vardai ir vienas trokštamiausių pasaulio miestų gali pasirodyti kaip svarbiausia šio muzikinio įvykio dalis, tačiau iš tikrųjų daugiausia čia reiškia ypač sunkaus ir sistemingo „Synaesthesis“ darbo įvertinimas. Jį jau anksčiau pastebėjo „Long Play“ festivalio organizatoriai ir leidybinė kompanija „Cantaloupe Music“, savo kataloge leidžianti geriausius šiuolaikinės muzikos kolektyvus. Pasiekus tokią viršukalnę, ansambliui „Synaesthesis“ Lietuvoje reikalingas nepaprastas palaikymas“, – sako LMIC vadovė R.Buivydienė.
Ji teigia norinti tikėti, kad šių dienų įvykiai Niujorke turės įtakos Lietuvos muzikos ateičiai: prisidės prie tolimesnių „Synaesthesis“ ir Ž.Martinaitytės projekto eksporto planų, taip pat atkreips dėmesį ir į kitus lietuvių kūrėjus JAV.
„Lietuvos šiuolaikinės muzikos scena tikrai turi ką pasiūlyti tarptautinėms rinkoms ir palengva tai sėkmingai daro: Lietuvos ansambliai ir kompozitoriai vis aktyviau įsitraukia į tarptautinę tinklaveiką, dalyvauja festivalių vitrinose, muzikos industrijos renginiuose, jų įrašai vis labiau atrandami ir muzikos klausymosi platformose. Pandemijai gerokai apjaukus ankstesnį įdirbį, kūrėjai šiuo metu ypač aktyviai neria į partnerysčių ir gastrolių paieškas, todėl neabejotinai pajusime to rezultatus. Esame pasiruošę aukščiausio lygio scenoms – turime daug labai įdomios muzikos, kurią norime ir turime pristatyti pasauliui. Tikiuosi, kad būsime išgirsti“, – teigė R.Buivydienė.
Ansamblio „Synaesthesis“ violončelininkas Arnas Kmieliauskas prieš pat kelionę į JAV dalijosi teigiama emocija. „Labai didžiuojuosi „Synaesthesis“ pasiekimais – dešimties metų kelionė ansamblį atvedė ten, kur jis šiuo metu yra. Tikiu, kad verčiame naują istorijos puslapį, reikšmingą visai Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenai“, – sakė A.Kmieliauskas.
