– Formaliai du dešimtmečiai praėjo nuo grupės „Lemon Joy“ susikūrimo. Tavo asmenine patirtimi, ar egzistuoja toks dalykas kaip kūrybinė branda?
– Egzistuoja galbūt profesionalumo atžvilgiu. Tuomet tai tampa amatu: nebegalvoji, kokį akordą paimti ir kaip paimti – tai tiesiog savaime gaunasi. Bet spontaniškumas mene mane žavėjo visą laiką.
Aš, tarkime, iki šiol bijau žengti pirmuosius žingsnius į sceną. Kad ir kiek praeitų metų – 20 ar 40 – man vis tiek egzistuos ta pirmų žingsnių baimė. Žinoma, kai prieini prie mikrofono ir padainuoji keletą frazių – jaudulys pranyksta. Bet aš manau, jei tos baimės nebeliks išvis, tapsiu nuobodžiu amatininku.
– Ar keičiasi paties muzikinis skonis? Kūryba?
– Žinoma. Keičiasi ir skoniai, ir pasaulėžiūra, ir nuomonė... Kažkas yra taikliai pastebėjęs: per gyvenimą savo nuomonės nekeičia tik idiotai.
Nors pagrindas, be abejo, liko nuo pat vaikystės. Aišku, dabar nesinorėtų banaliai vardinti... Tiesiog viskas yra mano muzikoje, jos skambesyje tas atsispindi. Ir jeigu žmogus pamato kažką panašaus iš mano muzikos „mylimukų“, tai aš sakau, jog turbūt pasąmonėje taip įvyko, kad kažkas padarė įtaką, ir aš to neslepiu.
– Kaip interneto ir muzikos sklaidos („Spotify“, „Soundcloud“, „Youtube“ ir pan.) kanalai pakeitė muzikanto žinomumo/populiarumo percepciją?
– Mano kartos muzikantai iškilo tuomet, kai interneto praktiškai nebuvo, tik radijas. Dabar gyvename laikmečiu, kai internetas valdo viską. Abu laikotarpiai turi savo pliusų ir minusų.
Interneto pagalba skaitmeninė muzika iš kiekvieno pasaulio taško yra prieinama, vadinasi, daugiau žmonių gali išgirsti tavo muziką, ir tai jaučiasi koncertų metu. Tarkime, festivaliuose negalime manyti, kad kiekvienas klausytojas (arba kas antras) turi mūsų plokštelę. Tačiau didžioji dalis puikiai žino visas dainas ir jas dainuoja kartu su mumis.
Na, o kalbant apie minusus, tai didžiausias minusas yra tas, kad niekas nebesiklauso albumų, kaip albumų.
– O ar tai turi finansinių pasekmių? Ankščiau juk muzikantai masiškai parduodavo albumus, o šiandien albumas, rodos, tapo retro dalimi.
– Albumas po truputėlį ėjo prie to ir dabar jau galutinai tapo reprezentacijos dalimi. Vien tik leisti albumų, kaip paskutiniais gyvavo metais „The Beatles“, kai jie visiškai nekoncertuodavo, o tik įrašinėdavo albumus, tai, be abejo, tokios prabangos niekas negali sau leisti.
Ir aš kalbu ne tik apie Lietuvą, o apie viso pasaulio muziką. Tačiau visuomet lieka koncertai, o koncertai – gyvas gyvų žmonių bendravimas su gyvais žmonėms.
– Galima pastebėti, jog šiandien tapo žymiai paprasčiau tapti žinomu. Žaibiškai, tačiau trumpam. Kodėl „iškilėliai“ taip greitai pradingsta?
– Jie greitai dingsta dėl to, kad tie žmonės nori tapti įžymiais, bet jiems muzika yra tik „tarp kitko“. Mes į savo grojimą nuo pat pradžių žiūrėjome visiškai atvirkščiai. Negalvojome, kaip mums tapti žinoma grupė, mums rūpėjo koncentruotis į pačią muzika.
Šia prasme, niekas nepasikeitė. Kaip ir ankščiau, taip ir dabar mes kvėpuojame muzika. Negalime įsivaizduoti savęs be jos. Banaliai nuskambės – o ką aš be to darysiu gyvenime? Koks mano tikslas? Aš net nešneku apie tai, kad aš nemoku nieko daryti! (juokiasi) Muzika yra tai, ką sugebu daryti gyvenime geriausiai.
– Ar turi vizijų dėl naujų albumų?
– Be abejo. Tos vizijos visada egzistuoja ir niekuomet nedingsta. Klausimas tik, kada tai bus, nes man visada baisiai sunku padėti tašką ant „i“. Manyje egzistuoja labai blogas bruožas – perfekcionizmas. (juokiasi) Ypač įrašų metu. Kartais ir 10-to dublio negana.
