Prieš muzikai tampant vienai svarbiausių Justino veiklų, vaikinas buvo nemenkai paniręs į savanorystę renginiuose ir jų organizavimą, tad pokalbį pradėjome nuo jo rengto alternatyvaus meno festivalio „Chaosas“.
Festivalio „Chaosas“ patirtys
– Esi Mažeikiuose vykusio alternatyvaus meno festivalio „Chaosas“ sumanytojas ir organizatorius. Pasidalink, kaip kilo mintis surengti tokį renginį ir kuo ši patirtis tave praturtino?
– Kadangi anksčiau savanoriaudavau tokiuose festivaliuose, kaip „Galapagai“ ar „Bliuzo naktys“, pagalvojau, kad būtų neįtikėtina ką nors panašaus padaryti Mažeikiuose.
Pirmąkart surengęs „Chaosą“ turėjau savo debiutinį koncertą. Tuomet grojau vienas pats su gitara ir buvau neseniai išleidęs pirmąjį EP „būtybė.“, kurį įrašiau be jokios pagalbos. Galima sakyti, nesupratau, ką dariau, nebuvo nei žinių, nei suvokimo, kaip turėtų būti vykdomi įrašai.
Tad baigęs groti „Chaose“ sau pasakiau, kad daugiau gyvenime vienas pats negrosiu.
Antrieji „Chaoso“ metai buvo „kosmosas“: man skambina „ba.“ vadyba (kai aš esu visiškas šios grupės fanas) ir sako, kad „gerai, tą dieną grojam pas jus“, o aš negaliu patikėti, kad į Mažeikius atvažiuos ir didžiausia roko grupė Lietuvoje (festivaly priėjau prie Beno ir paprašiau, kad paklausytų mano EP – po to laiko „neįdomus.“ ir tapo mūsų vizitine kortele).
Be to, dalyvavo ir „Flash Voyage“, ir daug kitų gerų grupių – tai buvo įspūdinga patirtis. Aš esu dėkingas „Chaosui“ už šį etapą.
– Tad sutiktum, kad prie pirmųjų dainų išpopuliarėjimo prisidėjo ir Benas Aleksandravičius?
– Beno pasidalijimas kūriniais buvo tam tikras postūmis, kad mus pastebėtų, bet galiausiai „sužaidė“ ir Spotifajaus algoritmai. O juk algoritmas taip ir veikia: jei žmogus neklauso tam tikros dainos, tai jos ir „nebemes“.
– O ar galima tikėtis, kad festivalis „Chaosas“ sugrįš?
– Prasidėjus neramumams dėl „koronos“, nusprendėme nerizikuoti ir po to laiko „Chaoso“ neberengėme ir nežinau, ar dar rengsime. Nebėra ir „Menų stoties“, kur jis vykdavo, ir laiko, nes esu įsisukęs į kitus dalykus.
Studijos, pomėgiai, santykis su muzika
– Mokaisi universitete VILNIUS TECH. Ką studijuoji? Pasidalink, kokiomis veiklomis, be muzikos, užsiimi.
– Studijuoju renginių inžineriją. Turėjau norą dirbti renginių srityje, bet, įstojęs į universitetą, supratau, jog ten nelabai moko to, ko turėtų mokyti. Stinga praktinių užsiėmimų, nors ir bandoma jų „įkišti“, ir apskritai šitas dalykas Lietuvoje nelabai išvystytas. Nėra pamato, geros programos. Aišku, žmonėms rinktis, ar stoti.
Žinoma, aš džiaugiuosi, kad turiu daug pažinčių – tai universitete yra vienas svarbiausių dalykų. Tad, man atrodo, ne studijų programa, o tai ir skatina mane mokytis toliau.
Su gitara prie laužo pirmąkart pagrojau savo kūrinius kitiems savanoriams.
Taip pat turiu pomėgį programuoti ir greitu metu turėčiau įsidarbinti vienoje programavimo įmonėje.
Jei atvirai, iš muzikos ne tiek daug ir uždirbsi, jeigu nesi koks Benas Aleksandravičius ar Justinas Jarutis. Ir kai groji mažesnėje grupėje, bet kuriuo atveju uždarbis yra menkas.
– Kada tavo gyvenime atsirado muzika?
– Mano ryšys su muzika – kaip amerikietiški kalneliai. Kai buvau mažas, mane daržely pastebėjo vadovė Gina ir pakvietė sudalyvauti „Dainų dainelėje“ – ten tapau laureatu. Po to pradėjau lankyti muzikos mokyklą, tačiau nutiko taip, kad čia pusė metų praėjo „pro ašaras“. Taigi tada išėjau.
Jeigu anksčiau buvau labai muzikalus vaikas, tai vėliau su muzika nebeturėjau nieko bendro. Na, buvau įsitraukęs į mokyklos chorą, kad visiškai nepamirščiau muzikos.
Kai tapau devintoku, mano tėtis nusipirko gitarą, tačiau išėjo taip, kad ta gitara patapo mano, o aš visada slapčia norėjau išmokti ja groti, nes toks instrumentas man atrodė labai romantiškas. Tad, kai pradėjau mokytis groti gitara, mano santykis su muzika labai sustiprėjo.
Vėliau pradėjau rašyti, neturiu paaiškinimo, kodėl. Atsimenu, mokytoja buvo davusi oranžinį lapą su trisdešimt sentencijų, o aš pagalvojau, kad „kaip būtų simboliška, jeigu ant to oranžinio lapo parašyčiau kažkokią dainą“. Pirmasis užrašytas tekstas – daina „užgesinti“.
Tuose pačiuose „Galapaguose“, kur savanoriavau, su gitara prie laužo pirmąkart pagrojau savo kūrinius kitiems savanoriams. Žmonėms pasirodė, kad turiu perspektyvos. O tai mane labai motyvavo. Tad iki dvyliktos klasės pragrojau visiškai vienas, jaučiu, visose įmanomose Mažeikių vietose ir mažuose organizacijų renginiuose.
– O kas tau tuo metu buvo svarbiausia – renginiai ar muzika?
– Tikriausiai, kad renginių organizavimas man buvo svarbesnis, tačiau manau, kad po 2-ojo „Chaoso“ muzika pralenkė užsidegimą renginiams. Jie liko kaip neišpildyta vidinė užgaida, kurios galbūt niekada ir nebuvo, nes, kaip matau, kol kas stipriai nesimėgauju studijuodamas šį dalyką.
– Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „kognityvus“ reiškia pažinimą. Ar tai kaip nors susiję su jūsų grupės pavadinimu? Papasakok apie jo atsiradimą.
– Taip, teisingai pasakei. Aiškinu taip: „diso“ – angliškas trumpinys „Desperately In Search of“ (liet. „kažko beieškantis“). Ir , kaip sakei, „kognityvus“ reiškia pažinimą. Vadinasi, mes esame kažko ieškantys ir bandantys pažinti.
O jeigu paprastai – kartą gimnazijoje turėjome protmūšio komandą, kuri vadinosi „kognityviniu disonansu“, tai aš, jaučiu, paprasčiausiai sąmoningai jį „apsukau“. Taigi taip ir gimė „diso.kognityvas“.
Šis pavadinimas kartais būna kaip „rakštis“, nes apie 70 proc. žmonių jo neištaria teisingai, sakydami ne „diso“, o „disko“. Yra pavadinę ir „disko kolektyvu“. Žvelgiant iš kitos pusės, taip galima tikrinti organizatorius, kadangi dalis jų neįsigilina į šitą dalyką.
– Greičiausiai, sutiktum, kad lietuviškos alternatyviosios muzikos scena turėjo įtakos pradėti kurti. Išskirk tau svarbiausią atlikėją ar grupę.
– Lengvas atsakymas – „ba.“, Benas man padarė didžiulę įtaką. Manau, ir jis tai žino. Ši grupė „atvėrė vartus“ ir parodė, jog „va, ir jūs galite kurti“. Ir dabar galima matyti, kad kiekvienais metais atsiranda vis daugiau didesnių ar mažesnių grupių. Manau, kad tai yra labai svarbus dalykas, kuris paskatino pagalvoti, kad „gal ir bičas iš Mažeikių gali kažką padaryti“.
Kūriniai su laiku pakeičia reikšmę.
Šiuo metu man labai patinka „Aklì“, o jų albumas „Refleksija“ man yra geriausias praėjusiųjų metų albumas. Norėčiau paminėti ir „Abudu“, kurių „Gaisrą“ laikau vienu geriausių lietuviškų albumų. Taip pat mėgstu ankstyvąją Andriaus Mamontovo kūrybą ir „turiu fetišą“ albumui „O, meile!“. Tačiau dabar labiausiai „sukuosi“ užsienio muzikoje.
– Grįžkime prie pirmojo EP „būtybė.“, kurį viename interviu apibūdinai kaip „depresyvų paauglį“. Ar jis vis dar slypi tavyje?
– Taip, pirmasis EP yra labai „depresyvus paauglys“. Neseniai parašiau naują kūrinį ir matau, kad jame vėl yra to „depresyvaus paauglio“. O ir seniau atrodydavo, kad „aš – esu didžiausia auka, todėl mano tekstai yra labai svarbūs“. Tačiau dabar dėl to save pašiepiu ir sakau, jog „mes negelbėjame pasaulio ir nedarome kažkokių stebuklų“, nors, aišku, muzika įkvepia žmones ir gali padaryti šviesių dalykų.
Po truputį bandau išvaryti tą „depresyvų paauglį“, nes norisi brandesnės kūrybos. Manau, kad tai buvo tam tikras etapas, o dabar tuos pirmuosius kūrinius tiesiog stengiuosi gerai sugroti. To, kad išjausčiau, tarkim, „neįdomų“, tikrai nėra.
Andrius Mamontovas yra pasakęs, kad „kūriniai su laiku pakeičia reikšmę“, ir aš su tuo visiškai sutinku. Einant laikui, keičiasi požiūris ir į dainas, tad jas pradedi priimti kitaip negu anksčiau.
„Disonansas“ – kaip didelis eksperimentas
– O kaip įvardytum 2 metus kurtą ir neseniai išleistą albumą „Disonansas“?
– Grupės muzikinėje kelionėje „Disonansas“ atrodo kaip didelis eksperimentas. Ir šį albumą iš tikrųjų pavadinčiau amerikietiškas kalneliais – jame galima atrasti ir labai „rokevų“, ir lyriškų dainų, o, pavyzdžiui, dainoje „Atsimerkti“ jaučiasi visiškai „bitliškas“ skambesys.
Kalbant apie tekstinę pusę, dainose vis dar yra „depresyvaus paauglio“, bet dabar jis kitoks, tad, manau, „Disonanse“ galima rasti tam tikro pozityvo.
Labiausiai siekė kokybinio šuolio
– Atsižvelgiant į jūsų pirmąsias dainas, naujausiame albume jaučiasi didelis progresas skambesio prasme. Ar prie to prisidėjo tai, jog „Disonansą“ įrašėte VILNIAUS TECHE, o galbūt visgi nuolatinė praktika daro savo?
– Universitetas VILNIUS TECH geras tuo, jog jame yra „LinkMenų fabrikas“, kuris suteikia prieigą prie įrašų studijų. Ir mes ta proga pasinaudojome.
Mums labai padėjo buvęs mažeikietis Valdas Mikalauskas, kuris, pasirodo, yra „kietas“ garso inžinierius ir apskritai muzikoje besigaudantis žmogus – jis mums „atvėrė akis“, kaip viskas turėtų būti.
Nuo to laiko prasidėjo rimtas įrašinėjimas su 11 valandų sesijomis kiekvieną dieną. Tad mes albumą, kurį planavom įrašyti per 2 mėnesius, įrašėm per penkis.
Išėjo kaip išėjo. Ir net įrašinėdami 5 mėnesius padarėm nemažai klaidų, bet dėl to nesigailiu. Jei prie albumo nebūtų prisidėjęs Valdas, galbūt viskas būtų buvę daug blogiau, be to, „Disonansas“ nebūtų toks, koks yra dabar.
Nuo to laiko prasidėjo rimtas įrašinėjimas su 11 valandų sesijomis kiekvieną dieną. Tad mes albumą, kurį planavom įrašyti per 2 mėnesius, įrašėm per penkis.
Tai labiausiai ir siekėme kokybinio šuolio, nes galvojome, kad „viskas, užteks kambary įrašinėt“. Ir manau, kad tai išgavom. Aš visai didžiuojuosi šiuo kūriniu ir jo paklausau.
– Žodis „disonansas“ apibūdina skirtumų jungimus. Tad kaip jie albume jungia vienas kitą?
– Pirmiausia jungimasis prasideda nuo to, kai pradedi dėlioti kūrinius, kad jie sklandžiai klausytųsi. Tikrai nepadarėm taip, kad „įsijungi ir klausaisi albumo kaip vieną dainą“. Galiausiai nutiko taip, kad dainos gan atskiros, nėra visiškai susijusios.
Kaip pirmam albumui, norėjosi ko nors greito, gaivališko ir lengvai suvartojamo. Ar jis yra sklandus, negaliu atsakyt. Mes gana šališki šiuo atveju. Ir galbūt daugelis pasakytų, kad čia – singlų rinkinukas.
Aišku, albumas jungiasi ir tematiškai. Pavyzdžiui, „Ir vėl rytas“ yra mano parašyta daina apie Henriką. Ir manau, kad jame gražiai atsiskleidė disonanso idėja, nes tas kūrinys – taškas, kur susijungiame aš ir Henrikas.
„Disonanse“ yra ir labai ryški meilės linija tiek mano, tiek Henriko tekstuose. Manau, kad taip ir bandėme „rišti“ šį albumą.
– Dažniausiai pagrindiniai vokalistai įvardijami kaip grupių lyderiai. Ar šį statusą priskirtum sau ir jūsų kolektyve?
– Jaučiu, visąlaik siekiau „frontmeno“ statuso, kurio link einu. Pradėjau šią grupę ir noriu stovėti ant scenos ir „nešti ją ant pečių“. Esu pasiruošęs priimti šį įsipareigojimą.
Tačiau, pavyzdžiui, studijoje aš nesu pernelyg didelis lyderis. Dažnai sutinku su tuo, ką man siūlo kiti, nes būna išties gerų pasiūlymų, kad ir, pavyzdžiui, Valdo pagalba, įrašinėjant „Disonansą“. Tai stengiuosi ten, kur jaučiuosi silpnesnis, per daug „nešokinėti“.
– O koks jūsų kaip bičiulių ryšys? Ar tenka pasiginčyti dėl tam tikrų kūrybinių dalykų?
– Iš tikrųjų gerai sutariam ir linksmai leidžiam laiką, ypač prieš koncertus. Aš daugiausia laiko praleidžiu su Henriku. Vis tiek mes – tas „kūrybinis variklis“.
O, kaip ir visose grupėse, aišku, būna konfliktų, įvairių nesutarimų, bet, kaip mano mergina sako, čia – kaip santykiai, prie kurių reikia dirbti ir kuriuos reikia statyti.
– Ar turi tam tikrą kūrimo aplinką, kurioje mintys liejasi geriausiai?
– Taip. Turiu būti vienas, tiesiog negaliu rašyti, kai kažkas yra šalia – tada jaučiuosi nepasitikintis savimi ar net vertinamas. Rašymas dažnai priklauso nuo įkvėpimo: sėdi ir „ateina“ kažkokių minčių, ir tas mintis sugalvoji užrašyti, nes tos, kurios „ateina“ netikėtai, greitai ir išsisklaido.
Dabar įpratau šiek tiek minčių įsirašyti ir į telefoną. O seniau buvau „apsiseilėjęs menininkas“ ir sakiau, kad „rašysiu tik ant popieriaus“.
– Kas dažniausiai atsiranda anksčiau – muzika ar tekstas?
– Nemažai tekstų yra gimę vien iš to, kad man reikėjo kažką „išspausti“.
Dažniausiai būna taip: „pavarau“ kokį nors rifą, truputį paniūniuoju vokalinę liniją, tada stengiuosi pasibrėžti balses, susidėlioti ritmiką.
Kitaip sakant, dainuoju „aborigenų kalba“, kad susidėliočiau, kokių žodžių man reikia.
Kai tekstą parašau anksčiau nei muziką, tada jis pavyksta kaip dainuojamoji poezija. Ir tokius kūrinius labiau laikau eilėraščiais nei dainomis. Pavyzdžiui, „Tu tyli“ yra gimęs iš eilėraščio ir tik tada parašytas gitara. Tai yra geras dainuojamosios poezijos kūrinys, kur nėra įspūdingos vokalinės linijos, tačiau tai – tiesiog nuoširdus kūrinys.
Dainų rašymas – kaip savianalizė
– Esi minėjęs, kad tau tekstų rašymas – tarsi pokalbis su savimi. Sutiktum, jog kiekviena daina neturi konkrečios temos ir joje slypi ne viena reikšmė?
– Taip, Henrikas sako, kad tai dažnai būna kaip savianalizė. Rašau apie tai, kaip priimu ir suvokiu pasaulį ir kaip jame jaučiuosi. Tad galvoju, kad daugiausia tekstų ir yra apie mane. Egoistiška, bet natūralu.
Po gero koncerto jaučiuosi kaip pasaulio valdovas.
Aišku, norėtųsi tuos tekstus kažkur nukreipti ir pabandyti „išlipti“ iš rašymo apie save, atsistoti ne iš „aš“ pozicijos. Tačiau manau, kad geriausiai veikia tada, kai muzikoje esi atviras. O rašant apie save atviru būti lengviausia.
– Kiekviena jūsų grupės daina yra lietuviška. Ar niekas nepakis ir koks tavo požiūris į kūrimą gimtąją kalba?
– Man labai svarbu kurti lietuviškai, o ir galvoju, kad Lietuvoje užsienietiški tekstai „neveikia“. Yra labai daug pavyzdžių, kur pabandė kurti angliškai ir nepavyko. Nėra to artimo ryšio.
Aišku, „nespjaunu į tą šulinį“. Galvoju, kad jeigu susidėliotų palankios aplinkybės kurti angliškai, kodėl gi ne. Tačiau kol kas tai nepavyktų ir dėl akcento, ir dėl to, kad, mąstant lietuviškai, būtų sunku parašyti ką nors originalaus angliškai, ir tekstai, greičiausiai, išeitų banalūs.
Pavyzdžiui, „Garbanotas“ – viena geriausių grupių Lietuvoj, kuri „daro“ geras angliškas dainas. Jie turi savo braižą, psichodelinį žanrą, kuriame, manau, jaučiasi labai gerai. Tai geras pavyzdys, kur tikrai galėtų prasibrauti į užsienio rinką. Tikėkimės, kada nors taip ir bus.
Koncertų įspūdžiai
– Kokie jausmai tavyje prieš ir po koncerto? Ar aplanko euforija?
– Prieš didelius koncertus labai bijau (prieš mažesnius – mažiau): mane pradeda pykinti, nervinuosi, viskas dreba. O po koncerto „žiauriai“ noriu miego. Labai pavargstu, nes ant scenos atiduodu labai daug, išsikraunu, išsišoku, „išsitūsinu“, aplink mane daug triukšmo, įtampos, nes turiu palaikyti energiją ne tik ant scenos, bet ir kartu su žmonėmis.
Būna ir taip, kad nedainuoju, kur reikia dainuoti, dėl didelės energijos ir ekstazės tuo metu, ir tada tiesiog „tūsinu“.
Kalbant apie euforiją, būna ir taip, kad po gero koncerto jaučiuosi kaip „pasaulio valdovas“. Tačiau šitas dalykas greitai nuslūgsta – supranti, kad vis tiek galiausiai tai buvo tik valanda ir tu esi „mažiukas“ atlikėjas su savom problemom ir mintim. Aišku, pirmi koncertai buvo kupini euforijos, o ir pirmosios patirtys visada būna tokios.
To, kad labai švęstume po koncertų, tikrai nėra, ir šiaip esame ramūs.
Aš dažniausiai tiesiog noriu grįžti namo ir eiti miegoti. O tik atsikėlus ryte pareflektuoti praėjusią dieną.
Į koncertą – kaip į nuotykį
– Išskirk „diso.kognityvo“ ryškiausius koncertus.
– Šią vasarą turėjome didelį koncertą Vilkaviškio miesto šventėje. Buvo daug žmonių, „faina“ publika, geras garsas, nuostabus aptarnavimas – organizatoriai tikrai įdėjo daug pastangų, kad pradžiugintų atlikėjus. Taigi ant scenos jautėmės labai gerai.
Verta pabrėžti „Menų festą“, kur visąlaik yra daug energijos, jaučiame žmones. Groti „Vasaros terasoje“ jau – kaip grupės tradicija, o didžiausias ir svarbiausias šių metų pasirodymas – „Lukiškių kalėjime 2.0“.
O ir apskritai šiais metais turime daug pirmų patirčių didelėse scenose. Be to, net patys negalim patikėt, kad jose grojam. Kiekvieną kartą važiuojam kaip į nuotykį.
– Kaip manai, kaip būtų be grupės populiariausių dainų – „neįdomaus.“, „savojo“?
– Būtų blogai. Pradžia yra labai svarbi. Tikrai be jų nebūtume pasiekę nė pusės to, kur esame dabar.
Kad ir kaip tu nori, kad žmonės klausytų naujų kūrinių, kad ir koks tu nori būti originalus ir kad ir kaip tau nusibodo tie pirmieji „gabalai“, tu supranti, kad jei ne jie, tu greičiausiai būtum niekas. Tad esu jiems dėkingas, nes jie man atnešė labai daug.
Yra grupių, kurios groja 10 metų ir neturi nė vienos populiarios dainos, ir yra tokių, kur vos pradeda ir joms viskas „išsprogsta“. Vienas tokių pavyzdžių – „Katarsis“. Jeigu Lukas nenustos būti kūrybingas, manau, kad „Katarsis“ gali tapti viena didžiausių lietuviškų grupių.
– Ko palinkėtum ir sau, ir grupei ateityje?
– Disciplinos. Aš manau, kad viskas įvyko labai greitai, nes mūsų grupei dar tik 3 metai, tačiau negalim vadintis nesėkminga – šią vasarą turim nemažai koncertų, mus kviečia, mato, klauso, žino mūsų dainų žodžius.
Svarbu šiame dalyke nepaskęsti, nes manau, kad „ant jausmo visko nepastatysi“. Turi būti kažkokia darbo etika, struktūra, asmeninis tobulėjimas – to ir palinkėčiau labiausiai.
