Į platesnius vandenis pasukęs jau septintus metus vykstantis „Velnio Akmuo'' šiais metais savo dalyviams siūlė įvairių alternatyviosios muzikos atšakų.
Organizatoriai kiekvienais metais stengiasi rasti balansą tarp sunkiosios muzikos mėgėjų veteranų ir modernėjančio jaunimo.
Niekada savo dalyviams neleidžiantis liūdėti festivalis pažėrė daug: nuo svajingų ir emocionaliai energingų improvizacijų iki sunkiojo metalo, chaoso ir netikru krauju bei purvais besitaškančių grupių pasirodymų.
Jauki aplinka ir draugiška publika
Organizatoriai kiekvienais metais stengiasi rasti balansą tarp sunkiosios muzikos mėgėjų veteranų ir modernėjančio jaunimo
Apkalbų apie festivalio tematikos pakeitimą organizatorių grupė sulaukė tikrai daug. Tačiau metalo muzikos stiliaus pasirodymų ant scenos nebuvo mažiau nei prieš metus, tiesiog prisidėjo ir kitokių žanrų muzikos.
Ne taip ir svarbu – ar rokas, ar metalas – tūkstantinė, rankas iškėlusi, minia ir gyva rinktinė muzika privertė užgniaužti kvapą.
Tokį emociškai stiprų vienybės fenomeną galima išvysti retai, nesvarbu, kokios spalvos tavo marškinėliai, ar kokios muzikos klausaisi būdamas vienas.
Gamtos apsuptyje, pamiškėje skendinčioje festivalio teritorijoje – patogūs atstumai tarp scenų ir stovyklaviečių, rami ir jauki paupio zona, norintiems ramiai praleisti laiką ant lieptelio ar išsimaudyti upėje, nuolat migruojantys įvairaus amžiaus ir aprangos stilių dalyviai, vis kur sušmėžuojanti apsaugos komanda.
Draugiškai ir pozityviai nusiteikusiai publikai apsauginiai nebuvo prevencijos nuo apsistumdymų objektas, o tokie patys dėmesio verti pašnekovai.
Šiek tiek apie „Velniškas“ pramogos
Be dienomis vykstančių atlikėjų susitikimų su klausytojais, ,,Masterclass'' paskaitų ir menininkų parodų, festivalį papildė ir kitos pramogos – nuo sporto varžybų, kūno tabybos, auskarų vėrimo iki naktinių ,,Kūnas'' meno pasirodymų, skirtų tik suaugusiems ,,Masinės hipnozės'' dirbtuvėse.
Ant „Gama“ scenos su žmonėmis bendravo „Planet of Zeus“ – linksmai ir neįpareigojančiai ši grupė pasidalino tuo, ką ant scenos moka geriausiai – pavaryti tikrą rokenrolą.
Taip pat Gediminas Jakubka ir Gintas Rožė („cutthroats“) – savo sritį išmanantys vaikinai pademonstravo gitarų panaudojimą, kuriant įvairių žanrų muziką. Dalyvius kuravo ir „Obtest“ – grupė dalinosi per dvidešimt kūrybos metų sukaupta patirtimi.
Šeštadienį festivalio dalyviai galėjo sudalyvauti ,,Velnio Akmens Galvūzų'' metalo muzikos protmušyje su Aidu Puklevičiumi, o vokalistams mėgėjams buvo skirtas „McGrowl“ čempionatas.
Nakčiai atėjus ir muzikinių pasirodymų kiekiui mažėjant, buvo rengiamos B kategorijos filmų peržiūros ir rokoteka iki paryčių.
Scenoje – tiek veteranai, tiek debiutantai
Iš visų 35-ių muzikos grupių ypatingai išsiskyrė keletas tarptautinį pripažinimą pelniusių vardų.
Daug emocijų sukėlė naktį iš penktadienio į šeštadienį vakarų scenoje pasirodžiusi viena žymiausių ir sėkmingiausių grupių visoje Skandinavijoje – „Katatonia“
Buvo ir lietuviškų desantų – po truputį kylančių kolektyvų, koja kojon žengiančių (nuo kultinį statusą pelniusių veteranų neatsiliekančių) grupių.
Daug emocijų sukėlė naktį iš penktadienio į šeštadienį vakarų scenoje pasirodžiusi viena žymiausių ir sėkmingiausių grupių visoje Skandinavijoje – „Katatonia“. Tai – visų lauktas progresyvo ir melancholiškų garsų tandemas.
Savo muzika nutolę nuo metalo žanro šaknų, šie 1991 m. susikūrę genijai nenusileido nei vieniems iš savo kolegų. Doom metal ištakomis laikoma grupė sugebėjo išdainuoti net niūriausius jausmus. Būtent – išdainuoti.
Festivalio metu įvyko net keturi oficialūs grupių albumų pristatymai. Festivalio sceną savo debiutui pasirinko „Au-Dessus“ (alb. „Au-dessus“), Phrenetix (alb. „Fear“), „Sraigės efektas“ (alb. „Monotonijos Anatomija“) ir „Nrcssst“ (alb. „Schizophrenic Art“).
Geros auros Anykščių pašvaistė
Festivalio komunikacija buvo ganėtinai pavyzdinė žiūrint panašių renginių plotme. Atviras ryšio su savo dalyviais palaikymas, dalijimasis visais nuveiktais ir dar organizuojamais darbais, kokybiškas leidinių, vaizdinės medžiagos, šmaikščių informacinių lentelių ir kitų priemonių srauto parūpinimas kiekviename visos teritorijos kampuose.
Anykščiai, miestelis kuriame vyko pats festivalis, kampelis rytų Lietuvoje, visus žavintis savo kraštovaizdžiu.
Iš festivalio teritorijos išėjęs dalyvis čia galėjo nueiti į Arklio muziejų, pajodinėti, nueiti prie Rubikių ežero, aplankyti Puntuką ar jo brolį, leistis specialiomis rogutėmis nuo kalno ar tiesiog ramiai pasivaikščioti.
Vietiniai gyventojai jau priprato prie vasaros vidury atplūstančius svečius ir paklausti, ar netrukdome, tik nusišypso ir skatina linksmintis toliau, pridurdami, kad tai juk tik kartą metuose.
Atvykęs nežinodamas, ko tikėtis, išvyksta praturtinęs ne tik savo mėgstamų atlikėjų sąrašą, bet ir dvasinę būseną.
Keturios dienos ir trys naktys svajingų vaizdų, vieningų šauksmų ir beproto geros muzikos. „Devilstone“ šūkis skelbia, jog kiekvienas savyje turime rokenrolo.
Jeigu jūsų vidinis rokenrolas kiek prigesęs, turėjote puikią progą jį pažadinti. Iki susitikimo kitais metais, kolegos.