Grupės „Fink“ pasirodymas įvyks spalio 31 d. menų fabrike „Loftas“.
– Per visą savo karjeros laikotarpį į Lietuvą atvykstate pirmą sykį. Galbūt galite atskleisti, kokį repertuarą žadate atlikti ir kiek muzikantų šįkart bus scenoje?
– Vilniuje žadame būti 5-iese. Šiuo metu po pasaulį keliaujame su turu „Hard Believer“ (tai 6-asis grupės studijinis albumas).
Stengsimės atlikti bent po keletą dainų iš visų senųjų savo albumų.
Tačiau Lietuvoje pasirodome pirmą sykį, ir tai yra išskirtinis atvejis, todėl manau, jog stengsimės atlikti bent po keletą dainų iš visų senųjų savo albumų – „Biscuits for Breakfast“, „Distance and Time“ ir, žinoma, „Perfect Darkness“.
Kadangi kiekvieno turo metu ruošiame individualią programą, pats gerai dar nežinau, ką atliksime ir kaip tai skambės. (juokiasi)
– Ar žadate Vilniuje pabūti keletą dienų?
– Tiesą sakant, turime tokią idėją, ir jau apie tai esu taręsis su vienu menininku iš Lietuvos. Tačiau mus spaudžia laikas, ir tiksliai nežinome, ar turėsime tokią galimybę.
Tikrai norėčiau šiuose kraštuose praleisti daugiau laiko, nes ši pasaulio dalis man yra nepažįstama ir dėl to labai įdomi.
– Kas jums yra didesnis prioritetas – įrašai ar koncertiniai pasirodymai?
– Tai du skirtingi dalykai. Įrašai yra labai svarbūs dėl to, kad per juos dauguma žmonių išgirsta tavo muziką. Juose gali įgyvendinti daugybę dalykų, ko, tarkime, negali atlikti gyvo pasirodymo metu.
Na, o gyvi pasirodymai yra labai intymūs – tarsi tu ir dar tūkstantis kitų žmonių kartu eitų į pasimatymą. (juokiasi)
Patys geriausi kūrėjai yra tie, kuriems nusispjauti į tai, ką kiti galvoja.
Visiems mums šie dalykai – kūryba, įrašymas, gastrolės – sudaro ciklą. Man jie lygiaverčiai. Sakykime taip, reikia 6-ių mėnesių albumui sukurti, apie mėnesio jį įrašyti ir tuomet 2-ejų metų pristatyti turo metu.
Gastrolės – nuostabus dalykas. Kiekvieno vakaro pasirodymas būna labai skirtingas.
Galų gale, su turu susijęs ir visas keliavimo procesas – vizos, lagamino krovimasis, barai... (juokiasi) Visa tai veda į vieną tikslą – 90 minučių trunkantį pasirodymą – tai, dėl ko mes visa tai darome.
– Klausydamasi jūsų singlo „Looking Too Closely“ vis svarsčiau, kam kuriate savo dainas – klausytojams, kuriam nors ypatingam žmogui ar sau?
– Beveik visuomet mano dainos yra tarsi laiškai pačiam sau (su keletu išimčių). Tikrai jų nekuriu klausytojams ir esu įsitikinęs: jeigu ką nors kuri tik dėl kitų žmonių – tai nėra menas. Patys geriausi kūrėjai yra tie, kuriems nusispjauti į tai, ką kiti galvoja.
Mano paties muzika, ypač dainos, kaip „Looking Too Closely“, yra refleksijos to, kas vyksta mano galvoje. Tai – labai atvira. Kūrybiniame muzikos procese mane labiausiai žavi tai, jog čia gali save išreikšti daugybe skirtingų būdų – tekstais, melodija, ritmika...
Pavyzdžiui, kūriniui „Looking Too Closely“ tekstą ir melodiją parašiau aš, o mušamųjų partiją ir gitaros rifus sukūrė bosistas. Kiekvienas iš mūsų į šią dainą sudėjome savo emocines patirtis, įnešėme savas spalvas.
– Kas jūsų kūrybiniame procese gimsta pirmiausia – melodija, tekstas ar dainos idėja?
– Neabejotinai – idėja, koncepcija. Kai tik pradedi groti instrumentu (gitara, pianinu ar bet kuo, kas tuo momentu yra po ranka), gitaros rifas sukuria tam tikrą atmosferą, kuri sukelia emociją, o ši veda į tolimesnius apmąstymus.
Daina, kurią paleidi į pasaulį, tampa viso pasaulio nuosavybe.
Galbūt dėl to aš ir nerašau daug linksmų dainų (juokiasi), nes mano visa kūryba yra introspektyvi. Tačiau tai, jog laiškus, kuriuos esi parašęs sau, gali emociškai, idėjiškai perteikti kitiems žmonėms, ir yra didysis meno grožis. Dėl to kiekvienas klausytojas, turintis savo dainos interpretaciją, yra teisus.
Daina, kurią paleidi į pasaulį, tampa viso pasaulio nuosavybe. Kiekvienas turi teisę ją interpretuoti savaip, ir tai yra šaunu. Visuomet albumuose sukeliu ir dainų tekstus, kad tie, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, galėtų suprasti tekstus ir juos savaip įprasminti.
– Kai kuriose jūsų dainose galima išgirsti senojo bliuzo elementų, nors pati „Fink“ muzikos atmosfera iš esmės skiriasi. Ar bliuzas – vienas iš jūsų įkvėpimo šaltinių?
– Tikrai taip. Apskritai, bliuzo muzika mano gyvenime visuomet buvo fone. Per ją aš gavau vieną iš pirmųjų kontraktų muzikos industrijoje.
Manau, jog esu natūraliai linkęs į bliuzą. Tarkime, kūrinys „Hard Believer“ buvo eksperimentas ne tik su bliuzo muzika, bet ir su alternatyviomis gamomis bei ritmais. Tai buvo tikras kūrybinis procesas, kurio metu mes stengėmės iš savęs „ištraukti“ tą liūdesį.