„Jaunas kaip Vilnius“: prabanga, alternatyva ir muzikos meno kopijos

Nesu dažna masinių nemokamų kultūros renginių lankytoja ar gerbėja. Nepasitikėjimą dažniausiai kelia siūlymai pasimėgauti kokybiška muzika – tarsi nekokybiškos būtų labai daug, juolab kokybės suvokimas, ypač meno srityje, nėra vientisas.
„Jaunas kaip Vilnius“
„Jaunas kaip Vilnius“ / 15min nuotr.

Tačiau šįkart sugundė trečią kartą vykęs festivalis „Jaunas kaip Vilnius“, liepos 25 d. drebinęs (kaip skelbta rengėjų pranešimuose spaudai) Vingio parką „žadą atimančiu kokteliu“, suplaktu iš populiariosios ir klasikinės muzikos, meninių instaliacijų, edukacinių veiklos apie tvarumą, įvairių užkandžių ir kitų masiniams renginiams būdingų atributų.

Kaip šiųmetė naujiena buvo pristatyta Jaunimo scena, skirta nepriklausomiems ir jauniems atlikėjams, intrigavusi labiausiai. Visa tai buvo dovana vilniečiams ir miesto svečiams 701-ojo Vilniaus gimtadienio proga.

Gal ir naivu, tačiau eidama į Vilniaus miesto gimtadienį, tikėjausi bent kiek konceptualesnio Vilniaus miesto vardo ar istorijos įprasminimo, kaip pavyzdį prisimindama kai kuriuos prieš metus vykusius 700-ojo Vilniaus gimtadienio renginius ar šiuo metu kituose kontekstuose vykstančias parodas. Deja, radau dviejų dalių LRT laidos kopiją Pagrindinėje scenoje ir mažą, bet visai jaukų vakarėlį atskiroje Jaunimo scenoje.

Visą renginį vainikavo britų atlikėjos Ritos Oros pasirodymas. Vienintelė aptikta aliuzija į Vilniaus miestą buvo gana nerišlūs ir pavieniai vieno iš brolių Joneikių (iš grupės „Garbanotas“) bandymai reflektuoti barokinius Vilniaus veidus, susiejant juos su publikoje matytais veidais.

Žodžiu, šioje Vilniaus gimtadienio fiestoje – pačio Vilniaus nei kvapo.

Gerokai glumino ir Pagrindinės scenos abiejų koncertų vedėjų Gabrielės Martirosian ir Igno Krupavičiaus bandymai užvesti publiką belaukiant Ritos Oros pasirodymo – pavyzdžiui, skatinimai skanduoti Lietuva! atrodė gana komiškai, nejučia net priminė tąkart Lietuvą masiškai prajuokinusį tuometinės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės susipainiojimą tarp skiemenų, nutikusį Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo renginyje. Žodžiu, šioje Vilniaus gimtadienio fiestoje – pačio Vilniaus nei kvapo.

Na bet grįžkime prie meninio renginio turinio ir, visų pirma, Vilniaus gimtadienio minėjimą pradėjusios Jaunimo scenos. Joje, įsikūrusioje nedidelėje erdvėje prie šalia Vingio parko esančios „Vienybės medžio“ skulptūros, vienas po kito pasirodė duetai „Baltos varnos“, „Kyla vėjas!“, „Superkoloritas“, solo atlikėjai Lukas Pilkauskas, Pijus Opera, „Kabloonak“, dj nevykele, grupės „Katarsis“ ir „Shower“. Kai kurie jų savo muzikinį kelią dar tik pradeda, kiti jau turi savo klausytojų ratą.

Asmeninio albumo nuotr./Grupė „Shower“
Asmeninio albumo nuotr./Grupė „Shower“

Nors „Jaunas kaip Vilnius“ pradžią paženklino smarkus lietus, alternatyvios Jaunimo scenos vakarėlis, subtiliai pradėtas visuomet originaliai interpretuojamomis folkloro melodijomis žavinčių „Baltų varnų“ ir pabaigtas „Eurovizijoje“ išgarsėjusių „Shower“, pamažu įsisiūbavo. Ir nors kartais atrodė, kad kai kuriems jauniesiems atlikėjams jau laikas pakeisti harmonines funkcijas arba paprasčiau – paieškoti kiek dinamiškesnių muzikinių sprendimų, daugiau paeksperimentuoti, išties nuoširdumas, jaunatviška melancholija, betarpiškas bendravimas su publika ir, visų svarbiausia, originalios kūrybinės raiškos ieškojimai, kad ir ne visuomet brandūs, papirko.

Keliaujant link Pagrindinės scenos, pasitiko meninės instaliacijos. Tiesa, tik dvi jų buvo kurtos menininkų – Pijaus Šematulskio-Duonos ir Pijaus Čeikausko-Pidžino „Šiukšlės neauga ant medžių“ ir JAV gyvenančio menininko Ray Bartkaus „Akis“. Instaliacijos įspūdžio nepaliko – prasminga pasirodė tik idėja jas kurti iš atliekų ir „Jaunas kaip Vilnius“ iniciatyva ir kvietimas prisidėti prie tvaraus miesto vizijos. Erdvės pasireklamuoti po tvarumo ir improvizuotų instaliacijų skėčiu rado ir skrydžių bendrovė „Airbaltic“, Vilniaus savivaldybės įmonė „JUDU“ (gaila, kad ta proga į alternatyvią sceną nebuvo pakviesta muzikos grupė „Judu“), UAB „Vilniaus apšvietimas“ ir kitos Vilniaus savivaldybės įmonės.

Pagrindinės scenos pirmojoje dalyje laukė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras, diriguojamas Ričardo Šumilos, ir garsūs klasikinės muzikos atlikėjai – Merūnas Vitulskis, Gabrielė Kupšytė (neliko nepastebėta, kad ekrano užsklandose ji gėdingai vadinta Kupštyte), Lina Dambrauskaitė, Tadas Girininkas ir jų atliekamos pačios žymiausios operų arijos. Visi čia savo darbą atliko gerai, atskleisdami tai, ką turi geriausio – M.Vitulskis žavėjo emocionalumu, Tadas Girininkas – brandžiu Wolfgango Amadeus Mozarto operų arijų atlikimu, L.Dambrauskaitė koloratūromis gana įspūdingai flirtavo su orkestru, o kylanti operos žvaigždė Gabrielė Kupšytė žavėjo nuostabiu balso tembru ir giliu, nepaviršutinišku muzikos pajautimu. Vis tik žadėtų netikėtų operų interpretacijų nebuvo – nustebino nebent Pagrindinės scenos programą pradėjęs Irenos Milkevičiūtės ir jaunojo Teodoro Lipčiaus duetas, atlikęs žymiąją George‘o Friedricho Handelio ariją „Lascia ch'io pianga” iš operos „Rinaldas“.

Skirmanto Lisausko /15min nuotr./Lina Dambrauskaitė
Skirmanto Lisausko /15min nuotr./Lina Dambrauskaitė

Toliau skambėjo operos pasaulio superhitai – Wolfgango Amadeus Mozarto, Giuseppe Verdi, Giacomo Puccinio, Geroges Bizet, Jules Massenet ir kitų kompozitorių arijos bei duetai. Tikriausiai tokio formato renginyje nevertėtų tikėtis nieko kito, bet vis tik toks dekoratyvus klasikinės muzikos pateikimas, garsiais vardais ir prestižinės institucijos orkestru tarsi savaime garantuojant prabangą ir kokybę, neperteikia klasikinės muzikos kultūros esmės ir vertybių. Tad klasikinė muzika šiame kontekste veikė labiau kaip socialinis simbolis nei meno reiškinys.

Keistoki pasirodė kai kurie edukaciniai jau minėtų koncerto vedėjų intarpai – pavyzdžiui, iš konteksto išimtas G.Verdžio „Traviatos“ kaip nacionalinės lietuviškos operos susiejimas su modernia lietuviškos muzikos istorija (ar kažkaip panašiai) nuskambėjo gana komiškai, kaip, beje, ir programos rengėjų pasirinkimas koncertą pabaigti žymiuoju šios operos duetu „Brindisi“. Kaip tik tuo metu, beeinant link „Jaunimo scenos“, pasvarsčiau, ką turi bendra „Superkoloritas“ ir „Traviata“. Ir nors mane labiau žavi „Superkolorito“ tekstai nei muzika, priėjau išvados, kad šiame kontekste (žinoma, nepaisant stilistinių ypatybių), didžiausią skirtumą sukuria socialinis statusas, kurį įtvirtina abiejų klausymosi ritualai. Ar tikrai verta juos taip atskirti tokiame renginyje, kuriame, pasako rengėjų, siekiama bendrystės – lai būna retorinis klausimas.

Po dekoratyvaus žymiausių operos numerių koncerto sekė populiariosios muzikos programa, kurioje pasirodė netikėti lietuviškos populiariosios muzikos scenos atlikėjų duetai, akompanuojant LNOBT simfoniniam orkestrui, ritmo grupei ir „Vilnius JJ Ensemble“ pučiamiesiems. Deja, ši dalis irgi niekuo nenustebino – netikėtos buvo tik atlikėjų pavardžių kombinacijos. Labai tvarkingai, kone operos stiliumi (labiau scenos kostiumais ir atlikėjų judesiais scenoje, bet ne dainavimo technikomis) buvo atlikti gerai žinomi populiariosios muzikos hitai, tokie kaip „69 danguje“ „Skrisim“, „Naktinių personų“ „Kai jausmai užvaldo širdį“, Vytauto Kernagio dainos bei originalios senos ir naujos dainavusių atlikėjų dainos.

Interpretacijos (tiek aranžuotės, tiek jų įgyvendinimas) nesuskambo nei naujai, nei įdomiai, tik atkartojo originalias dainų versijas, o besigėrintys savimi Gamka ar Rokas Yan geriau atrodė nei dainavo. Didesnį įspūdį paliko tik Monika Pundžiūtė-Monique ir „Garbanotas“, atlikę seną gerą grupės „Matisse“ dainą „Aš noriu rėkti“. Duetas nepatingėjo į kūrinį įdėti šiek tiek savęs, tad ir skambėjo jautriai ir savitai. Atmintyje ryškiau dar išliko Silverster Belt, negailėjęs energijos ir spinduliavęs nuoširdumu.

Skirmantas Lisauskas / BNS/Silvester Belt
Skirmantas Lisauskas / BNS/Silvester Belt

Na o Vilniaus gimtadienį pabaigė garsioji Rita Ora – gerai atlikusi savo programą pagal fonogramą, net Vilniui sudainavusi „Happy Birthday to You“.

Nepaisiusi net lietaus ir gausiai susirinkusi publika nekėlė abejonių, kad toks renginys turi savo auditoriją, arba kitaip sakant – turi paklausą (nes auditorija galėjo būti ir atsitiktinė, ieškanti nemokamų pramogų). Kita vertus, verta retoriškai pasvarstyti, ar auditorija būtų mažesnė, jeigu renginio programa būtų kitokia, pavyzdžiui, kainuojanti kur kas mažiau. Džiugina tai, kad pagrindinis dėmesys šįsyk skirtas muzikai – integruota klasika, dėmesio skirta alternatyvai, atsiribota nuo nieko nepasakančių politikų kalbų. Bet liūdina itin dekoratyvus tos pačios klasikos ar simfoninio orkestro pateikimas, orientavimasis į garsius vardus, bet ne turinį, žongliravimas ne tik garsiomis pavardėmis, bet ir kultūriniais bei socialiniais simboliais. Ši „dovana“ – už mokesčių mokėtojų pinigus, tad ir į dantis dovanotam arkliu pažiūrėti verta.

Nebūtinai tai, kas yra prabangu, yra įdomu, ir nebūtinai tai, ką sukūrė klasikos kompozitoriai, perkėlus į kitą kontekstą vis dar išlieka klasika. Nebūtinai renginys, kuriame klasika, popsas ir alternatyva skamba veikiau kaip socialiniai simboliai nei meno kūriniai, praplečia klausytojų auditoriją ar sulydo skirtingas kultūras. Ir nebūtinai tikslus ir kokybiškas atkartojimas yra menas. Šiame kontekste man geriau nei opera buvo Pijus Opera, kūręs savo repą čia ir dabar, iš publikos jam į sceną paduodamų daiktų. Nes įdomu yra tai, kas veikia natūraliai; aplinkoje, kurioje pagal prigimtį ir turi veikti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis