Greta pianisto klausytojai regės puikiai žinomus instrumentininkus, kurių pavardės dažnai sumirga koncertų afišose. Tai – fleitininkas Vytenis Gurstis, obojininkas Ugnius Dičiūnas, klarnetininkas Karolis Kolakauskas, fagotininkas Andrius Puplauskis, valtorna grojantis Gediminas Abaris, smuikininkas Linas Valickas, altininkas Tomas Petrikis, violončelininkas Rokas Vaitkevičius ir kontrabosininkas Dainius Rudvalis.
Operos solisto, baritono Giedriaus Prunskaus pokalbis apie ansamblio atsiradimo aplinkybes ir naujas idėjas su kolektyvo įkūrimo iniciatoriumi, pianistu A.Paley‘umi.
– Kaip atsirado ansamblis „Paleasis“?
– Tai buvo mano sena svajonė. Norėjau suburti vienminčius, nes gausu nuostabaus kamerinės muzikos repertuaro, kurio beveik niekas neatlieka. Visų pirma, dėl jo sudėtingumo, antra, dėl neįprastos atlikėjų ansamblio sudėties. Mes grojame Johanną Nepomuką Hummelį ir Isaacą Ignazą Moschelesą, o kokie gi taip vadinami „normalūs žmonės“ dabar groja šiuos autorius? Juk tai sudėtinga, nors ir puiki muzika. Mes pasirinkome būtent jų pjeses, įterpdami Ludwigo van Beethoveno fortepijoninį kvintetą su pučiamaisiais. Man tai – didžiulis džiaugsmas ir malonumas.
Ir aš pats geriausiai jaučiuosi scenoje, kai esu vienas, kai man niekas netrukdo, niekas nekvėpuoja nei į vieną ausį.
Galiu užtikrintai pasakyti, kad maskvietiška atlikėjų mokykla buvo, yra ir bus viena geriausių. Bet, kaip ir kiekviena mokykla, ji turi savo pliusų ir savo minusų. Jos minusas, mano nuomone, kad visi atlikėjai ugdomi kaip solistai. Kas yra solistas? Tai žmogus, išeinantis į sceną vienas prieš didžiulę auditoriją, ir visa salė žiūri tik į jį. Jeigu atlikėjas turi tą solisto užkratą – tai puiku. Bet jeigu ne – tai jau problema. Kita vertus, turiu nemažai pažįstamų muzikantų, smuikininkų ir violončelininkų, baigusių studijas Maskvoje ir bandžiusių daryti karjerą Vakaruose. Daugelis jų nesugebėjo organiškai įsilieti nei į vieną kolektyvą ar orkestrą, nepaisant to, kad jų pasiekimus liudija prizai ir konkursų laureatų vardai. Jie tiesiog neįpratę groti kartu su grupe, su kolektyvu.
Ir aš pats geriausiai jaučiuosi scenoje, kai esu vienas, kai man niekas netrukdo, niekas nekvėpuoja nei į vieną ausį. Bet aš labai mėgstu kamerinę muziką, negana to – nuolatos mokausi. Visi mano organizuoti festivaliai gimė vedami išties egoistiško tikslo – kažko išmokti. Sukaupiau didžiulį kamerinės muzikos repertuarą ir vis dar mokausi toliau.
Ansamblio nariai greitai suprato, kad šis projektas – ne vienkartinis „pasigrojimas“.
Bet grįžkime prie ansamblio įkūrimo. Man teko daug kartų koncertuoti Lietuvoje, pažinti lietuvių muzikantus. Labai atsakingai rinkausi ansamblio narius ir man pasisekė – nei vienas iš pakviestųjų neatsisakė. Visus juos labai myliu, jais didžiuojuosi, nepaisant organizacinių sunkumų, mums pavyksta susiburti į repeticijas – juk visi ansambliečiai groja kituose kolektyvuose ar orkestruose. Pagrindinis mano pageidavimas – kad jie degtų šia idėja ir, man regis, tai vyksta.
Ansamblio nariai greitai suprato, kad šis projektas – ne vienkartinis „pasigrojimas“. Mes dirbame labai rimtai ir atsakingai, netgi, sakyčiau, skrupulingai. Grojame ne tik pilna sudėtimi, bet ir mažais ansambliais, su kuriais programas pristatysime kituose koncertuose. Visas šias programas būtina stropiai repetuoti, o kuo daugiau ansamblio narių – tuo sudėtingiau organizuoti repeticijas. Štai L.Valickas groja ir su manimi, ir su Gidonu Kremeriu, dirba koncertmeisteriu operos teatre...
Mano šviesaus atminimo močiutė, kuri nebuvo muzikantė, bet labai mylėjo muziką, kartą yra pasakiusi, kad muzikanto gyvenimas, netgi jeigu jam gerai klojasi, yra krauju ir ašaromis uždirbamas duonos gabalėlis. Daug kraujo, daug ašarų, bet aš asmeniškai taip uždirbtos duonos nė už ką nekeisčiau į darbą, kuriame nėra ašarų ar kraujo. Taip yra ir taip turi būti. Bet mums kartu su ansamblio nariais viskas pavyksta. Ir dėl to aš esu labai laimingas, toks laimingas, kaip žmogus, kurio svajonės iš tiesų pildosi.
– Kaip gimė ansamblio pavadinimas? Ar jis jau šmėžavo mintyse prieš suburiant kolektyvą?
– Ansamblio „Paleasis“ pavadinimas – ne mano idėja. Nesergu didybės manija. Šį pavadinimą sugalvojo patys ansamblio nariai. Žinoma, jame užkoduota mano pavardė, bet tai – keleto žmonių minties vaisius. Man beliko kukliai nuleidus akis pasakyti, kad aš sutinku su tokiu pavadinimu. Fonetiškai šį pavadinimą galima susieti su Paliesiaus dvaru, bet iš tikrųjų nieko bendro čia nėra. Paliesius – nuostabus dvaras, kuriame mes grojame, kuriame vyksta mano organizuojamas festivalis, rudenį ten su ansambliu atliksime prancūzų muziką. Manau, gražiai skambės: ansamblis „Paleasis“ Paliesiaus dvare. Bet daugiau sąsajų tarp šių vardų nėra. Tiesiog mano ansambliečiai pasakė, jeigu jau yra „Cremerata Baltica“, tai kodėl negali būti ansamblio „Paleasis“.
– Ką klausytojai išgirs debiutiniame ansamblio „Paleasis“ koncerte?
– Visų pirma, skambės J.N.Hummelio sekstetas. Šis kompozitorius mane domina jau ilgus metus. Jis gimė Bratislavoje, ten iki šiol stovi jo gimtasis namas, kurį aplankiau gastrolių Slovakijoje metu. Jis mylimas Wolfgango Amadeuso Mozarto mokinys, nors atstovauja jau kitai epochai. Tai – virtuozų, ištisos virtuozų kohortos epocha, kuri apogėjų pasiekė Frederico Chopino ir Ferenzo Lizsto kūryboje. Tai – neįtikėtinai tobula, beprotiškai sudėtinga fortepijoninė muzika. Nuostabi muzika.
Tikiuosi, kad ansamblio „Paleasis“ koncerte pavyks atgaivinti tą tikrųjų romantizmo idealų stebuklą. Mes to siekiame atsargiai, bet atkakliai.
Tereikia suvokti, kad tai – ankstyvoji romantika, epocha, kuri, deja, jau baigėsi. Jau nuo seno teigiu, kad tie romantizmo idealai, kurie buvo aktualūs XIX a., XX a. mirė. Apie kokius idealus galima kalbėti po Hirosimos, Aušvico, kur milijonai žmonių per vieną sekundę virto dulkėmis, sudegė dujų kamerose. Būtent todėl tuo metu įsigalėjo lemties grimasas perteikianti muzika. Tai – ne bejausmė muzika, labiau muzika spindinti kruvinais jausmais, religinė. Idėja joje tampa svarbesnė nei vienos asmenybės jausmai. Taigi, Wilhelmo Meisterio ir Verterio laikai praėjo. Tikiuosi, kad ansamblio „Paleasis“ koncerte pavyks atgaivinti tą tikrųjų romantizmo idealų stebuklą. Mes to siekiame atsargiai, bet atkakliai.
Antrasis vakaro kūrinys – L. van Beethoveno kvintetas. Kūrinys yra gerai žinomas, jį dažnai girdime scenose, bene kiekvienas klausytojas jau turi išankstinę nuomonę, kaip šis opusas turi skambėti. Pasistengsime jų nenuvilti. Programą baigsime didžiuoju I.I.Moscheleso septetu. Šis kompozitorius – taip pat netradicinė figūra muzikos istorijoje. Jis iš Prahos, buvo artimas L. van Beethoveno bičiulis, bendravo su ryškiausiomis to meto asmenybėmis, buvo labai gerbiamas ir sukūrė savitą, prabangų, neįtikėtiną fortepijoninės muzikos stilių. Teko vartyti jo dienoraščius, kuriuose aptikau įdomų įrašą. Jis rašo: „Šiandien mirė vargšas F.Chopinas. Man jo labai gaila – buvo puikus ir talentingas žmogus. Žinoma, jo muzika neišliks ilgam, bet vis tiek man jo gaila – dar toks jaunas...“. Įsivaizduojate? Dabar F.Chopino muzika skamba plačiai, o I.I.Moscheleso kūrybą atlieka tik drąsiausieji, nebijantys groti tai, kas jau užmiršta. Taigi, vadinkime daiktus savaisiais vardais.
Nors aš manau, kad šią muziką verta groti, nes ji – neįtikėtinai graži. Tai – tas pats ankstyvasis romantizmas. Žinoma, daug dėmesio skiriama fortepijono partijai, nes kompozitorius buvo puikus pianistas. Man pačiam teko ne kartą atlikti solo fortepijonui skirtus I.I.Moscheleso kūrinius, bet prie kamerinės jo muzikos prisiliesiu pirmą kartą.
– Tikiu, kad jau ne kartą teko atsakinėti į šį klausimą, bet vis dėlto – kokių aplinkybių vedamas nusprendėte gyventi ir kurti Lietuvoje?
– Iš tiesų Lietuvoje esu gana seniai. Trumpai galiu pasakyti – man čia gera. Galbūt todėl, kad mano mamos šaknys Lietuvoje, nors aš pats gimiau Kišiniove. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau būdamas penkiolikos, tada dalyvavau konkurse, kuriame pelniau jauniausiam dalyviui skirtą prizą. Nuo to laiko įsimylėjau Vilnių. Vėliau emigravau į Vakarus ir niekada to nesigailėjau.
Greitai su G.Rinkevičiumi minėsime 25 metų bendradarbiavimo sukaktį.
Į Lietuvą vėl sugrįžau maestro Gintaro Rinkevičiaus dėka. Jo orkestrui gastroliuojant po Europą visiškai atsitiktinai susipažinome Bazelyje, kai man teko pakeisti staiga susirgusį kolegą pianistą. Ir prasidėjo: pirmasis Johanneso Brahmso koncertas fortepijonui 1998 metais, tada dar Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras neturėjo patalpų Kongresų rūmuose, po metų – antrasis koncertas jau Kongresų rūmuose... Nuo tada į Lietuvą koncertuoti atvykdavau kasmet.
Greitai su G.Rinkevičiumi minėsime 25 metų bendradarbiavimo sukaktį. Dabar juokaudami vienas kitam sakome, kad reikia gerai pagalvoti, ko dar neatlikome. Žinoma, turime daug planų ir numatytų koncertų datų, kad tik būtume sveiki.
Pasikartosiu, žmogus turi gyventi ten, kur jaučiasi gerai, gali dirbti ir save realizuoti. Labai myliu Vilnių – gyvenu pačioje miesto širdyje, senamiestyje. Kiekvieną dieną eidamas repetuoti į Kongresų rūmus jaučiuosi esąs laimingas. O tai, patikėkite, labai svarbu. Esu labai dėkingas Lietuvai ir jaučiuosi pasirinkęs teisingai, kada nusprendžiau persikelti gyventi čia. Dabar pildosi tai, dėl ko aš visą gyvenimą dirbau, nemiegojau naktimis. Galiu mėgautis muzikavimu, interpretuoti ir visa tai vyksta Lietuvoje. Būtent čia mano veikla atrado bendrą vardiklį, viskas susidėliojo kaip išraiškinga mozaika. Esu dėkingas Dievui, kad galiu dirbti, groti ir tobulėti.
