Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro violončelių grupės koncertmeisteris, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, fortepijoninio trio „FortVio“ ir ansamblio „Cello Club“ narys P.Jacunskas prisipažįsta – jo gyvenime lemtingas posūkis įvyko dar tada, kai vos pramokęs kalbėti tėvams pirštu bakstelėjo į gatvėje kabėjusią koncerto afišą. Kaip prasidėjo kelionė į muziką, kokios atsakomybės tenka koncertmeisteriui, kokios svarbiausios kūrybinės veiklos ir prioritetai – apie visa tai kalbamės su P.Jacunsku.
– Povilai, papasakokite apie savo muzikinio kelio pradžią. Kaip violončelė atsidūrė Jūsų rankose?
– Viskas labai paprasta – nuo pat gimimo namuose mane lydėjo muzika. Mano tėtis yra profesionalaus scenos meno atstovas, muzikos atlikėjas, kontrabosininkas, savo 40 profesijos metų paskyręs darbui Lietuvos kameriniame orkestre, o dalį – ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre.
Tad natūralu, kad kai buvau visai mažiukas, Lietuvos nacionalinė filharmonija, jos koridoriai man dažnai tapdavo antraisiais namais, kol tėtis repetuodavo ar koncertuodavo su orkestru. Matyt, iš čia ir gimė polinkis muzikai, noras prisiliesti prie jos… Vieną kartą, man dar būnant mažam ir su tėvais vaikštinėjant Vilniaus gatvėmis, pribėgau prie gatvėje stovinčio afišų stendo ir rodydamas pirštu į vieną iš afišų ištariau: „Čia groja Povilas Jacunskas!“.
Man buvo vos keleri metai, tad nei skaityti nei raiškiai kalbėti dar nemokėjau, bet kas turėtų būti rašoma afišose, jau supratau. Išgirdę šią mano frazę, tėvai nusprendė leisti man išbandyti jėgas muzikos srityje. Sulaukęs reikiamo amžiaus, įstojau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Norėjau griežti kontrabosu (kaip tėvelis), tačiau mokykla neturėjo mano ūgiui tinkamo instrumento, tad buvo nuspręsta mokslus pradėti griežiant violončele, o vėliau, šiek tiek ūgtelėjus, pereiti prie kontraboso.
Nežinau ar gerai, ar „deja“, bet šis planas taip ir nebuvo įgyvendintas. Mano pirmojo Mokytojo Arūno Palšausko motyvuojančio darbo, atsidavimo ir tikėjimo manimi dėka, taip ir susigyvenau su šiuo instrumentu... Ir gyvenu su juo iki šiol.
Norėjau griežti kontrabosu (kaip tėvelis), tačiau mokykla neturėjo mano ūgiui tinkamo instrumento.
– Kaip Jūsų kelias atvedė iki Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro?
– 2006 metais, kuomet studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, berods, dar bakalaure, dėstytojo Edmundo Kulikausko violončelės klasėje, vieną dieną sulaukiau netikėto telefono skambučio. Man paskambino tuometinis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro direktorius Jurgis Banevičius ir pakvietė prisijungti prie šio kolektyvo, užimant labai atsakingą violončelių grupės koncertmeisterio pavaduotojo poziciją.
Tuo metu buvau labai aktyvus – grojau daug solo koncertų, kamerinės muzikos, dalyvavau įvairiuose konkursuose, daug keliavau, todėl, manau, nelikau nepastebėtas ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro „radaro“. Bet su pasiūlymu sutikti neskubėjau. Reikėjo laiko pasverti visus „už“ ir „prieš“, nes bijojau, jog prisirišimas prie vieno kolektyvo, prie konkrečios darbo vietos, su laiku pradės stabdyti mano individualias veiklas, riboti mano geografinį mobilumą… Kone pusmetį svarsčiau, konsultavausi su violončelės dėstytoju, tėvais, draugais ir kolegomis.
Ir priėmiau sprendimą – pabandyti. Nes juk kiekvieno jaunuolio svajonė – kuo anksčiau įgyti finansinę nepriklausomybę ir numesti šią nelengvą naštą nuo tėvų pečių. Ir štai – jau bėga aštuoniolikti metai, kai dirbu šiame kolektyve.
– Šiuo metu esate Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro violončelių grupės koncertmeisteris. Kokios tai pareigos? Kokių savybių jos reikalauja?
– Koncertmeisterio pareigos – labai atsakingas ir daugiafunkcinis darbas. Mano nuomone, žmogus, užimantis šias pareigas, turi turėti aibę savybių, kurios būdingos lyderiui, vedliui. Technine prasme koncertmeisteris yra atsakingas už darnų grupės skambesį ir sklandų visų dirigento keliamų reikalavimų įgyvendinimą, bendrą instrumentų grupės darbo rezultatą. Tačiau to neįmanoma pasiekti, jeigu savo pavyzdžiu, savo patirtimi, patarimais, jis negali vienaip ar kitaip daryti įtakos grupės progresui. Tad šiuo atveju labai svarbus profesinio autoriteto klausimas.
Pedagogikos žinios – neatsiejama koncertmeisterio darbo dalis.
Pedagogikos žinios – neatsiejama koncertmeisterio darbo dalis. Jei jis mato, kad kolegai kažkokios užduotys kelia techninių sunkumų, turi gebėti paaiškinti ir išspręsti šiuos klausimus kaip įmanoma efektyviau.
Kitas ne mažiau svarbus aspektas – psichologija. Ne paslaptis, kad didesnėse grupėse dirba įvairaus amžiaus, gebėjimų, charakterio savybių žmonės, kuriuos reikia „suvienodinti“, idant grupėje atsirastų darna, bendras mąstymas ir muzikinis pajautimas. Kasdieniniame darbe atsiranda visokių nesusikalbėjimų, nuomonių išsiskyrimų ar tiesiog demotyvacinių dalykų, į kuriuos koncertmeisteris privalo reaguoti ir gebėti išspręsti šiuos klausimus. Tad bendražmogiški bendravimo principai yra grupės mikroklimato ir gerų rezultatų pamatas.
Manau, kad šias pareigas užimantis žmogus turėtų būti ir geras strategas. Vyksta natūrali gyvenimo, profesinė kaita, tad koncertmeisteriui labai svarbu numatyti, kuris atlikėjas ateityje galėtų pakeisti orkestro narį, kuris kažkada nebedirbs kolektyve, ar žinoti, kam pasiūlyti poziciją, jei staiga kažkuris grupės narys nusprendžia išeiti iš kolektyvo. Tam taip pat reikalingas įdirbis – bendravimas su savo instrumento atstovais, domėjimasis jų veikla, lankymasis jų koncertuose, kontakto palaikymas ir panašūs dalykai.
Na, o pati svarbiausia, mano manymu, koncertmeisterio savybė – visada būti aktyviam ir visada sau pačiam kelti aukštus reikalavimus, nes tik nuo paties koncertmeisterio priklauso tolimesnis grupės formavimas, naujų narių pritraukimas ir geresnių rezultatų siekimas.
– Vasario 25 d. Valdovų rūmuose savo jubiliejaus proga atliksite J.Brahmso dvigubą koncertą smuikui ir violončelei. Kodėl pasirinkote būtent šį kūrinį?
– Šiuo atveju koncerto programą lėmė ne pats kūrinys, o atlikėjų sudėtis. Maestro Gintarui Rinkevičiui išreiškiau norą atlikti koncertą ne vienam su orkestro pritarimu, o scena dalintis su scenos partneriu. Tad kūrinių pasirinkimas gerokai susiaurėjo.
J.Brahmso koncertas smuikui, violončelei ir orkestrui – nuostabaus grožio kūrinys, kuris kelia didelius sentimentus. Studijų laikais man teko jį atlikti kartu su smuikininku Pauliumi Biveiniu ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo maestro Robertas Šervenikas.
Tai buvo mano pirmoji patirtis, kuomet ne „visi prožektoriai buvo atsukti į mane“, o publikos dėmesiu dalinomės kartu su kolega. Taip ir šį kartą – nors ir švenčiu savo sukaktį, bet koncerte nesu vienintelis solistas, nes visada gera dalintis.
– J.Brahmso dvigubame koncerte smuiko partiją pakvietėte atlikti vieną ryškiausių Lietuvos smuikininkų Dž. Bidvą. Ar anksčiau yra tekę bendradarbiauti su šiuo muziku?
– Bendradarbiauti scenoje, deja, iki šiol nėra tekę, bet tikiuosi, jog viskas dar priešakyje. Nepaprastai džiaugiuosi ir esu be galo dėkingas, kad Džeraldas sutiko su manimi atlikti šį nuostabų kūrinį. Jau pradėjome kartu repetuoti, tad galiu pasakyti, jog jis yra fantastiškas žmogus, nuostabus muzikas, kūrybingas, gyvybingas, jautrus, atviras ir be galo reiklus. O tai yra kokybės ženklas! Džiaugiuosi profesine patirtimi, jau vien ruošiantis koncertui kartu, ir su nekantrumu laukiu viešo atlikimo.
– Šalia darbo Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, labai svarbi Jūsų veikla yra kamerinė muzika. 2015 m. kartu su fortepijoniniu trio „FortVio“ buvo apdovanotas Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2021 m. su dar keturiais violončelininkais įkūrėte ansamblį „Cello Club“. Kokia šio ansamblio pagrindinė idėja?
– Išties, kamerinė muzika lydi mane jau nuo mokyklos laikų. Labai mėgstu šį žanrą, nes visada labai smagu ir gera groti kartu su kolegomis, dalintis profesinėmis patirtimis, mintimis, ieškoti bendrų interpretacinių dalykų, siekti bendro rezultato, galų gale dalintis publikos dėmesiu, ovacijomis… Jeigu reikėtų išvardinti visus scenos partnerius, su kuriais praeityje yra tekę atlikti kamerinę muziką, bijau, kad kažkurio netyčia nepaminėčiau, nes jų buvo išties labai daug – nuo lietuvių atlikėjų iki užsienio scenos partnerių.
Jaučiuosi dėkingas likimui, kad esu kelių profesionalių ir pastovių, man be galo svarbių kamerinių ansamblių narys – tai styginių kvartetas „Art Vio“, fortepijoninis trio „FortVio“ ir jaunas, bet ambicingas ir veržlus ansamblis „Cello Club“. Deja, dėl tam tikrų priežasčių „Art Vio“ nutraukė savo veiklą, tačiau patirtis, kurią per penkiolika metų įgijau grodamas kartu su nuostabiais savo srities profesionalais, yra neįkainojama. Esame labai laimingi, kad fortepijoninio trio „FortVio“ veikla neliko nepastebėta, ir buvome įvertinti Vyriausybės kultūros ir meno premija. Tikiuosi, kad tai ne paskutinis šio ansamblio įvertinimas, ir ateityje mūsų laukia dar daug gražių koncertų.
Na, o violončelių ansamblis „Cello Club“ – dar labai jaunas, vos 2021 m. gruodį savo prisistatymo koncertą surengęs kolektyvas. Jo atsiradimo idėja – į homogeninės sudėties ansamblį suburti profesionalius violončelininkus ir ateityje tapti ne tik savo instrumento, bet ir Lietuvos ambasadoriais svetur. Siekiamybė tokia, o kas iš to išeis – pamatysime. Žinome, kad tokios sudėties ansamblių nėra labai daug, tad nusprendėme išbandyti šią nišą. Labai džiaugiuosi, kad ansamblio idėja apjungė skirtingų Vilniaus miesto orkestrų artistus.
Jame griežia Rokas Vaitkevičius – Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro violončelių grupės koncertmeisteris, Domas Jakštas – Šv. Kristoforo kamerinio orkestro violončelių grupės koncertmeisteris, Arnas Kmieliauskas ir aš – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro artistai, Evaldas Petkus – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistas. Taigi idėja graži visomis prasmėmis. O kur dar pats instrumento skambesio grožis! Nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris būtų jam abejingas...
– Povilai, kas Jums svarbiausia muzikos atlikimo mene?
– Tai – labai plati ir gili tema. Bet jei trumpai, atlikimo meno esminė užduotis – pasiekti klausytojo ausis, širdis ir nepalikti abejingų.
Tai pasiekti labai sudėtinga, nes menas pats savaime – labai subjektyvus dalykas. Vienam patinka romantizmo epochos muzika, kitam – klasicizmo, vienam patinka tapyba, kitam – fotografija… Tad menininko, šiuo atveju, muzikos atlikėjo pagrindinis tikslas – kad po koncerto klausytojai išeitų iš salės su gera emocija, pasisėmę teigiamos energijos ir gerų įspūdžių. Ne kartą man buvo nutikę, kai po koncerto prie manęs prieina nepažįstamas žmogus iš publikos, ir susigraudinęs dėkoja už atlikimą…
Tai yra kone pats geriausias įvertinimas atlikėjui, nes jei bent vienam klausytojui iš kelių šimtų susirinkusiųjų tavo atlikimas suvirpina širdį, nukelia į prisiminimus, išgyvenimus, sujaudina iki vidaus gelmių – tai jau yra pasiekimas. Be abejo, yra ir tokios muzikos, kuri orientuota į tikslinę auditoriją – pavyzdžiui, avangardas, eksperimentinė muzika, kur iš atlikėjo reikalaujama tikslumo, precizikos ir geros technikos. Tad klausytojo jausminė skalė nuo atlikėjo šiuo atveju nelabai priklauso.
Mano nuomone, vienas svarbiausių aspektų šioje temoje – ar muzika tarnauja atlikėjui, ar atlikėjas muzikai?.. Šiuo vartotojišku laiku yra nemažai atlikėjų, kurie stengiasi pataikauti publikai visomis įmanomomis priemonėmis – pasirinkti repertuarą, atsižvelgiant į tam tikrus socialinius sluoksnius, perdaryti rimtus, klasika tapusius kūrinius į lengvesnio žanro stilių, savo artistiškumu sufokusuoti dėmesį į save, nutolinant klausytoją nuo esmės – muzikos kilmės ir jos poveikio... Mano nuomone, muzikos atlikėjų misija – ne pataikauti publikai, o ją šviesti – interpretuoti muzikos kūrinį taip, kaip pats kompozitorius norėtų ar būtų noręs jį girdėti, kartu neprarasti savo identiteto, atpažįstamumo, pateikti savo interpretaciją, kuri nebūtų stipriai nutolusi nuo kūrinio minties ir idėjos.
– Jeigu nebūtų muzikos Jūsų gyvenime, kokios profesijos atstovu save įsivaizduojate?
– Gyvenime esu save išbandęs įvairiose srityse. Kuo tik nebuvau: ir diskotekas vedžiau, ir draudimo brokeriu bandžiau būti, ir namą savomis rankomis stačiau, sodybas restauravau, namų stogus dengiau, ir valiutų rinkose dalyvavau… Bet visi keliai vedė į vietą, kurioje esu dabar – muzikos atlikėjo vietą. Tad kitoje profesijoje savęs jau nebeįsivaizduoju.
– Ko norėtumėte sau palinkėti?
– Kadangi esu be galo turtingas žmogus – turiu tėvus, seserį, nuostabius vaikus, giminaičius, draugus ir bičiulius, jaučiu nuolatinę jų šilumą, palaikymą ir dėmesį, ko daugiau galiu norėti?.. Ne sau, bet visiems mums linkiu būti savimi, vidinės ramybės, sveikatos, jėgų, kantrybės ir ryžto siekiant užsibrėžtų tikslų, meilės, daugiau dėmesio savo artimui, optimizmo ir dažniau šypsotis. O visa kita ateis savaime (šypsosi).
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Povilas Jacunskas ir Džeraldas Bidva griežia J.Brahmsą“ įvyks 2023 m. vasario 25 d. 19 val. Valdovų rūmuose. Dirigentas Viktoras Ploskina (Ukraina). Bilietų galite įsigyti Vilniaus kongresų rūmų, „Bilietai.lt“ kasose ir internetu www.bilietai.lt.
