Pirmąjį „duo“ albumą jau spėjo apžvelgti muzikos kritikė Emilija Visockaitė, kuri teigė, kad: „Superkoloritas“ stoja į gretą su Monika Liu, kuri nostalgišką retro skambesį atrado prieš porą metų („Melodija“ EP). Pajūrio nostalgija ir mitologija artima kiekvieno lietuvio širdžiai. Viliuosi, kad „Superkoloritas“ šią vasarą skambės ne tik alternatyvios muzikos scenose, bet, apsukęs istorijos ratą, ir „Neringos“ restorane bei Palangos basankėje.“
Su menininkais susitikome pakalbėti prieš jų debiutinį koncertą, įvyksiantį liepos 20 d. Kompozitorių namuose, Vilniuje.
– Kodėl jauni žmonės sugalvojo atsigręžti į estradą? Ko jūs ilgitės?
G.Nalivaikaitė: Visi ilgimės abstraktaus jausmo, tačiau į estradą pastaruoju metu atsigręžėme ne tik mes. Ilgą laiką iš jos buvo juokiamasi, o štai dabar į praeitį žvelgiama su pasididžiavimu. Juk visi su estradinėmis dainomis užaugome ir net nenorėdami girdėjome per radiją. Be to, vis daugiau atlikėjų pradėjo rašyti lietuvių kalba, kuri mūsų kūrybai suteikė nostalgijos ir poetiškumo. Tikiu, kad ši niša dar nėra taip gerai ištyrinėta. O joje juk galima rasti nemažai perliukų.
Šiandien, jau 2022-aisiais, popmuzikantai nustojo kopijuoti amerikietiškus standartus. Paraleliai ir klausytojas tapo žymiai išrankesnis.
A.Koreniukas: Mane domina ne vien lietuviška estrada, bet tiesiog senesnė muzika. Ji yra labai turtinga, tad į ją atsigręžia tiek alternatyvesni, tiek populiaresni kūrėjai. Buvo smalsu sujungti senosios elektronikos garsyną su lietuvių estrada, tiesa, čia iškart išnyra Teisučio Makačino pavyzdys.
Grįžtant prie Giedrės teiginio, kad iš estradinės muzikos buvo juokiamasi, norisi pridurti, kad ji šiek tiek apgedo dešimtajame dešimtmetyje ir peržengus 2000-uosius. Tuo metu XX a. pradžios ir vidurio estrada buvo muzikaliai turtinga. Taip pat ir šiandien, jau 2022-aisiais, popmuzikantai nustojo kopijuoti amerikietiškus standartus. Paraleliai ir klausytojas tapo žymiai išrankesnis.
– Senesnėje muzikoje esama ir cenzūros bei įvairių lyčių stereotipų. Kaip tvarkotės su šiais klausimais?
A.Koreniukas: Galima pasakysiu apie...?
G.Nalivaikaitė: Sakyk (juokiasi.).
A.Koreniukas: Šiandien kaip tik repetavom gabalą „Ant tilto Palangoje“. Tai satyriškas gabalas, praturtintas kolumbietiškais motyvais, su juokingu siužetu, kuriame ryškėja šiandien nepriimtinas mačizmas – vaikinas vis neatstoja ir „kabina“ ką tik sutiktą merginą. Vis dėlto, tiek Palangoje, tiek Kolumbijoje tai yra šių dienų aktualijos, todėl nusprendėme, kad motyvą dėl estetinių sumetimų išlaikyti galime.
O kalbant apie cenzūrą, tai mano santykis su ja visada buvo miglotas iki tol, kol prasidėjo karas. Mes esame nepriklausomybės vaikai, niekada neaugę priespaudoje. Tik po Rusijos paskelbto karo pirmuoju asmeniu pradėjome suprasti, kiek pasaulyje yra blogio bei kokiame žiauriame režime gyveno mūsų tėvai. Jie pernelyg daug nepasakojo, galbūt todėl, kad jau buvo pavargę nuo visko ir gyveno nepriklausomybės nuotaikomis.
Tačiau tai netrukdė skleistis jų vilčiai, nes net ir požeminėse upėse yra užkoduotas laisvės siekis.
Visgi jau karo Ukrainoje metu išgirdome Laimio Vilkončiaus „Požemines upes“, kurią ruošiamės atlikti. Daina anuomet praėjo cenzūrą, nepaisant poeto Algimanto Baltakio žodžių. Jos melodija spaudžia ašarą, o tarp eilučių girdima, kaip stipriai buvo represuojami kūrėjai. Tačiau tai netrukdė skleistis jų vilčiai, nes net ir požeminėse upėse yra užkoduotas laisvės siekis. Atrodo, premjerė yra pasakiusi, kad nebūna žmonių, kurie eidami gatvėmis skanduotų už diktatūrą.
G.Nalivaikaitė: Galiausiai, anų laikų standartai ir pasilieka anuose laikuose. Mūsų tikslas nėra kopijuoti arba prikelti senąją estradą. Mus įkvepia jos estetika, o į kitus, neaktualius aspektus, mes nekreipiame dėmesio.
– Kartais iš senelių tenka girdėti, kad anksčiau muzika būdavo melodingesnė nei dabartinė ir dainininkai gražiau kirčiuodavo. Jūs savo naujausiu albumu atsigręžėte į jų kartą. Nebus taip, kad, maištaudami prieš tėvų kartos kultūrą, ieškote ryšio dar gilesnėse šaknyse?
A.Koreniukas: Jau nebesame amžiuje, kad maištautume prieš tėvus (juokiasi). Jei taip, tai mes maištaujame prieš paauglius! Bet galbūt kalbama apie tai, kad estrada turėjo savotiško pasitempimo, o šiuolaikinė populiarioji muzika labiau reprezentuoja gatvės kultūrą. Šiuo atveju mes pasirinkome kontrkryptį, kurioje vietoje tamsos ir kietumo bandome būti minkšti. Don‘t be cool, be warm!
G.Nalivaikaitė: Dalį išsakytų dalykų galima nurašyti grupei „shishi“, kurioje taip pat groju. Melodija ir pasitempimas ten tikrai nėra esmė. Išeina, kad sau prieštarauju, tačiau muzikoje egzistuoja ir skonio bei subtilumo kriterijai, pritaikomi kiekvienam žanrui.
– Norėtųsi plačiau susipažinti su jūsų seneliais. Adomai, taviškis buvo jūreivis, o tavo, Giedre, tikras muzikos gerbėjas.
G.Nalivaikaitė: Mano abu seneliai jau išėję. Iš tiesų, senelis Vytautas buvo neeilinė asmenybė ir tikras įkvėpimas. Bręsdama supratau, kiek daug jis davė mūsų šeimai. Jis skatino kartu dainuoti liaudies dainas, o truputį paaugus supažindino su tarpukario atlikėjų valsais bei tango. Pamenu, kad jis užsiėmė literatūrine veikla, organizuodavo vaikų ir jaunimo „Poezijos pavasarius“, leido knygas, dainavo kapelose ir grojo įvairiais instrumentais. Būdama paauglė, jausdavau gėdą, nes važiuojant į sodą autobuse jis išsitraukdavo armonikėlę. Dabar, manau, kad tai yra jėga!
Apskritai, senelis Vytautas iš kasdienių dalykų sukurdavo mažytę šventę. Pavyzdžiui, sėdėdamas prie stalo, staiga sugalvodavo, kad reikia pašokti tango. Tad jis čiupdavo močiutę ir jiedu abu šokdavo (juokiasi).
A.Koreniukas: Saviškių aš beveik nepažinojau, nes jiedu išėjo anksti. Ko gero, jo, kaip laivo kapitono, pamišimas dėl jūros persidavė ir mano mamai, dargi ir augusiai Klaipėdoje. Galbūt iš čia atėjo kažkoks ilgesys ir pagarbus santykis jūrai. Tiesa, gerai pagalvojus meilė muzikai taip pat galėjo užsimegzti čia, nes senelis nupirko mamai pianiną ir taip ji baigė muzikos mokyklą.
– Ko gero, kaip jūrininkas, jis turėjo parvežti ir draudžiamos muzikos.
– Šito gerai nepamenu, bet tikrai turėjome iš tolimesnių reisų atvežtą egzotišką kaukę. Taip pat pamenu, jog jūrų muziejuje kabėdavo jo laivo tinklais ištrauktas kašaloto žandikaulis.
– „Superkoloritas“ linksniuojamas kaip retrofuturizmas (srovė, analizuojanti sąveiką tarp ateities ir praeities ateitį vaizduojant pasitelkus retro elementus – 15min). Šios kryptys ryškios tiek „Netflix“ serialuose, tiek girdimos populiariose užsienio grupėse, kaip „Arctic Monkeys“. Kas jūsų muzikoje yra apie ateitį?
A.Koreniukas: Į mūsų koncertą atėję žmonės pamatys – nors garsai ir senoviški, pats atlikimas yra labai šiuolaikiškas. Šito garsiai neafišuosime, tačiau kompiuteris ir jo spalvoti mygtukai pasirodyme atliks savo vaidmenį. Be to, šiais laikais esame paskendę interneto plotmėje, todėl afrikietišką melodiją galime nesunkiai sumaišyti su lietuvišku tekstu ir dar įpinti senovinės elektronikos. Smagu, kad muzika, kaip meno rūšis, yra itin atvira žanrų maišymui.
G.Nalivaikaitė: Turime vieną dainą, kuri skamba afrikietiškai, bet dainuojame lietuviškai. Galbūt tai yra apie ateitį? Globalizacija yra realus dalykas.
– Ar jūsų muzikai iš tiesų tinka apibūdinimas „retrofuturizmas“? Interviu su Domininku Kunčinu kalbėjote ir apie paleofuturizmą.
A.Koreniukas: Galiu pakomentuoti šį aspektą. Paleofuturizmas leidžia pamatyti, kaip senovėje žmonės įsivaizdavo ateitį. Pavyzdžiui, XIX a. graviūrose-atvirutėse veikėjai atrodo ganėtinai steampunk‘iškai bei skraido skėčiais. Iš dalies ir mes tuo užsiiminėjame, nes kartais atrodo, kad mūsų muzika buvo sukurta senais laikais, tačiau vis tiek turi anuomet įsivaizduotos ateities gaidelę. Galbūt šiandien ji nebe tokia ir futuristinė.
– Keliautojai laiku.
A.Koreniukas: Taip, galbūt prie to prisideda ir mūsų hologramiškas vizualinis identitetas – pirmuosiuose klipuose dainavo du balti žmogeliukai, dainose esama ir Šaltojo karo laikais išpopuliarėjusių kosminių garselių.
– Lyginant su menu Šaltojo karo laikais, šiandien kuriama jūsų muzika, kuomet artimus kaimynus užpuola Rusija, išgyvename pandemiją bei ekonominius neramumus, gali skambėti eskeipistiškai.
G.Nalivaikaitė: Šį projektą pradėjome gerokai iki karo. Tai savotiškas karantino projektas. Tiesa, nesutikčiau, kad „Superkolorito“ muzika yra problemų neigimas. Kūryboje ir visame mene egzistuoja du kovos ir požiūrio į aplinką būdai – kalbėjimas apie šviesius dalykus, kuris gali tave įkvėpti kažką keisti, arba problemos iškėlimas, sukeliantis diskusijas apie rūpesčius. Ir nė vienas nėra geresnis už kitą.
A.Koreniukas: Jeigu išalkęs pavalgai, vadinasi, bėgi nuo bado? Mano požiūriu, šių dienų kultūrinėje erdvėje netrūksta tamsos. O šiuo metu kaip tik norisi šviesos ir paprastumo. Mes dainuojame ne „atsiribok“, o kaip tik „pabūk šiame gražiame sapne ir atsibusk šviesoje“. Kita vertus, šis projektas prasidėjo nuo pokalbių apie kurortus. Tai aišku, kad esame eskeipistai! Čia yra poilsinė muzika! Kartais kurį laiką reikia nebedirbti, nebekritikuoti ir išvis nebegalvoti. O sugrįžus užsimaukšlinti bokso pirštines ir toliau tęsti kovą.
G.Nalivaikaitė: Adomui bekalbant prisiminiau, kaip karo pradžioje nuo intensyvaus kasdienio naujienų skaitymo jaučiau besismelkiantį nerimą. Tuo metu atėjusi į studiją nebegalėjau groti ir išvis nieko iš savęs ištransliuoti. Poilsinė muzika tokiais momentais gali būti tikrai vertinga.
– Nors muzika yra poilsinė, tai nereiškia, kad su ja nedirbote. Giedre, daug kur išryškini lietuvių kalbos vartojimą bei tai, kad teko nemažai perskaityti poezijos. Ką atradai joje?
G.Nalivaikaitė: Iki kol atsirado „Superkoloritas“ rašyti žodžius dainoms lietuviškai buvo itin sudėtinga, nes buvau pernelyg savikritiška sau. Tačiau papasakojusi močiutei apie situaciją, ji man ištraukė mažą Jono Strielkūno knygelę „Meilės lyrika“. Jis tapo visišku atradimu, nes jo lietuvių kalba skambėjo taip lengvai...
Giedrės mama net klausė: o jūs tikrai čia patys tuos žodžius parašėt? Jau labai gražiai čia...
A.Koreniukas: Taip, lietuviška poezija yra labai įvairi, esama ir itin intelektualios, kupinos simbolių, tirštos, siurrealistinės. Pameni, Giedre, kaip plaustu plaukdami skaitėme Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščius? J.Strielkūnas rašo žaismingiau, elegantiškiau, jo balsės atviresnės ir eilėdara neprimena hegzametro.
G.Nalivaikaitė: Nors anas poetas ir rašo labai gražiai, jis tebuvo įkvėpimas. Visam albumui tekstus parašėme patys. Klausydama kartais pati stebiuosi, nes neturiu prie ko prisikabinti! (juokiasi).
A.Koreniukas: Giedrės mama net klausė: o jūs tikrai čia patys tuos žodžius parašėt? Jau labai gražiai čia...
– Ar galėtumėte išskirti po vieną, sau įsiminusią eilutę?
G.Nalivaikaitė: Daina „Kur tu?“ man tiesiog ėmė ir pasirašė. Ji lengva, bet dviprasmiška, egzistenciška. O vienos išskirti negalėčiau...
A.Koreniukas: Ilgai negalvojęs išskirčiau: Smėly krantų / Aš jokios ramybės neradau. Eilutė primena laikotarpį, kai basčiausi po visą pasaulį. O vaikystėje nemažai svajojau apie keliones į nepažįstamas šalis. Galbūt tai siejasi su baime kurti, kad ir kaip norėtųsi, nes menas dažnai yra apie neištirtas erdves. Būna, kad užsisvajoji apie tai, kaip bus, bet galiausiai atsiduri ten, kur nuneša srovė.
