Tiesiog po ilgo laiko jaučiu, kad lietuviškas muzikos kūrinys – t.y. šis albumas – mane užkabino ir netgi pakabino. Ir jau kelintą rytą atsibundu niūniuodamas jo refrenus, dienos tėkmėje grįžtu mintyse prie dainų ir vis galvoju – ką gi man apie jį parašyti?
Pirmiausia, iki šiol Gabrielę Vilkickytę girdėjau kaip crossoverį tarp Jurgos Šeduikytės ir Ievos Narkutės. Dar viena lietuviška trubadūrė. Nuostabaus balso tembro. Sudėtingesnio teksto. Bet – tiesiog viena iš kelių. Aišku, gabalas su „Jauti“ vaikinu, kur apie plaukus – puikus, bet visa kita – praplaukė, nuskambėjo, nutilo.
„Rūpintojėlis“ gi čiumpa nuo pirmos eilutės. Net nuo viršelio – į tave žvelgia tarsi džiaugsmingas, tarsi isterijoje sustingęs vaikas. Ir nežinai – ar čia ututiu šypsotis, ar išsigąsti, tarsi pamačius „Skambučio“ anonsą. Vokalas pirmoje dainoje leidžiasi į tokį žemą registrą, kad vos išlaiko toną. „Sakė, sėsk ir išgerkim. Suprask, mokys gyventi“. Kas tai? Iš kur? Nebėra ir perkrautų klavišų kaskadų, aranžuotė minimali, leidžianti girdėti kiekvieną niuansą. Čia meilės daina? Panikos priepuolio apdainavimas? Kas jos veikėjai? Na, ir galiausiai įsijungia vaikiškas balsas (Beatričė Kalis?), atskleidžiantis paslaptį – čia gi daina – psichoterapija, čia duetas su savo vidiniu vaiku!
Padarius šį atradimą, suprantu, kad keliausiu per traumas. Ir, regis, bus stipriau, nei buvusios meilės, dužusios širdys ir jautrios žinutės (dabar atmeskime griežtus traktavimus, kad trauma – tai psichologinis sąlytis su mirtimi, šį žodį dabar mes vartojame nepalyginamai plačiau ir nuvalkiojame kaip ir kokį nors „genocidą“). Neapsigaunu. „Man nuoširdžiai atrodė, kad aš likau viena. Man nuoširdžiai atrodė, kad aš dėl to kalta“ („Nuoširdžiai“) – dabar, jau perklausęs albumą gal kokį penketą kartų, suprantu, kuo šios dainos skiriasi nuo ankstesnio Gabrielės albumo „Vilko švelnumas“. Jos turi aiškią struktūrą, ir, kas dainai labai svarbu, aiškius priedainius, kuriuos... žinoma, norisi dainuoti!
Valsas – „Keleiviai be bilietų“ skamba beveik senamadiškai, angeliškų vokalų priedainiais, ir su „Troleibusu“ sudaro nelyg švelnumo diptichą, aranžuotėje tarsi girdi troleibuso durų šnipštelėjimą, „sulijusias dvasias namo parvežt, įjunkit mums šviesas!“ – prašo Gabrielė. O man prieš akis ima slinkti Kotrynos Zylės „Mylimų kaulų“ troleibusai.
„Pikta karūna“ – himnas pykčiui. Tam sveikam pykčiui, kurį nešiojamės kiekvienas, ir kurį dažniausiai gniaužiame, nemokame jo paversti prasme, ir čia gera mergaitė prisipažįsta – „jeigu gerčiau – prisigerčiau, jei rūkyčiau – visą Vilnių išrūkyčiau, jeigu rėkčiau – tu apkurstum!“, nes jai to daryti neleidžia – gal aplinka, gal tėvai, gal vidinis sargas. Bet galiausiai įstoja gitaros, mušamieji ir laikas rėkti ateina. Ir tas „jeigu rėkčiau – tu apkurstum!“ nuskamba taip, kaip jį girdi tikruose paauglių ginčuose (ar ginčuose su paaugliais). Beje, antrą kartą „tu“ ištariamas grynai vi(y)lnietišku „tū apkūrstum!“, nes lyrinė herojė pagaliau nutrūko nuo grandinės. Bet vis tiek man nuostabiausios eilutės šios: „Ak, koks įtemptas žandikaulis, gal patiriate stresą dažnai? Ačiū, kad klausiat – bet man viskas gerai“. Neįtikėtina, tokie žodžiai lietuviškoje dainoje! Nuostabu, nuostabu!
Ir, mano manymu, albumo pradžia tokia stipri, kad gal čia net ir buvo galima sustoti. Žinoma, 5 dainos tai būtų tik EP, o medžiagos dar yra, yra.
„Ona“ – duetas su ne kuo kitu, o su Marijonu Mikutavičiumi. Pirma pilna roko aranžuotė, ir labai netradicinė tema: pokalbis su pastatu, kultūros paminklu, ar kaip bepavadinsi – Šv. Onos bažnyčia. Vėlgi, retenybė toks požiūris lietuviškose dainose, juolab kad būtent Marijonas, o ne Marytė prabyla Onos vardu. Nežinau, bus hitas, ar ne, bet pamatinė eilutė – „aš prašau pagalbos, kad žemėn nesusmigt“ – stipri. Kirčius tekste, žinoma, gerai būtų buvę kruopščiau padėlioti, net jeigu sudėtingas tas lietuvių kalbos kirčiavimas.
„Amžinai neramios širdys“, „Jono Meko užuomina“ praplaukia ramia srove, kiek suprantu, antrajai dainai panaudota Jono Meko lyrika, ji – kiek kitokia nei rašo Gabrielė, bet sklandžiai įsipaišo į bendrą albumo audinį.
„Gudrutis“, tikėtina, bus remiksuotas į šokių gabalą, nes toks beveik ir yra. Nors tema ir vėl – apie poreikį mylėti save ir jaustis mylimam, apie vidinį cenzorių, apie tą pašaipūną ir kritiką, kuris tupi turbūt kiekvieno žmogaus viduje, ir, užuot mus kėlęs aukštyn, vis pakarpo sparnus. Ir tas beat‘as, elektronika, regis, turėtų erzinti, trukdyti klausytis, bet ne – viskas gerai, sulimpa. „Kad kas nors, kada nors, iš tiesų tave pažintų!“ – kada šokote pagal tokius klausimus?
Albumą užbaigia „Palengva pamažu“ ir „Kūnas šaltinis“ – nuoroda į tą Gabrielės kūrybą, kurią girdėjome anksčiau, meilės elegijas. Bet vėlgi – subtiliau aranžuotą, labiau išjaustą, niuansuotą ir įdomesnę. „Verkia ir juokiasi du žmonės pasiryžę prisigert šviesos“ ir „Jis prisimena tą griežtą žvilgsnį, kuris nustatė vertę“. Nebanalu, o kartais – gražu iki ašarų.
Ir vis dėlto, kaip smagu, kai gali kalbėti ne tik kaip albumas skamba, bet ir ką albumas kalba. O kalba, kaip matėte, jis daug. Ir tai yra jo didžiulė stiprybė. Ir – pasikartosiu – aranžuotės, kurias, kiek suprantu, kūrė Domantas Starkauskas ir Benas Kukenys (puikios, taiklios, subtilios, ne gožiančios, o išryškinančios, ne siekiančios apstulbinti, o siekiančios pabrėžti – nuostabų balsą, prasmingą žodį, nuotaiką, emociją. Įvairios, netikėtos, atitaikytos kiekvienai dainai.
Ne, aš vis dar netikiu, kad šis albumas yra (ar bent buvo pasirodymo metu) klausomiausias Lietuvoje „Spotify“. Taip negali būti. Bet kadangi taip yra, vadinasi, nuostabu. Vadinasi, žmonėms to reikia. Vadinasi, gal kažką tai paguos, įkvėps, apdovanos.
Jeigu neatradote – atraskite. Nepatiks? Rašykite piktus laiškus, bet man, ne Gabrielei. Aš taip išgirdau ir taip surašiau.
