Grupės „Karma“ lyderis Kazimieras Likša 15min.lt pasakoja apie lietuvių muzikantų koncertinę patirtį Gruzijoje.
– Kokiu tikslu vykai į Gruziją?
– Gavęs rekomendaciją iš A.Mamontovo, dalyvavau ten vykstančioje „Gatvės muzikos dienoje“. Lietuvoje šis projektas gyvas nuo 2007 metų ir po truputį plečiasi į kitas šalis: Latviją, Baltarusiją, Ukrainą (šiais metais vyko pirmąjį kartą) ir Gruzijoje (vyksta jau trečius metus iš eilės).
Į Gruzijoje vykstančias „Gatvės muzikos dienas“ susirinko įvairūs muzikantai iš Kroatijos, Armėnijos, Gruzijos, Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos. Mes ten praleidome lygiai savaitę turėdami vieną pagrindinį tikslą – paskleisti gatvės muzikos idėją tarptautiniu mastu.
– Sakydamas „mes“, turi omenyje kitus muzikantus iš Lietuvos?
– Taip. Buvo išsiųsta visa delegacija! Vykau kartu su „Baltuoju kiru“ ir „Beissoul & Einius”, o pats atstovavau grupę „Karma“. Su mumis kartu taip pat vyko Judita Strumilaitė – Lietuvoje vykstančios „Gatvės muzikos dienos“ ir „Kultūros nakties“ organizatorė. Ji kuravo ir mus.
Tai buvo savaitė kūrybinių industrijų: diskutavome apie muziką, patys ją kūrėme, koncertavome. Kelionės finalas: „Gatvės muzikos dienos“ koncertas, kuris vyko vidury gatvės atskirtoje scenoje, kurioje koncertavome visą dieną.
– Iš nuotraukų, padarytų savaitės Gruzijoje metu, galima pastebėti, jog muzikantams teko nemažai laiko praleisti kartu. Ar pavyko glaudžiai susibendrauti?
– Taip, susibendravome ir netgi labai! Buvo žiauriai smagu. Pavyzdžiui, su Tautvydu iš „Baltojo kiro“ buvome kažkiek pažįstami jau nuo seno. Ankščiau esame turėję bendrų koncertų, bet nuvykę ten radome labai artimą ryšį. Beveik visą savaitę praleidome kartu: važinėdavome naktimis į Tbilisį, ieškojome aukštų vietovių, nuo kurių atsivertų visa sostinės panorama. Žodžiu, turėjome puikią savaitę.
– Kokį įspūdį paliko pati Gruzija? Ką galėtum apie šią šalį papasakoti?
– Viskas, ką aš prieš kelionę girdėjau apie Gruziją – jog tai yra beprotiškai draugiška šalis (ypatingai Lietuvos ir lietuvių atžvilgiu) – pasiteisino.
Tiesa, lig šiol nesu tikras, nuo kada ši tarpusavio draugystė prasidėjo. Kalbama, kad taip jau buvo ir sovietiniais laikais, o aš ilgą laiką galvojau, jog gražūs santykiai susiklostė po V.Adamkaus atvykimo į Gruziją Rusijos intervencijos į Gruziją metu.
Beje, norėčiau pasidalinti labai smagiu nutikimu. Kai tik atvykome į Gruziją, apsigyvenome ne pačiame Tblisyje, o Rustavio miestelyje (apie 30 – 45 minučių kelio automobiliu nuo sostinės centro). Pagal programą, pirmas dvi dienas turėjome praleisti ten, ir tik trečiąją vykti į Tblisį.
Bet aš tiesiog neištvėriau! (juokiasi) Negalėjau išlaukti tų dviejų dienų. Tad antrosios dienos naktį išsikviečiau taksi ir išvykau į sostinę vienas. Tai buvo toks labai smagus potyris, kai teko gan tolimą distanciją taksi važiuoti laukais, pavieniais rajonais, o dar ir avys ganosi ant kelio, ir eismas beprotiškas...
Ir tą pirmąjį vakarą, kai atvažiavau, aš nežinojau, kur eiti. Apskritai, kai ruošiuosi į keliones, niekada neplanuoju, telefone nesidėlioju žemėlapių. Atvykęs einu ten, kur kojos veda, kur vidumi jaučiu, kad noriu eiti – ten ir einu. Beeidamas pamačiau garsiąją Nyčės nuotrauką, kur jo veidas su moters kūnu, ir ten šalia buvo vyninė (o Gruzija juk garsėja savo vynais!).
Užėjau į tą vyninę, ir prie manęs iš karto priėjo savininkas. Kadangi Gruzijoje dauguma kalba gruzinų kalba arba rusiškai (o aš šių kalbų nemoku), anglų kalba šnekantį retai sutiksi, tai aš iš karto mėginau paaiškinti, jog kalbu tik angliškai. Tačiau jis man atsakė, kad tai anaiptol ne problema ir pasiteiravo, iš kur atvykau.
Kai atsakiau, jog iš Lietuvos, jo veide staigiai atsirado šypsena, ir jis man ėmė kalbėti: „Labas vakaras“, „Sveiki“, „Į sveikatą“. Pasirodo, kad vyninės savininkas – gyvenęs Lietuvoje, žino Pašilaičius, Antakalnį, centrą, Užupį... Ir dar susituokęs su lietuvaite! Taip visą vakarą ir prakalbėjome, degustuodami įvairius jų krašto vynus.
– Be vyno, ar teko paragauti jų tradicinių patiekalų?
– Tikrai taip. Nors tradiciškai jų kultūra garsėja mėsos patiekalais, bet man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko „Khachapuri“. Tai atrodo kaip pica, bet tai yra tešlos pyragas, įdarytas varškės sūriu arba maltomis pupelėmis. Kažkas, kas iš tiesų gruziniška.
– Prabuvus savaitę, minėjai, jog surengėte bendrą didelį koncertą. Kaip į jūsų pasirodymus reagavo vietinė publika?
– Tikrai labai teigiamai. Tarkime aš, vykdamas ten, šiek tiek dvejojau, kadangi mano dainos yra lietuviškos. Po koncertų nemažai kalbėjausi tiek su gruzinais, tiek su kroatais, klausiau, kaip jiems tai skamba. Jie atsakė, kad yra energetika, kurią perteiki dainuodamas, melodija, kuri kabina, ir jeigu įsiklausai, net nesuprasdamas žodžių, pasineri į pačią muziką, ir tai pasiekia žmogaus vidų. Aišku, tikiu, kad nesuprantant tekstų, galbūt, efektas yra mažesnis, bet žmonės tikrai klausėsi ir noriai priėmė mano muziką.
Manau, kad esminis tos visos savaitės projektas buvo mūsų susijungėmas su „Baltuoju kiru“: pasikvietėme saksofonistą, gitaristą ir perkusininką iš Ukrainos ir trimitininką iš Kroatijos.
„Baltasis Kiras“ turi tokį savo šalutinį projektą – „Elektroninis kiras“, kur jie tiesiog kuria elektroninę muziką. Jų viso pasirodymo esmė yra tokia, kad jie leidžia savo sukurtą elektroninę muziką (reggae, dub stiliumi) ir ant to lipdoma improvizacija. Būtent tuo pačiu principu mes ir darėme uždaromąjį mūsų scenos koncertą. Ir tai taip išnešė... Buvo tiesiog įspūdinga.
Susitiko muzikantai iš skirtingų šalių, kultūrų, muzikinių patirčių, ir per tą savaitę stovėdami ant scenos įgijo tokį pasitikėjimą vienas kitų, kad be žodžių ir be plano (kas, kada, kur įstoja ir pan.) užlipo pasitikėdami tuo ką daro, ir įgyvendino. Tai – neįkainojama patirtis.
