Smuikininkai grieš konkurso atidarymo ceremonijos metu Vilniaus rotušėje vasario 14 d. akompanuojant profesorei Indrei Baikštytei, bei surengs rečitalį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kartu su pianistu Luku Geniušu. Šiandien su smuikininku kalbamės apie dalyvavimo atlikėjų konkursuose ypatybes ir muzikines patirtis Lietuvoje.
– Javierai, pastaruoju metu esate dažnas svečias Lietuvoje, dar gruodį koncertavote Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Šį kartą grįžtate kaip Jaschos Heifetzo konkurso laimėtojas, griešite šių metų konkurso atidarymo ceremonijos metu. Kuo, galbūt, išsiskyrė būtent šis konkursas?
– Mano nuomone, Jaschos Heifetzo konkursas sužadina jaunųjų smuikininkų susidomėjimą ir skatina dalyvauti jame dėl keleto priežasčių. Pirma, jis kviečia atiduoti duoklę absoliučiam mūsų instrumento etalonui, smuikininko simboliui – Jaschai Heifetzui. Prie didelio susidomėjimo itin prisideda ir kita smuiko legenda maestro Gidonas Kremeris, kuris nuo pat konkurso atsiradimo rodo didelį dėmesį šiam renginiui ir kurio buvimas kartu įkvepia ir kuria ypatingai stiprų ryšį tarp skirtingų atlikėjų kartų. Ne mažiau svarbu ir tai, kad konkursas vyksta Lietuvoje, neabejotinai gilias muzikines šaknis turinčioje šalyje, kuri visada rūpinasi savo kultūriniu paveldu. Ir vienas iš jų – Jascha Heifetzas.
– Ir ar laukiate sugrįžimo į konkurso aplinką, kaip jaučiatės – ar tas turimas konkurso nugalėtojo statusas įpareigoja galvojant apie progą, kai teks groti dalyviams ir kitiems svečiams?
– Žinoma, groti šių metų atidarymo ceremonijoje yra atsakomybė, bet kartu ir neabejotinas malonumas be papildomo spaudimo – man pačiam varžytis jau nereikės.
– Kokius muzikinius ir žmogiškuosius įgūdžius tokie konkursai lavina?
– Atlikimo konkurso metu paprastai atsiduriama daugybėje situacijų, kurias reikia išmokti suvaldyti. Jos yra ir labai individualios, asmeninės, ir susijusios su aplinkiniais žmonėmis. Pavyzdžiui, reikia gebėti tinkamai paskirstyti ir panaudoti savo energiją, palaikyti susikaupimą diena iš dienos susitelkiant į labai konkrečius dalykus, galiausiai, ugdyti empatiją ir mokėti išgirsti, susikalbėti su tik ką tik sutiktais, vos pažįstamasis žmonėmis. Į sceną tenka eiti muzikuoti su kolegomis, su kuriais, tarkime, repetuoti galėjai tik 40 minučių... Tai milžiniškas iššūkis, ir čia galima daug ko išmokti.
– O kaip su specialiaisiais prizais – kokia jų reikšmė jaunam atlikėjui ir galbūt yra tokių, kurie apdovanojimų ceremonijos metu neįvardijami?
– Kalbant apie prizus, džiaugiuosi, kad palaipsniui daugelis konkursų, tarp jų ir Jaschos Heifetzo konkursas, užmezga platesnius ryšius su koncertinėmis įstaigomis ir kitais rėmėjais. Kvietimai koncertuoti yra labai svarbi prizų sąrašo dalis, nes suteikia konkurso dalyviams galimybę pradėti koncertinę karjerą. Dažniausiai šie pirmieji žingsniai prestižinėse koncertų salėse jauniesiems atlikėjams ir yra brangiausias prizas.
– Javierai, jūsų programose netrūksta naujosios akademinės muzikos, noriai leidžiatės į šiuolaikinės muzikos nuotykius. Gruodį griežėte lietuvių kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus koncertą smuikui ir orkestrui „Keturi barono Miunhauzeno sapnai“, klausytojų ir kritikų atlikimas buvo įvertintais puikiai. Kaip gerai esate susipažinęs su lietuvių kūryba ir ką joje pastebite, randate?
– Kaskart susipažįstu vis artimiau! Paskutinio vizito į Vilnių metu, praėjusį gruodį, gavau Balio Dvariono, vienos ryškiausių praėjusio amžiaus Lietuvos asmenybių, visų kūrinių smuikui ir fortepijonui natų rinkinius. Toji kūryba iš tiesų yra paveikta didžiosios romantizmo tradicijos, tačiau lietuvių liaudies muzikos elementai suteikia jiems nepakartojamą ir savitą prieskonį! Be to, susidomėjau ir susipažinau su jo įdomiu Koncertu smuikui h-moll, kurį Vadimas Gluzmanas yra atlikęs ir įrašęs kartu su žymiais orkestrais ir dirigentais.
– Kokie laukiamiausi koncertai, išvykos, o gal ir pasirodymai konkursuose dar numatyti šį sezoną?
– Iš to kas man žinoma jau dabar, norėtųsi išskirti kovo mėnesį planuojamą pasirodymą Kordoboje, mano gimtajame Andalūzijos regione Ispanijos pietuose. Ten kartu su savimi vešiuosi ir dar gyvus prisiminimus iš pergalės Heifetzo konkurse, nes grosiu tą patį kūrinį, kurį 2021 metais atlikau finale – Brucho „Škotiškąją fantaziją“! Prisilietus prie šio kūrinio visuomet kyla didžiulis džiaugsmas, nes, be neginčijamo grožio, jis taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį mano gyvenime, ženklindamas liniją „prieš ir po“.
– Šiemet į konkursą po atrankinio turo buvo pakviesti 55 dalyviai iš 22 šalių, 3 žemynų. Jie visi labai skirtingi, biografijose, kaip įprasta, nurodo aukštąsias mokyklas, profesorius, sales ir kolektyvus, su kuriais grojo, meistriškumo kursus ir juos vedusius muzikus, galiausiai dalis – nurodo smuikus, kuriais griežia, jų gamintojus ir pagaminimo metus, siekiančius ir XVII a. Kas Jūsų manymu svarbiausia dalyvaujant konkurse, ir ko norėtumėte palinkėti į Vilnių atvykstantiems dalyviams?
– Nusprendęs dalyvauti konkurse ir jau pasirodydamas jame, pirmiausia suvokiu, kad šis formatas yra susijęs su varžybų koncepcija, o norint pasiekti šį suvokimą, reikia specialaus kelių mėnesių pasiruošimo prieš renginį. Todėl neišvengiamai būtina gerai pažinoti save patį, kad kiekvieną kartą būnant scenoje ir koncertuojant pavyktų išreikšti save, parodyti asmenybės unikalumą. Iš tikrųjų tai yra ir viso gyvenimo užduotis.
Labai norėčiau paskatinti visus dalyvius išlikti savimi ir parodyti savąjį „aš“ kitiems! Būtent tai labiausiai įvertinčiau dalyvio pasirodyme kaip klausytojas iš auditorijos ar kaip žiuri narys. Svarbiausias man savitas muzikinis balsas, kuris kalba ir turi ką pasakyti. Žinoma, tuo pat reikia ir nuoširdžiai priimti ir atliepti savo atliekamą muziką!
– Ačiū.
