15min.lt kalbina dainų ir tekstų autorę, režisierę Kamilę Gudmonaitę.
– Neseniai išleidote pirmąjį savo albumą „Viskas teka“, kuris susilaukė gausybės šviesių atsiliepimų. Nėra paslaptis, kad profesionali albumo leidyba gali kainuoti didžiules sumas pinigų. Kadangi esate nekomercinis kolektyvas, sakykite, kaip judviem pavyko surinkti lėšas?
– Mums tiesiog viskas labai gerai susiklostė. Turėjome rėmėją Saulių Pilką, kuris jau prieš porą metų siūlė mums savo pagalbą. Tačiau tada dar patys nesijautėme subrendę albumui.
Bet per šiuos porą metų viskas susikaupė. Dainos ėmė nebetilpti galvoje, ir grupės trejų metų gimtadienio proga prisiruošėme įrašams. Paramos taip pat susilaukėme iš Kirtimų kultūros centro.
Mums, tik pradedantiems, visa ši finansinė parama buvo didžiulė dovana. Aišku, į albumą pateko tik labai maža dalis visos kūrybos, nes kūrybinis etapas apima trejus metus. Mums, kurie visada grodavo tik gyvai, įrašai buvo sunkus ir ilgas, o kartais be galo malonus procesas, tačiau iš savo klausytojų susilaukėme didžiulio palaikymo.
Iš tiesų, kadangi kartu daug keliaujame, dažnai tranzuojame, tad viena iš pirminių idėjų, įkvėpusi išleisti albumą, buvo noras pasidalinti savo muzika su vairuotojais, kurie mus paveža kelionėje po Europą. Albumas – kaip padėkos ženklas.
– Abu esate teatro žmonės. Kaip pavyko atrasti laiko muzikai?
– Intensyviai pasinėrus į studijas, laiko muzikai lieka tikrai ne tiek ir daug. Ruošimasis albumui vykdavo naktimis arba ankstyvais rytais (dienomis repetuodavome akademijoje naują spektaklį). Tik paskutinįjį mėnesį visiškai atsidėjome įrašams, keletas paskutinių parų apskritai buvo bemiegės.
Tuo ypatingai intensyviu metu supratau, kad viskas yra įmanoma. (juokiasi) Kuo mažiau turi laiko, tuo daugiau padarai. Laikas reliatyvus ir geba keisti savo savybes – tai įdomu.
– Kuriate ir gyvenate šeimoje kartu su Mantu. Ar nekyla sunkumų?
– Klausimas dvipusis. Mums labai lengva kurti kartu. Vienas pradeda sakinį, kitas užbaigia. Esame kūrybiniai partneriai ir muzikoje, ir teatre. Manau, kad abu žiūrime ne viens į kitą, o į vieną pusę. Turime bendrą virštikslą, kuris yra kūryba.
Žinoma, kartais buitis persineša į darbinius santykius, ir tuomet tenka kažką aukoti. Bet kol kas visi išbandymai ir buvimas šeimoje mums tik į naudą, moko ir veda į vienokį ar kitokį pažinimą.
– Jeigu rinktumėtės skirtingas kūrybines veiklas (ir taip intensyviai), turbūt to laiko mažiau liktų buvimui kartu...
– Visiškai taip. (juokiasi) Aišku, ne visuomet tos veiklos sutampa. Tačiau visą šią vasarą mes praleidome kartu: keliavome į Italiją (Mantas vaidino mano spektaklyje), aš asistavau Vidui Bareikiui spektaklyje „Kaligula“ (Mantas ten yra pakviestas groti), repeticijoms vykome į Klaipėdą, į kūrybinę stovyklą, kur tris savaites buvome „užsidarę“. Ir vėl kartu (juokiasi).
– Papasakok apie savo spektaklį. Kaip jis radosi? Ką veikėte Italijoje? Ir ar galėsime šį spektaklį išvysti Lietuvoje?
– Pastarieji metai buvo itin kūrybingi. Tuo metu kaip tik gimė spektaklis „Sapnas“, pastatytas pagal Augusto Strindbergo pjesę.
Šią pjesę turėjau mintyje dar stodama į Muzikos ir teatro akademiją. Iš jos rašiau režisūrinę eksplikaciją. Taigi, pasiėmėme jos ištrauką ir sukūrėme spektaklio eskizą, kuris sulaukė teigiamų reakcijų iš mūsų dėstytojų (mano kurso vadovas – Gintaras Varnas) ir akademijos studentų. Vėliau nudžiugino tai, jog spektaklis itin suprantamas ir užsienyje.
Šį spektaklį rodėme jau 6 kartus (3 iš jų – Italijoje). Spektakliai buvo rodomi Venecijoje [red. tarptautiniame teatro mokyklų festivalyje „Venecija-Open stage“] ir vienas Spoleto mieste [red. tarptautinio festivalio „Festival dei Due Mondi“ („Dviejų pasaulių festivalis“) Europos jaunojo teatro programoje]. Turėjome galimybę pasirodyti jaunojo teatro skiltyje, pamatyti didžiųjų teatrų grandus.
Patekome į gerą mechanizmą, dalyvavome konkurse ir laimėjome pirmą vietą. Ir žinoma, tai buvo nuostabi proga labiau ir giliau pažinti „Sapno“ trupę, su kuria 2 savaites praleidome gastrolėse, komandos darnumas lemia ir spektaklio vystymąsi.
Grįžę į Lietuvą pradėjome bendrauti su Nacionaliniu dramos teatru. Rugsėjo 22 dieną įvyks spektaklio „Sapnas“ premjera. Labai jos laukiame, tai – pirmasis mano spektaklis, savotiškas teatro krikštas (šypsosi).
– Iš kokių Lietuvos meno žmonių susilaukiate įkvėpimo ar kūrybinio palaikymo?
– Prie mūsų muzikinės kūrybos pradžios labai daug prisidėjo Domantas Razauskas. Jis ne tik mus įkvėpė, bet ir aktyviai skatino kurti. Domantas, beje, suorganizavo patį pirmąjį mūsų koncertą „Baltuosiuose drambliuose“ prieš trejus metus, kurį pats ir įgarsino.
Ir vėliau lankydavosi mūsų koncertuose, jausdavome iš jo tylų palaikymą. Su šiuo žmogumi, manau, mus sieja ne tik kolegiškas, bet ir idėjinis ryšys.
– Jūsų dainų tekstai – jūsų pačių rašyti. Tačiau albume vis dėlto yra viena Donaldo Kajoko eilėraščio tekstu sukurta daina. Kaip D.Kajoko poezija įsiliejo į jūsų kūrybą?
– Tai buvo įdomus atvejis, nes niekada nekuriame kitų tekstais. Laikomės požiūrio, jog svetimo teksto negali išjausti. Bet su D.Kajoko tekstu [red. „Karvedys pavargo nugalėti“] ryšys atsirado iš karto. Sakyčiau, jog tekstas į mus „įėjo“, o ne mes jį „paėmėme“.
Bendrai šis autorius artimas mums savo filosofija, kalbos lakoniškumu. Su juo susipažinome, kai Kaune pristatinėjome albumą. Labai malonu, kai užsimezga ryšys ne tik kūryboje, bet ir per gyvą santykį, kai susipažįsti su pačiu kūrėju.
– Savo tekstus rašote tik lietuvių kalba?
– Taip. Tai mums be galo artima. Manau, kad anglų kalba rašyti tekstus yra žymiai paprasčiau, nes ši kalba yra savaime daininga. O rašant lietuviškai – daug kas, kas angliškai skambėtų puikiai, tampa banalu.
Visi tekstai juk gali būti apie meilę, tik šis žodis nebūtinai pavartotas. Kitaip tariant, esi priverstas ieškoti naujų lingvistinių prieigų. Tai yra ir iššūkis, lavinantis ir plečiantis mąstymą.
– Dažnai esate pristatomi kaip „eksperimentinio folko“ grupė. Kiek iš tiesų folkloro yra jūsų muzikoje, tekstuose?
– Folkoras – labai plati sąvoka. Lietuviškas folkloras yra labai įvairus, kartais žmonės ne taip supranta jo reikšmę. Mums tai ne tik muzika, o pasaulėjauta. Mums įdomus senovės žmonių mitologinis mąstymas, šiandien mąstome kitaip – sąvokomis.
Jaučiame stiprų ryšį su visų tautų folk muzika (vadinamąja „World music“). Mus domina rytų muzika, įkvepia afrikiečių ritmai, kaip ir „New Weird America“ (nauja folk muzikos atšaka).
Iš kur jis atėjo? Manau, kad iš vaikystės. Labai ryškiai prisimenu keletą kaime praleistų vasarų – įsirėžė spalvos, susiformavo ryšio tarp žmogaus ir visatos suvokimas, ten pajutau pirmą pasaulio „vientisumo“ pojūtį ir įmerkusi kojas į upę stebėjau, kaip darniai susiję visi žemės elementai. Močiutė mane mokino daug liaudies dainų – ritualinių sutartinių.
Paauglystėje teko pabuvoti Romuvos stovykloje, pabendrauti su amžiną atilsį Trinkūnu. Ta aplinka mane labai įkvėpė: joje susijungė archajinis dainavimas, gamta ir šiuolaikinis žmogus.
Man atrodo, kad mitologinė, folklorinė pajauta tiesiog yra mumyse, užkoduota mūsų pasąmonėje archetipais ir simboliais. Vieni žmonės ją atrakina, kiti ne.
Bet tai yra žmogaus identiteto dalis. Ir dabar tokia muzika yra savaip moderni. Kai visi taip koncentruojasi į elektroninę muziką, archajiškas skambesys tapo egzotika.
