Kas jis? Elektroninės muzikos legenda Carlas Craigas

Kaip rašoma pranešime spaudai, jis įnešė džiazo ir soulo dvasios į techno muziką, o Detroito juodaodžių muzikos paveldą papildė pastarojo jėga ir grubumu. Carlas grakščiai apjungė skirtingus muzikos stilius ir žemynus, dirbdamas bei remiksuodamas JAV, Europos, Afrikos, Lotynų Amerikos ir kitų šalių atlikėjus. Šiuo metu jam 54-eri, tačiau nepanašu, kad jis rodytų kokius nors apsukų mažinimo ženklus: vis dar kuria muziką, vadovauja leidybinei kompanijai, intensyviai koncertuoja, išlaiko aistrą didžėjavimui ir ausis bei duris atviras naujiems talentams. Mieliau renkasi interviu telefonu, kalba entuziastingai, mėgsta dalytis asmeninėmis istorijomis ir nestokoja gero humoro jausmo.

– Kas tau lemia gerą festivalį – atlikėjų sąrašas, aukščiausio lygio produkcija, publika, vieta, idėja ir kuratorystė ar viskas kartu?

– Gerą festivalį man, tiesą sakant, labiausiai sukuria žmonės – žmonės, atviri naujai patirčiai ir naujai muzikai. Mano galva, elektroninės muzikos festivaliuose galimybė būti atviresniam yra jau vien dėl juose dalyvaujančių žmonių amžiaus. Visada tikiuosi, kad festivaliai bus tokie, kaip Vudstokas 1969 m., kai žmonės atsiveria ir įvyksta kažkas revoliucingo – tai festivaliuose man svarbu. Taip, kokie atlikėjai gros, taip pat labai svarbu, nes jie ir pritraukia atitinkamus žmones. Taip pat labai svarbu festivalio idėja ir tai, kaip ji įgyvendinama, nes lankydamiesi festivaliuose žmonės nori pasijausti tarsi atsidūrę fantazijų pasaulyje, todėl „Beyond Wonderland“, „Tomorrowland“ ir panašaus pobūdžio festivaliuose daug resursų dedama į vizualinę dalį, bet galiausiai viskas priklauso nuo to, kiek patys žmonės yra atviri ir imlūs. Kai žmonės tūse nori girdėti tik techno, techno ir dar kartą techno, tai nesuteikia galimybės atlikėjams peržengti ribų, jų praplėsti ir padaryti kažką, kas galėtų būti tikrai įdomu ir galbūt net sukurti kraštovaizdį muzikos ateičiai.

– Ar turi kokių nors festivalinių patirčių, kurias išskirtum kaip tikrai ypatingas?

– Na, kai kilo Detroito elektroninės muzikos festivalio idėja, apsilankiau tuo metu ką tik pradėjusiame vykti „Sónar“ festivalyje – tai buvo tobulas festivalio, ne tik laužančio ribas, bet ir jas praplėtusio taip, kaip joks kitas elektroninės muzikos festivalis iki tol, pavyzdys. Žinoma, tuo metu tai buvo naujas reiškinys.

Pirmieji dveji Detroito elektroninės muzikos festivalio metai buvo skirti idėjų transformavimui, pastangoms sukurti kažką, kas iš tiesų paliestų lankytojus, ir ribų plėtimui muzikoje, kurią jie nežinojo, kad išgirs. Festivalis atvėrė duris vietiniams atlikėjams – vienas iš jų, dabar nepamenu, kas toks tiksliai, turėjo elektroninių instrumentų ir įrankių rinkinį, kuris it įtvirtino, apie ką šis festivalis.

Detroite vykęs Montrė džiazo festivalis (aut. p. Montrė džiazo festivalis 1980-2000 m., nuo 2000 m. pavadinimas pakeistas į Detroito tarptautinį džiazo festivalį, o nuo 2012 m. – į Detroito džiazo festivalį) taip pat buvo labai įdomus ir padarė didelę įtaką man, ten tuo laiku kelerius metus augančiam. Šaunu ir tai, kad Montrė buvo organizuojamas dar esant gyvam Claude‘ui Nobsui. Per daugelį metų grojau daugybėje festivalių, bet tie, kurie labiausiai stengėsi praplėsti ribas, ir liks tais, kuriuos visada prisiminsiu – apie tokių festivalių istoriją ir rašysiu.

– Kalbant su žmogumi, turinčiu tokią ilgą, šitiek aprėpiančią ir sėkmingą karjerą, kyla klausimas, kas tave palaiko ir įkvepia?

– Būna, klausiu savęs to paties. Kadangi užsiimu tuo jau daugybę metų, nenoriu ir stengiuosi nepavirsti tuo, kuris 30 metų groja tą patį setą, bet, pavyzdžiui, apsilankęs Chucko Berry‘io koncerte, visada gaudavai klausytis tų pačių, visiems gerai pažįstamų jo dainų: „Roll Over Beethoven“ ir panašiai... Jis grodavo tas dainas tol, kol daugiau tiesiog nebegalėjo jų sugroti, tas pats ir su „Rolling Stones“.

Didžėjus žmonės priima kiek kitaip. Būdamas didžėjumi visada sulauksi žmonių, kurie prieis ir pasakys: „Kodėl 30 metų groji vis tą pačią plokštelę, ar vis dar groji tą plokštelę?“. To nebūna, kai groji gyvai, nes žmonės negali ir nedrįsta tiesiog užsilipti ant scenos ir pareikšti Mickui Jaggeriui: „Grok ką nors kito“, o su didžėjais žmonės jaučia, kad gali prieiti ir pasakyti, ką galvoja, ar jiems patiko, ar nepatiko tavo setas. Tai šiokia tokia privilegija – jie nemano, kad daro kažką blogo, bet iš tikrųjų tai psichologiškai baugina ir menkina, išsivysto toks keistas ryšys tarp išrinktųjų minios narių ir didžėjaus.

Didžėjus scenoje iš visų jėgų stengiasi, ir staiga kas nors jam tėškia: „per pastaruosius 30 metų per daug kartų grojai tą ar aną įrašą, pagrok ką nors kito“ – o, vargeli. Kaip didžėjus, visada esu tam pasiruošęs ir stengiuosi kaskart groti naują muziką, tvirtai atstovauti Detroitą, kaip ir techno muziką apskritai, ir dalintis savo skambesiu bei vizija. Kai didžėjauju, ant mano pečių gula didžiulė atsakomybė, nes ne tik esu sukaupęs 30 metų muzikos kūrimo ir didžėjavimo patirtį, bet ir 30 metų turiu nuspėti, ką minia įvertins.

– Ar kuris nors iš daugybės tavo kūrybinių slapyvardžių – BFC, Psyche, Paperclip People, 69, DesignerMusic ir Innerzone Orchestra – dėl vienokių ar kitokių priežasčių tau brangesnis ar svarbesnis?

– 69, nes tai mano gimimo metai. Bandžiau beprotiškiausias savo idėjas panaudoti kurdamas muziką 69-iems, todėl, sakyčiau, šis projektas man iš dalies brangiausias. Apskritai tarp savo kūrinių neturiu favoritų, nors po 69 slapyvardžiu išleisti kūriniai turbūt daugiausiai pasako apie mane.

– Prieš šį interviu peržvelgiau tavo oficialią biografiją, norėdamas atgaivinti žinias apie viską, kas susiję su C2. Neradau nė žodžio apie projektą „The Detroit Experiment“. Mano kuklia nuomone, tai vienas geriausių projektų, kuriuose bendradarbiavai su kitais atlikėjais, ir kuriame grojo tokie grandai kaip Amp Fiddler, Marcus Belgrave, Bennie Maupin ir daugelis kitų. Ir tai neabejotinai geriausias „The Experiment“ serijos leidinys, kiti buvo „The Philadelphia Experiment“ ir „The Harlem Experiment“. Kodėl nepaminėtas šis puikus projektas?

– Žinai, esu sukaupęs tiek istorijos, kad greičiausia kai kurie dalykai praslydo pro akis, nes „Detroit Experiment“ ir „Innerzone Orchestra“ tikrai turėtų eiti koja kojon. Tačiau abiejų šių projektų neliečiau jau 20 metų – tikriausiai todėl jie ir galėjo užsimiršti. Kada nors reikės sukurti naują abiejų tų įrašų versiją. Esame kalbėję, kad reikėtų juos perkurti, atnaujinti, bet nemanau, kad žmonės dar kol kas tam pasiruošę. Taigi, kol klausytojai nepasiruošę, deja, tie įrašai ir toliau „atrodys užmiršti“, bet man asmeniškai jie tikrai tokie nėra.

– Lankantis ir didžėjaujant vakarėliuose bei klubuose du tūkstantaisiais, C2 kūrybos, ypač remiksų, niekaip neišvengdavai – nepriklausomai nuo tavo stilistinių polinkių. Tavo perdirbinius „Falling Up“, „Like A Child“, „Tides“ ir „Stoned Autopilot“ grodavo tiesiog visi ir visur. „K7!“ išleistos „C2 Sessions“ yra gana geras to įrodymas. Metų bėgyje taip pat remiksavai kai kuriuos aukščiausios kategorijos atlikėjus, tokius kaip „Depeche Mode“ ir Tori Amos. Šie remiksai gerokai išgarsino tavo vardą. Ar yra kokių nors remiksų, kurie, tavo manymu, galbūt praslydo pro visų ausis ir turėjo sulaukti daugiau dėmesio ir klausytojų meilės? Vieni mano mėgstamiausių tavo remiksų – Johnny Blaso „Picadillo“, Incognito „Out Of The Storm“, Cesária Evora „Angola“, Tony Allen „Kilode“ ir Ultramarine „Hooter“.

– Taip, jų yra tikrai nemažai, bet norėčiau papasakoti linksmą istoriją, nutikusią man Ibizoje: kai Richie‘is Hawtinas darė „Enter“, turėjo vilą ir joje rengdavo vakarėlius. Kartą ten grojo Ricardo Villalobos ir Zip, ir Zip sugrojo velniškai nuostabų kūrinį. Klausiausi jo ir galvojau – po velniais, tai pats šauniausias kūrinys, kokį tik teko girdėti, kieno jis? Nuėjau pas Zipą ir sakau, kieno šitas nerealus gabalas, po velnių, kas tai? O jis tik žiūri į mane kaip į beprotį ir sako – tu ką, visai? Čia gi tavo. Tai buvo mano „GusGus“ kūrinio „Polyesterday“ remiksas, bet jį grojo -8 greičiu – skambėjo visiškai kitaip. Mane tai gerokai išmušė iš vėžių. Be abejo, visi mano remiksai gali gyventi savo gyvenimą, tik panašu, kad ne tuo tempu, kuriuo buvo išleisti, gali būti -8, kaip „chopped and screwed“ stiliumi, arba +8, kaip vis dėlto įprasta grojant Detroito stiliumi.

– „Party/After Party“ – vienas naujausių tavo kūrybinių projektų ir debiutas tarpdisciplininio meno pasaulyje. Papasakok apie jį daugiau.
Jį užsakė „Dia Art Foundation“ – prireikė šiek tiek laiko, kol apsisprendžiau, kas tai turėtų būti, kad geriausia pradžia visada yra menas, paremtas tavo asmenine patirtimi. „Party/Afterparty“ – tai visų mano patirčių mišinys: tiek koncertų, kuriuos prisimenu, tiek tų, kurių ne. Viskas apjungiama į tai, ką veikiu kasdien kaip prodiuseris, o savaitgaliais – kaip didžėjus. Tikiuosi, žmonės kurinį supras ir ne tik sugebės jį pamatyti, bet ir išgirsti. Tačiau gal galėtum šiek tiek paaiškinti, koks jo formatas?

– Tai muziejinis eksponatas. Manau, kad „MOCA“, kur jis dabar ir eksponuojamas, yra apie 15 000 kvadratinių pėdų, be to, turi šviesų ir daugiakanalio garso technologiją. Didžėjaudamas apšvietimui neskiriu ypatingo dėmesio. Esu iš tų laikų, kai puikiam vakarėliui užteko stroboskopo – tamsios patalpos ir stroboskopo, arba policijos sirenos nuo automobilio stogo. Toks apšvietimas minimalistinis, bet vis tiek labai paveikus. Tačiau iš tikrųjų viskas priklauso nuo muzikos ir nuo to, iš kur sklinda garsas, nes jis ir veda žmones per patalpą ir per patirtį, kad jie aptiktų patį tą tašką. Paroda atskleidžia, kad „taškas“ yra ten, kur į lankytoją sklinda viskas vienu metu, ir taip sukuria didžėjaus kabinos simuliaciją.

– Kaip ilgametis Detroito ir jo talentų šalininkas, pasidalink keletu vertų dėmesio naujų bei kylančių vardų.

– Dastardly Kids, Byron the Aquarius, Ataxia, Monica Blair, Dames Brown.

Vienas žinomiausių elektroninės muzikos festivalių „Ant Bangos“ liepos 20–24 dienomis mini dešimtąjį, jubiliejinį, gimtadienį