„Man nuolatos trūksta jo paveikslų – M.K.Čiurlionio kūryba mane įkvepia“, – pranešime žiniasklaidai cituojama Y.Nunokawa, prisipažindama, kad dabar, kai doktorantūros studijos baigtos, reikės ieškoti naujų kelių moksliniam darbui tęsti.
M.K.Čiurlionio kūryba japonė muzikologė susižavėjo prieš daugiau nei 10 metų. Pradėjusi bendrauti su menininko kūrybos ekspertais, ji tarpininkavo organizuojant M.K.Čiurlionio muzikos vakarus ir parodas Tokijuje, vertėjavo koncertuose, rašė tiriamuosius straipsnius apie lietuvių menininko kūrybą bei jos sąsajas su japonų kultūra. Savarankiškos studijos Yumiko galiausiai atvedė į Kauno technologijos universiteto (KTU) doktorantūrą.
„Būdama ne lietuvė aš galiu atstovauti požiūrį „iš šalies“, domėtis tais dalykais, kurie tradiciškai nėra aptarinėjami M.K.Čiurlionio kūrybos tyrimuose“, – teigia Y.Nunokawa, kurios mokslo darbo tematika apie M.K.Čiurlionio kūrybos kontekstualumą vaizduoja lietuvių menininko portretą kitų tuo metu kūrusių menininkų kūrybos kontekste.
Disertacija – kaip detektyvas: vieno paveikslo istorija
„Pavyzdžiui, man buvo įdomu patyrinėti sąsajas tarp M.K.Čiurlionio ir rusų kompozitoriaus Igorio Stravinskio. Visiems žinoma, kad I.Stravinskis turėjo vieną iš M.K.Čiurlionio darbų – „Juoda saulė“. Tačiau, kaip jis atsirado jo kolekcijoje? Kas darbą išrinko?“, – įžvalgomis dalijasi Yumiko.
Kamuojama smalsumo Y.Nunokawa informacijos ieškojo Tokijo bibliotekoje. Čia ji atrado susirašinėjimą tarp I.Stravinskio ir garsaus rusų meno kritiko Aleksandro Benua įrodančius dokumentus – pasirodo, jog I.Stravinskis paveikslą, iš kelių pasiūlytųjų, išsirinko pats.
Siekdama kuo geriau pažinti garsaus kompozitoriaus ir dailininko gyvenimą, prisiliesti prie jo kūrybos Y.Nunokawa apkeliavo visas su menininku susijusias vietas Lietuvoje; sekdama menininko kūrybos keliais ji buvo nuvykusi ir į Varšuvą, ir į Sankt Peterburgą.
Negirdėtą M.K.Čiurlionio kūrinį prikėlė naujam gyvenimui
Japonė muzikologė žino ne vieną įdomų faktą apie genialų lietuvių menininką, kurie vietiniams tyrėjams neretai praslysta pro akis. Tačiau atradimas, kuriuo didžiuojasi pati Yumiko, yra iš naujo atrasta M.K.Čiurlionio muzika.
„Aš tyrinėjau M.K.Čiurlionio simfoninės poemos „Dies Irae“ rankraštį. Sukurtas likus maždaug metams iki kompozitoriaus mirties, šis kūrinys muzikologų buvo primirštas. Galbūt laikomas neįdomiu, nes tuo metu kompozitorius jau sirgo psichine liga. Tačiau aš, nuėjusi į Čiurlionio muziejų, paprašiau dokumentų ir ištyriau kiekvieną rankraščio puslapį“, – pasakoja japonė muzikologė.
Kartu su doktorantūros darbo vadovu profesoriumi Darium Kučinsku, Y.Nunokawa atrinko muzikinius motyvus, susijusius su praėjusiais kompozitoriaus kūriniais. Galiausiai kūrinį perkūrė, pritaikydamas orkestrui, kompozitorius Giedrius Kuprevičius.
Didžiuojuosi šiuo darbu – prikėlėme M.K.Čiurlionio muziką gyvenimui.
„Kūrinys buvo atliktas Kauno filharmonijoje 2015-aisiais, jau po to, kai aš išvykau. Didžiuojuosi šiuo darbu – prikėlėme M.K.Čiurlionio muziką gyvenimui“, – džiaugiasi Yumiko.
Norėtų tęsti mokslinį darbą
Šiandien muzikologė dėstytojauja vienoje iš Tokijo verslo kolegijų ir ieško galimybių tęsti tyrimus savo mylimoje srityje.
„Jei tik būtų įmanoma – mielai grįžčiau į Kauną, norėčiau atlikti daugiau tyrimų“, – teigia Y.Nunokawa. Mokslininkė domisi lietuvių liaudies muzika, o taip pat norėtų patyrinėti sąsajas tarp rusų kompozitoriaus Aleksandro Skriabino ir M.K.Čiurlionio kūrybos.
„Tuo metu visi kompozitoriai ieškojo galimybės sujungti keletą meno formų. Pavyzdžiui, M.K.Čiurlionis ketino kurti operą – ir scenografiją, ir muziką, o libretą planavo rašyti kompozitoriaus žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė“, – žiniomis apie lietuvių menininko kūrybą ir gyvenimą dalijasi japonė muzikologė.
Pasiilgsta M.K.Čiurlionio
Kaune Y.Nunokawa praleido dvejus metus. Palikusi miestą 2015-aisiais, šiandien ji teigia matanti daugybę permainų.
„Yra daug daugiau kavinių nei prieš dvejus metus, o naujai atrestauruota Laisvės alėjos dalimi tikrai smagiau eiti. Miestas buvo ramesnis, dabar jame – daugiau judesio“, – teigia japonė.
Tiesa, Tokijas jaunai mokslininkei atrodo per daug triukšmingas ir nervingas – traukiniuose, važiuojant į darbą, tenka praleisti po kelias valandas, vargina žmonių ir automobilių gausa. Ji prisipažįsta, jog mielai grįžtų gyventi į Kauną, kad ir mokyti japonų kalbos.
Paklausta, ko labiausiai iš Kauno pasiilgsta, Yumiko nusišypso: „Čiurlionio“.
