– Kaip manai, ar yra skirtumas, kur gimei, mokeisi muzikos, pradėjai savo karjerą, kalbant apie muzikos industriją? Tarkime, Los Andžele ar Kelmėje? (red. past. Faustas gyvena ir dirba Vilniuje, bet yra iš Kelmės)
– Kaip ir visame kame, nėra vieno teisingo atsakymo.
Yra akivaizdžių pavyzdžių pasaulyje, kai muzikantas mažam kaimelyje netyčia padaro didelį hitą. Nesuvokiama sėkmė mums, kuri, galbūt, net nepakeičia to žmogaus gyvenimo būdo. Turiu omenyje muzikos prodiuserį Imanbek. Jis padarė remiksą su ausinukais – namie, atsisėdęs prie labai seno kompiuterio, ir tas remiksas surinko virš kelių milijardų perklausų. Tačiau tai, veikiau, išimtis, nei taisyklė.
Labiau tikėtina, kad įsisuksi, jei būsi arčiau tų kultūrinių centrų. Tikiu, jeigu augi tokiame mieste, kaip Londonas, Los Andželas, gyveni Švedijoje, kur pop dainų kūrybos ir prodiusavimo kultūra yra aukštame lygyje, sukdamasis muzikos industrijoje, turi didesnį šansą prieiti prie tų žmonių, kurie yra daug pasiekę, prie geresnių galimybių tobulėti, pažinti.
– Bet, tarkime, Londone turi daug daugiau durų išspirti, kol įrodysi, kad esi vertas dirbti su geriausiais. Visko persotintoje rinkoje daug sunkiau iškilti.
– Galiu sutikti iš dalies. Mūsų rinka yra maža, joje konkurencija daug kartų mažesnė. Kita vertus, jos pakanka. Dabar daugėja jaunų žmonių, kurie atsidarinėja savo studijas, daro muzikos produkciją ir panašiai. Ne vienas lietuvis bendradarbiauja su užsieniečiais, dirba su užsienio rinka.
– Kalbant apie rinkas. Švedai mūsų kraštuose garsėja savo muzikine produkcija. Ar jie vis dar yra tarp lyderių, ar čia labiau mitas, kurį kaskart išgirstam per nacionalinės Eurovizijos atrankas?
– Nemanau, kad mitas. Švedai istoriškai yra popsistai numeris vienas pasaulyje. Viena didžiausių komercinių muzikos klausymosi platformų yra švedų produktas. Po Johno Lenono ir Paulo MacCartney, trečias pasaulyje pagal pirmaujančių hitų kiekį yra Max Martin, kuris yra švedas. Ne maža dalis A klasės amerikiečių artistų atliekamų dainų yra jo parašyta muzika. Tai, kad jis švedas, labiau sutapimas, ar įdirbio pasekmė? Belieka tik spekuliuoti...
Natūralus, įgimtas muzikalumas ateina iš buvimo muzikalioje aplinkoje.
Kaip muzikos pedagogas, galiu pastebėti, jog lavinti vaikus nuo mažens – labai svarbu. Pavyzdžiui, JAV yra įprasta, jog daugelis moksleivių mokosi groti kokiu nors instrumentu, atlieka partijas bažnyčiose ir t.t. Net nesvarbu, ar turi klausą, ar jaučia ritmą – turi pramokti groti. Kai pamatai, kiek daug vaikų, netgi visai pyplių puikiai lesa gospelą, apskritai technišką muziką, supranti viso to vertę. O Lietuvoj, žinai, vaikai dvylikos metų, sustatyta visa klasė, dainuoja: „Senieji Vilniaus stogai...“.
Natūralus, įgimtas muzikalumas ateina iš buvimo muzikalioje aplinkoje.
– Yra sakančių, kad muzika vienodėja, ypatingai populiarioji muzika, kad viskas skamba panašiai. Ar tau yra susidaręs toks įspūdis?
– O tai tie, kurie groja džiazo muziką, ar labai skirtingai skamba? Jei vienas groja su „Yamaha“ fortepijonu, kitas – su „Steinway“? Pas vieną rankose 100-to metų senumo kontrabosas, pas kitą – 89-erių, ar tai iš dalies pakeičia kažkokį charakterį? Tie, kas klausosi džiazo, kur kas daugiau niuansų gali identifikuoti, o paprastam klausytojui – ne tame esmė.
Patikslink, kas yra suvienodėjus muzika? Dinamikos nėra? Muzikalumo?
– Gal tai, kad visur naudojamas „Melodyne“, yra labai daug panašaus „mumble“ repo, naudojami „semplai“ iš „Splice“ ir t.t. Visi tie elementai, kurie leidžia sukurti kūrinį greitai ir skaniai, ir kuriuos daug kas dabar naudoja. Ne?
– Aš galvoju taip – čia yra žanras, ką tu turi omeny. „Melodine“, kaip įrankis, yra naudojamas gal 20 metų, tad suversti jam kaltės tikrai nereikėtų.
Man patinka, kad klausantis, tarkim, „TOP 100“ ar kitų grojaraščių, šiandien gali išgirsti labai skirtingų žanrų muzikos. Būna stilių, kurie daugiau dominuoja, pagal tai gali numatyti, koks žanro „variantas“ tuo metu populiariausias.
Dabar labai daug muzikos, kur „m čia m čia“, viskas regetono standartu eina, o prie beat'o koks nors vieno ritmo „tarararararararata“, ir tekstas, aišku, ispaniškas. Mados, matyt, labai priklauso ir nuo kultūrinių niuansų.
Nėra, kad man asmeniškai tokia muzika patiktų, aš gal net kiek jos nesuprantu. Bet man nereikia stengtis suprasti tų dainų. Jeigu nepatinka, vadinasi, ta muzika – ne man. Gal ji yra sukurta ne mano amžiaus, ne mano muzikinio skonio auditorijai, kultūrai, kurioje aš augau, ir panašiai.
O kitą kartą atrandi ne savo kartos, gal net ne savo žanro atlikėją, ir vis tiek negali atsiklausyti tos muzikos. Geras pavyzdys – Billie Eilish. Neįtikėtina, fenomenali jauna atlikėja, kuriai dabar – vos virš 20. Skirtingos kartos tiesiog įsimylėjo jos muziką.
Panašiai yra su „Weekend“, kurio paskutinis albumas yra persmelktas senų laikų skambesio. Ariana Grande, nors visiškai šiuolaikiška, nors jos muzikoje yra repo priemaišų, trap muzikos skambesio, ji turi žvėriškai stiprų vokalą, ir tuo patraukia skirtingas auditorijas.
Yra toks žodis – eklektika. Būdavo, kad seniau atlikėjams sunkiai sekėsi, ypač pop scenoj, dėt, sakykim, vieną žanrą prie kito. Gaudavosi kaip rūgščių citrinų sulčių į pieną įpilti... O dabar, toks įspūdis, kad muzikantai, menininkai išmoko chemiškai apjungti tuos dalykus, kad atsirastų modernus žanro spinoff'as.
Šiandien dirbdamas nebegalvoji, kas madoje, nes viskas yra madoje. Netgi 2000-ieji, kur būdavo džinsai, klešnės platėjančios – net ir tas yra vėl madoje (nors nuoširdžiai tikėjausi, kad tai niekad negrįš, tai buvo visuomenės klaida – bet turim, ką turim) (juokiasi). Tai, o kas ne madoje tada? Kaip gali muzika būti vienoda, kai daug dešimtmečių vienu metu yra populiarūs?
– Dirbi su žinomais scenos vardais – J.Arlauskaitė-Jazzu, Giedre, Jurijumi, Mantu Jankevičiumi. Iš ko mokaisi prodiusavimo meno? Kaip tobulėji?
– Daug domiuosi tuo. Klausaus, aišku, naujausios muzikos, analizuoju, kaip kas ten padaryta. Stengiuosi sužinoti, kaip buvo išgautas garso dizainas. Tikrai nemažai žiūriu „Youtube“, netgi tokius „tutorial'us“, kurie akivaizdžiai yra skirti pradedantiesiems, – blogiausiu atveju prisiminsi kažką, geriausiu – išgirsti bent vieną naują faktą arba rasiu kitokį priėjimą prie garsų. Kartais atrandi fenomenalių mokytojų, kurie nuodugniai kažką pasakoja ir iš esmės pakeičia tavo suvokimą.
Klasikinis, pokalbio pabaigai.
– Kaip manai, koks yra prodiuserio ar kūrybos vadovo indėlis į kūrinio sėkmę?
– Filosofinis klausimas, ne veltui, turbūt.
Nėra, kad prodiuseris nesuveikia. Prodiuseris vis tiek padaro viską, ką jis savo išgalėm gali padaryt, kad daina atsiskleistų visu įmanomu savo potencialu. Būna tokių dainų, kur originalai visiškai neina, bet kažkoks prodiuseris padaro remixą, ir daina realiai tampa hitu, ir visi žino remixą, kaip originalą.
Kita vertus, yra tas niuansas, kad, jeigu daina yra prasta, tai prodiuseris jos tikrai neištrauks, bet, jeigu daina yra gera, tai prodiuseris gali padėti jai būti dar labiau pasiekiamai, geresnei klausytojo ausyse.
