– Dabar labai populiarus įsitikinimas, kad rutina žudo kūrybiškumą. O koks tavo santykis su rutina? Ar turi tokią apskritai?
– Žinoma turiu. Mano darbo diena prasideda kokią 7 val. ryto – po pusryčių nuvežu Grėtę į mokyklą, tada grįžtu atgal, įsijungiu kompiuterį ir pradedu savo dieną. Jei būnu nusiteikusi pakankamai kūrybingai, tai stengiuosi netikrinti jokių elektroninių paštų, nes tuomet tas nusiteikimas labai greitai dingtų. Visą dieną – idealiu atveju, kokias 6 valandas – praleidžiu prie muzikos: tai būna idėjos gryninimas, sprendimų ieškojimas. O po to pasiimu Grėtę, važiuoju dėstyti privačių fortepijono pamokų, vakarieniaujame – ir jeigu esu kūrybiniame procese, tuomet dar tenka pasėdėti prie muzikos ir vėlai vakare. Vėlus vakaras ir naktis yra ta paros dalis, kuri tarsi atveria mano vidinį kūrybiškumą. Tai tam tikras magijos momentas.
– Atrodo, esi labai disciplinuota. Galbūt laikaisi ir kokių nors rutiniškų ritualų?
– Šalia turi būti kava – būtinai puodelyje, skirtame kūrybai (šypsosi) – ir didelis lapas idėjoms. Mėgstu A3 formatą, nes toks nepasimeta, kaip maži popieriukai ir jį galima naudoti kad ir pusę metų. Jei pradedi rašyti kūrinį, tai stalas apsišnerkščia įvairiais papildomais popieriais, apauga kūrybinėmis šiukšlėmis, kurios privalo būti nepaliestos. Turiu tokį mažą pagalbininką, kuris sekmadieniais mėgsta viską sutvarkyti ir tada pasidžiaugti – „mama, žiūrėk – švarus stalas!“. O man tuomet tik viena mintis – „o ne, ką tu padarei!“ (juokiasi). Jei rašau muziką, niekam neleidžiu prisiliesti prie savo stalo. Nors ir nedidelė, tačiau tai – mano erdvė.
– O ar galėtum kurti viešoje erdvėje?
– Galbūt, tačiau joje būtų labai sunku surasti didelį stalą, kur galėtum susidėlioti visus reikalingus popierius, kur galėtum būti neribotą laiką, kur būtų internetas, tam tikra knyga ar kokia nors staiga į galvą šovusi partitūra, kurią namuose bet kada gali pasiimti iš savo spintos ir nupūsti nuo jos dulkes. Namie geriausia.
– Bet, nepaisant to, dažnai keliauji. Ką būtinai imiesi su savimi, kad galėtum kurti, būdama svetur?
– Tik kompiuterį, ausines ir tuo metu reikalingus popierius, užrašus, kuriuose pilna beprotiškų pamąstymų – nuo pasąmonės srauto iki naujo kūrinio.
– Panašu, kad nemažai laiko sugaišti, kol pagaliau prieini prie pačios muzikos rašymo?
– Išties – kai peržiūri savo eskizus, tai net nustembi, kiek darbo prie jų įdėta. Pavyzdžiui, dirbdama prie „Tekstilės“, neturėjau jokios patirties ir tuomet bandžiau vienaip, kitaip, bandžiau vieną tekstilės piešinuką, kitą (kompozitorė naudoja pačios susikurtą techniką, kuria tekstilės raštus transformuoja į muzikines struktūras – aut. past.)... Tų variantų vis daugėjo ir daugėjo. Tuomet supratau, kad išties gali būti daug sprendimų, daug variantų, po ko ištiko kūrybinė koma – tai kuris tada jų geriausias? Buvo momentas, kai rašiau daug kūrinių pagal tekstilės audinius, bet paskui nustojau. Greičiausiai ta sprendimų gausa mane ir išsunkė, privertė nuleisti rankas, nes kaipgi visa tai suvaldyti? Po daktaro studijų tarsi susidėjo visi taškai ant i, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, nors kūrybinės klajonės ir kelionės išlieka kaip natūrali kūrybinio proceso dalis.
– Nuo pat studijų Akademijoje pradžios tavo muziką įkrauna indiškos ragos, meditacija, Rytų muzikos estetika. O dabar tai vis dar aktualu?
– Visa tai išliko iki dabar, tik galbūt atsiranda nauja kokybė, supratimas, ko noriu, pradedu pastebėti pasiteisinusius, ar nelabai, sprendimus. Išties turiu savo „bibliją“ – indiškų ragų knygutę, kurią pavarčius visada kyla gerų idėjų. Bet kai turi konkrečią užduotį – pavyzdžiui, sukurti kūrinį orkestrui, tuomet sugalvoji idėją, struktūrą ir tiesiog pradedi dirbti. Nėra taip, kad medituoji ar kuri melodiją iš emocijos. Ko dažniausiai sulaukiu iš atlikėjų – tai replikų, kad sunku sugroti, bet juk kurdamas negalvoji apie tai – rašai, kas pačiai yra svarbiausia ir kuo tiki. Žinoma, užbaigus partitūrą tenka ją ir taisyti, kad būtų sugrojama ar tiesiog patogesnė atlikėjams.
– Kokią literatūrą mėgsti?
– Mėgstu paskaityti Cage‘ą, kartais muzikologinių straipsnių, bet ypač – apie indiškas ragas, jų emocinio paveikumo tyrinėjimus. Man patinka apčiuopiami dalykai.
– Ar klausausi muzikos namuose?
– Taip, Grėtė paleidžia man naujausio popso (juokiasi). Jei tvarkausi, tai dažniausiai būna kokia indų raga, Ravi Shankaras – kaip fonas, kad nebūtų taip tuščia ar liūdna. Tačiau specialiam klausymuisi turiu labai mažai laiko. Yra kanadiečių kompozitoriai, kurie man labai patinka – tai Linda Cathlin Smith ir Martinas Arnoldas. Kai jie parašo naujų kūrinių, tuomet deduosi ausines ir klausausi. Tai tas pats, kas skaityti tekstą – sutelki dėmesį, analizuoji.
– Koks tavo santykis su klausytojais? Ar turi tam tikrą adresatą, rašydama savo muziką?
– Nemanau, kad būtent klausytojas yra mano prioritetas. Galbūt tai ir mano kompozicijos dėstytojo Ryčio Mažulio įtaka, nes jis, kaip kompozitorius, labai tiki muzikinėmis idėjomis, struktūruoja muziką architektūriškai. Arba Kabelis, Kutavičius – pasižiūri jų partitūras ir negali atsistebėti, kaip ten viskas fantastiška. Apie klausytoją galvoju tik po to, nes jeigu rašyčiau galvodama apie tai iškart, tuomet, man rodos, niekada to kūrinio ir nepabaigčiau. Svarbiau išreikšti savo idėjas, kurios vieniems labiau patinka, įtikina, kitiems – mažiau. Nemanau, kad klausytojas gebėtų įsivaizduoti, koks yra tas tekstilės audinio raštas, kaip jis atrodo. Todėl audiniai tampa tik kūrinio struktūra arba pamatais, o muzikiniai parametrai, kaip ritmas, tembras, dinamika bei garso aukštis, suteikia tai struktūrai naujos gyvybės. Tuomet pats klausytojas gali susikurti savo asmeninį tekstilės vaizdinį.
– Kas tau yra muzika? Apskritai, kokią prasmę joje įžvelgi?
– Nežinau, tai tarsi mano teisė turėti saviraiškos būdą (juokiasi). Arba teisė mąstyti kitaip, įnešti savo individualumą, kas yra be galo svarbu, nes vis tiek po to tave „įdės“ į tam tikrą stalčių – minimalizmo, ambiento ar dar kokį kitą. Bet labiausiai rašant muziką man patinka tai, kad atsikėlus ryte turi tokį luxury – neini į darbą, o pasineri į savo muzikinį pasaulį. Tikrai jaučiuosi kaip karalius, turintis teisę kiekvieną dieną sėdėti prie stalo. Tai teisė išreikšti savo mintis, idėjas, suvokimą, emocijas, išraišką, mąstymo būdą, tikėjimą, nuojautą.
– O kuriant tave veikia aplinka – tarkim, kai būni Lietuvoje ir kai būni Anglijoje?
– Be abejo, kad veikia, bet labiau socialiai nei kūrybiškai. Lietuvoje yra sava maža muzikų bendruomenė, kurioje nesudėtinga būti pastebėtam, o ten reikia įdėti daug pastangų ir darbo, kad toje didelėje jūroje tarp kelių šimtų kompozitorių kas nors atkreiptų į tave dėmesį. Kiekvienas stengiasi kažkaip kabintis ir iškilti. Didelė konkurencija, turbūt, savaip motyvuoja, nes tuomet užsispiri ir darai.
Treji metai Durhame buvo labai riboti – namai, universitetas, biblioteka... Viskas labai siaura. Pasiilgdavau Lietuvos, čia vykstančių festivalių, teatro, gausybės pažįstamų. Dabar viskas kitaip, atsirado daugiau laiko aplankyti skirtingus festivalius, parodas, muziejus.
– Ar turi suradusi nuosavą kūrybos stimuliatorių?
– Kai žinai, kad turi kažką padaryti – galų gale juk valgau iš to duoną – tuomet imi ir darai, nes nėra kito pasirinkimo. Čia panašiai kaip darbas biure, tik tiek, kad jis man labai patinka ir laiko jam neskaičiuoju. Jei matau, kad kūryba nevyksta, tuomet nesėdžiu, einu, užsiimu kita aktyvia veikla. Tačiau kol dar nebuvo Grėtės, turėdavau laiko vaikščioti į mišką, parodas, slampinėdavau pakampiais, žiūrėdavau į mėnulį, medituodavau, gaudydavau kažkokias idėjas ir svarbiausia – jausdavausi tokia menininkė! Dabar viskas disciplinuota, atrodo, kad ir tos pačios veiklos tampa limituotos, apskaičiuotos, bet iš kitos pusės – ateina momentas, kai tiesiog viską pamiršti ir vėl mėgaujiesi akimirka. Man reikia savo erdvės, kuri sutelkia mintis kūrybai ir apmąstymams.
– Tavo įkvėpimo apibrėžimas?
– Kai gaunu užsakymą, labai daug laiko užima surasti galutinę idėją. O kai jau viskas susiformuoja galvoje ar ant popieriaus, tuomet reikia kelių savaičių, kai atsiriboji, kai pamiršti, kad reikia valgyti, – tuomet būna visiškas outas, diena išnyksta iš akiračio. Tai ir yra įkvėpimas – vienu ypu padaryti viską.
