Kompozitorė Zita Bružaitė, šalia vaizdingo pasakojimo apie dulkių debesis kuriant, discipliną ir susiorganizuotą laiką pavėpsojimams į horizontus, atskleidė dar ir tai, kodėl jos partitūros kvepia. Pokalbį parengė muzikologė Eglė Bertašienė ir fotografas Kęstutis Pleita.
– Zita, papasakokite, kur ir kaip kuriate, kur ta vieta, kurioje gimsta Jūsų muzika?
– Jeigu sakyčiau, kad kūrybinis darbas vyksta darbo kambaryje, tai būtų turbūt neteisinga. Kūrybinis darbas vyksta galvoje, o kadangi kūnas nuo galvos yra neatsiejami, tai galva vaikšto paskui kūną. Namuose yra kelios vietos, kur toje galvoje kažkas “darosi”. S
alone stovi pianinas, o aš esu senosios kartos žmogus, kuris būtinai prisiliečia prie instrumento, ir kartais nuo to instrumento viskas ir prasideda. Ten aš žaidžiu – garsais, ritmais... Turiu ir tokią vietą, kur atsisėdu paskaityti, kai ko nors nesugalvoju. O darbo kambaryje daugiausia darau techninį darbą – čia yra manufaktūra, mano fabrikas. Čia aš užsidengiu nuo saulės, nuo visko, nes koncentruojuosi į tam tikrus dalykus ir žinau, ką noriu padaryti. Leidžiu sau apsikuisti, apsidėti mielais (ir trukdančiais) daiktais. Būna tokių epizodų, kai čia užeina dulkių debesys, iškyla keli aukštai daiktų, ir nieko negaliu patraukti, kol darbas nepadarytas iki pabaigos – tai tampa mano pačios dalimi, auga kartu su muzika.
– Ar darbo kambarys yra Jūsų vienos asmeninė tvirtovė, į kurią nė vienas iš namiškių negali pretenduoti?
– Ne, ypač, kai vyksta techniniai dalykai, nesu ta karalaitė ant žirnio, su kuria būtų sudėtinga ką nors veikti šalia. Bet kai yra dar modeliuojama, auginama, tada man viskas kliūna: ir žmonės, ir daiktai, ir skambučiai – tada galvą nešu į kitą vietą. Kartais net susiplanuoju taip, kad dirbu kelionėse tarp Kauno ir Vilniaus: susidedu mašinos gale natas, kartais ir kompiuterį. Vienas kūrinys – „Kelyje“ trombonui – nuo pirmos iki paskutinės natos atsirado būtent kelyje.
– Didelis privalumas, kai gali kurti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis.
– Nežinau... Aš turbūt iš tų žmonių, kurių gyvenimas labai disciplinuotas ir kolegos dėl to dažnai nustemba, kad rašau daug kūrinių. Kartą pabandžiau susidėlioti savo kalendorių ir pažiūrėti, ar tikrai daug – na, tikrai nedaug. Pavyzdžiui, paskutinį kūrinį rašydama užtrukau tris mėnesius.
– O kaip suderinate savo darbus su įsipareigojimais šeimai?
– Šeima mane turbūt atleido nuo visko ir ilgam (juokiasi), tik aš neatleidžiu. Sterilumo niekur nėra ir aš jo nepakenčiu. O namiškiai per visą gyvenimą priprato prie manęs tokios – jie labai atlaidžiai į mane žiūri, leidžia man išdykauti, nuslysti, nukristi. Apie pietus ir blynų kepimą visi žino legendą – tai daroma gal kartą per metus, o kitus metus po to apie tai kalbama (juokiasi). Aš mėgstu, kai yra pasiruošiama, susirenka kompanija, skanu, gražu...
– Ar jaučiate skirtumą, kuriuo paros metu kurti?
– Kūrybinį darbą man labai patinka daryti ryte, o techninį – vakare. Kažkada skaičiau apie Stravinskį, į kurį vis dar kreipiu dėmesį, kad jis irgi turėjo išsiugdęs tam tikrą discipliną – iš pradžių pasivaikščioti, paskui sėsti kurti. Aš irgi turiu tokį kalendorių, bet jis ne visada išlaikomas, nes vis atsiranda visokių trikdžių. Nebūna, kad ta kūryba vyktų ištisai: pradedi dirbti, paskui nuzylioji kavos atsigerti, paskaitai, po to paklausai, paskui kažkam kažko prireikia, tada bandai ieškoti. Bet kad nuo ryto iki vakaro galėtum būti kūryboje – su tais pasivaikščiojimais, muzikos pasiklausymais, skaitiniais, tiesiog pavėpsojimais – tai to mes visi norime.
– Tai ar leidžiate sau tokių pavėpsojimų?
– Visą laiką leisdavau ir sakydavau: kai trukdo darbas, tai bėgu iš darbo. Ir visais laikais taip buvo – tų pabėgimų visada susiorganizuoju. Tai egoistinis dalykas, kai tu pats sau labai rūpi. Ir kartais tie pavėpsojimai duoda daugiau, nei kažkoks erudicijos plėtimas, mechaniškas tobulinimas ar auginimas – kad tik tą sužinotum, aną, neprasilenktum su jokia informacija...
Kartais labai pravartu nusispjauti ir pavėpsoti į horizontus: jūrą, dangų, debesis... Esu labai daug debesų prifotografavusi. Neįsivaizduoju muzikos ar poezijos iš kokio viešojo transporto, kur sausakimša – kūrybai reikalinga tam tikra erdvė, o tie horizontai ir yra tai, iš ko viskas randasi. O paskui, nuo tos erdvės atsispyrus, aš linkstu į žmogų ir jo emocijas. Jei būčiau kalbėjusi prieš dešimt ar penkerius metus, tai iš manęs nebūtų išsprūdęs toks žodis kaip psichologija, o dabar man tai yra įdomu ir aš matau, jog tai narstau, pereinu per tam tikras skales savo muzikoje.
Esu labai daug nuodėmių pridariusi muzikologams, – o ir pačiai sau. Pavyzdžiui, kai reikia anotacijos, ją parašai, bet iš tiesų ji juk būna neteisinga. Man apskritai pasidarė įdomus tas žanras, ką pats autorius pasako, kiek atsiskleidžia. Pasirodo, vieni slepiasi už konstrukcijų, struktūrų, kiti – už įkvėpimo, bet nėra nė vieno, kuris atskleistų, ką kurdamas jautė, kas buvo tas kompozicijos atsiradimo garvežys. O ten paprastai būna daug įvairiausių dalykų.
– Išties nemaža dalis mūsų kompozitorių yra prisipažinę, jog muzikos namuose neklauso. Jūs irgi viena jų?
– Kompozitoriai yra melagiai (juokiasi). Aišku, kad klausausi – ir labai įvairios. Nors visada bijau klausimo „ką klausai?“ (juokiasi). Jeigu surinktume viską, ką esu kalbėjusi, tai kiekvieną kartą būtų vis kitaip – kažkas būna „ant bangos“, kažkas jau nebeaktualu. Dažniausiai klausau kuo labiau laiko prasme nutolusios, pavyzdžiui, viduramžių. Štai vakar ieškojau išilginėmis fleitomis grojamos senosios muzikos.
Anksčiau buvau nuolatinė įvairiausių įrašų pirkėja – siųsdavausi iš užsienio, pirkdavau „Muzikos bombos“ parduotuvėje, o dabar labai daug informacijos randu internete. Schulze man vis dar yra viršūnė taip vadinamos drone ir ambiento muzikos. Kai tvarkausi kambarius – tai atsitinka (juokiasi) – tai tą darau su Bacho Brandenburgo koncertais, kurie nustumia į šalį visą buitį ir suteikia iškilmingumo. Arba Mozartas, – jo klausausi postmodernistiškai, su McFerrinu. Iš dabartinių labai patinka Jungtinės Karalystės kūrėjas Maxas Richteris.
– Prakalbome apie muzikines preferencijas: koks kūrinys Jums daro didžiausią įspūdį?
– Jei klaustumėte kitą dieną, tikriausiai pasakyčiau kitaip, bet šiandien išskirčiau Barberio Adagio styginiams – be visų tų dokumentikų, vizualikų, kurių man nereikia, jame yra kažkas labai labai stipraus.
– Zita, o į Jūsų interesų ratą, į kūrybinius procesus įsiterpia kiti menai?
– Taip – tos įkrovos labai skirtingos. Kažkada perskaičiau Traklį, kuris mane sukrėtė, atradau paraleles su Mačerniu. Radauskas, Verlaineʼas, Renesanso literatūra... Visą laiką kažką skaitau: arba puolu kaip išbadėjęs žmogus valgyti, arba atšoku ilgesniam laikui ir pasilieku tik mokslinę, dalykinę literatūrą.
Pati sau užduodu klausimą, kas galėtų būti man labai artimas – tai Maughamas, jo „Aistrų našta“, kuri man buvo atradimas; autobiografinis supurtymas – Jeano-Jacquesʼo Rousseau „Išpažintis“; žinoma, Umberto Eco. Mane visą laiką lydi kokia nors poezija, Šventasis Raštas, ikonos, altoriai, freskos... Dievinu Visconti, itališką mokyklą – prie viso to galiu nuolat grįžti, apžiūrinėti kaip deimantą iš visų pusių. Be to, pakrauna viskas, kas yra žmoguje, o žmoguje yra daug – ir spalvõs, ir emocijos...
– Ar svarbu kuriant užsidaryti, atsiriboti nuo aplinkos?
– Užsidarymas yra labai trokštamas (ir kartais tai pavyksta), nes lakstymas labai išfragmentuoja. Kuo daugiau judesio, tuo po to būna sudėtingiau. Bet svarbiausia yra ne užsidarymas, o turėjimas ką pasakyti, noras pasakyti ir žinojimas, kaip tą padaryti. Ir nereikia bijoti, kad po to ta kūryba atsidurs stalčiuje – visada atsiranda, kam tai bus aktualu.
– Negaliu nepaklausti apie šį įdomų stalą, nukrautą daugybe pačių įvairiausių kvepalų – išties netikėtas ir labai spalvingas eksponatas.
– Apie tai niekas nieko nežino. Kai manęs paklausia, kokią aš muziką kuriu, tai šis stalelis yra atsakymas: nuo folkloro iki aukštosios mados (juokiasi). Žmonėms, kurie čia užeina ir stebisi, sakau, jog tai yra mano depresijos.
Čia toks durnas dalykas – mėgstu savo muziką pakvėpinti. Pavyzdžiui, „Maroussia“ nusipirkau, kai gavau užsakymą iš festivalio „Pokrovskije kolokola“ – analizavau rusų, baltarusių liaudies dainas, pradėjau fiksuoti, na ir palaiminau viską kvepalais. Arba, kažkada mane stipriai sulijo, pradėjau komponuoti savo Adagio, ir, galima sakyti, jį aplaisčiau „Silver Rain“ (juokiasi). Dabar daug kas muziką siunčiasi internetu, ir tai yra bekvapis, beskonis dalykas, o aš savo natas atiduodu kvepiančias – tai būna kvepianti muzika. Suteikiu tuo kažkokio rituališkumo – tarsi ta muzika nuo to tampa geresnė.
– Maža provokacija: gyvenate Kaune, tačiau ilgą laiką dirbote Vilniuje, tad – Vilnius ar visgi Kaunas?
– Aš sakau taip – veikti aš noriu Vilniuje, gyventi – Kaune, ilsėtis – Klaipėdoje. Ir dabar pabandykite iš manęs atimti vieną šių elementų – iškart kažko netekčiau. Aišku, Vilniaus visai kita architektūra, labai pasiilgstu to baroko, kuomet eini ir jauti palaimą. Kaune kiti dalykai – čia gali nueiti į kokią brazilką Žaliakalnyje, pasivaikščioti panerės takais...
