Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2017 09 23

Kompozitoriaus teritorija: pati sau gražią muziką kurianti Rita Mačiliūnaitė

Lietuvos muzikos informacijos centras pristato rubriką „Kompozitoriaus teritorija“, su kuria lankosi kompozitorių namuose, darbo kambariuose, studijose ir neįpareigojančiai kalbasi apie kūrėjų įpročius, kompozicinę rutiną bei kasdienybę. Šį kartą muzikologė Eglė Bertašienė ir fotografas Kęstutis Pleita užfiksavo kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės darbo vietą, kurioje, nepaisant nedidelės erdvės, gimsta erdvi, klausytojus įkvepianti kūryba ir „Auksinius scenos kryžius“ nuolat pelnanti muzika spektakliams.
Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė
Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė / Kęstučio Pleitos nuotr.

Apie darbo vietą ir stalą

Jei yra reikalas, aš galiu ir kokiam „CoffeeInn“ atsisėsti ir parašyti – man jokio skirtumo. Mėgstu dirbti ne tik čia, bet ir ant lovos su kompu, ant žemės, savo kabinete teatre... Bet kažkada buvo kitaip. Šitą stalą aš pati nusipirkau, pati susirinkau iš kokio penkto karto, ir iš pradžių jis man buvo labai svarbus, bet po to supratau, kad tai tik daiktas ir jis nekuria įkvėpimo.

Apie rutiną

Jei yra aiškus dedlainas, tuomet verčiu save keltis anksti. Sunku, bet keliuosi. Nuo 7 iki 11–12 val. pasidarbuoju, ir viskas – daugiau negaliu. Kūrybingiausios valandos yra ryte. Pavyzdžiui, vasarą eidavau dirbti į balkoną: kavos pasidarai, oras ryte būna vaiskus...

Apie ritualus

Jei tai rytas – tuomet kava. Bet nėra kažkokių didelių ritualų, nes kiekvieną kartą jie būna skirtingi. Jei tai vasara, tuomet reikia šviežio oro, jei žiema – tai kavos, kad būtų šilčiau. Bet yra tam tikra idilė – mėgstu ir žvakę užsidegti, pasiruošti, kad būtų malonu akiai, tačiau to nesureikšminu. Svarbu, kad būtų mano knyga, kompas ir ausinės – daugiau nieko nereikia.

Apie erdvės minimalizmą

Norėtųsi, kad tų daiktų būtų dar mažiau, bet neišeina. Nei svetainėje, nei čia nėra spintų – tai pirmas dalykas, ko atsikračiau. Pradėjau atidavinėti knygas, kurių nebereikia, nors anksčiau turėjau maniją eiti į knygų komisus ir pirkti. Labai juokinga knyga, kurią esu įsigijusi – 1985 m. „Seksologijos pagrindai“, kurią paėmiau juokais, parodyti draugams (juokiasi). Čia kažkokios kardiogramos, juokingi paveikslėliai. Knygos man asocijuojasi su dulkėmis, nepaisant to, kad jas labai mėgstu. Būna gaila, kai paskolini ir po to jų negrąžina.

Apie skaitomas knygas

Dabar baigiu disertaciją, tai skaitau labai daug. Kažkada skaičiau Murakami, Coelho, Irvingą, bet šiuo metu daugiau skaitau apie teatrą. Labai mėgstu Meko poeziją, naudojau ją savo kūrybai. Kažkada jam rašiau laišką – vienam kūriniui reikėjo „išdarkyti“ eilėraštį, ir aš jo paklausiau, ar galiu. Atrašė, kad taip. Tada parašiau dar kartą: „Ar galiu daryti taip ir taip, išimti tą, sujungti su anuo?“ Matyt, jį tai užkniso, ir aš sulaukiau atsakymo: „Su mano eilėraščiais gali daryti ką nori ir kaip nori.“ Niekada nesupratau autografų prašymo, bet Meko autografo norėjau visada ir paėmiau.

Apie įkvėpimą

Absurdas yra vaidinti kenčiantį menininką, nors viduje ir gali jausti krizę. Tačiau tuomet išeini kažkur pavalgyti, nusiperki naują suknelę (juokiasi). Po trijų dienų tas įkvėpimas sugrįš vis tiek, kitaip nebus. Įkvėpimo reikia labai daug, bet dar daugiau reikia technikos, savęs prispyrimo. Žinoma, kad duodi sau laiko – aš labai dažnai sau duodu laiko. Berods, Škėma rašė apie tai, kodėl menininkai mirdavo tokie jauni – nes pernelyg spausdavo save. Bet iš to spaudimo rezultatas vis tiek bus nulinis. Bent jau man taip yra buvę – jei iš kančios kažką padarai, vėliau vis tiek perrašai. Netikiu įkvėpimu apskritai. Labiau tikiu gera minčių koncentracija, pailsėjusiu protu ir nuotaika, o ne mūzomis.

Apie muzikos klausymąsi

Pati nesiklausau, vyras klausosi. Specialiai jam nupirkau ausines (juokiasi). Mašinoje klausomės, kai kur nors važiuojame tolimesnes distancijas, tačiau į galvą stengiuosi nesidėti tos informacijos, kurią išgirdau. Mėgstu funk stilių, kad keltų nuotaiką ir kad netrukdytų, neverstų analizuoti. Su naujienomis stengiuosi tik minimaliai susipažinti, o klasikos nematau tikslo klausytis, nes visą skersai išilgai žinau. Prieš rašant norisi pabūti tyliai.

Kęstučio Pleitos nuotr./Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė
Kęstučio Pleitos nuotr./Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė

Apie sėslumą

Šiaip esu labai sėsli, nemėgstu į užsienį važiuoti. Buvau pusmečiui išvykusi „Erasmus“ studijoms, tai kas mėnesį grįžinėjau namo, specialiai tam taupydavau. Negaliu gyventi svetimoje šalyje, nors suprantu, kad galėčiau daug iš to gauti. Yra labai gera Murakami frazė apie tai, kaip jis jaučiasi kažkur išvažiavęs – „blogai, kai nesi to miesto peizažo dalis“. Taip ir man.

Motto

Muzika turi būti nuosekli, kaip vairavimas mašina – pirma pavara, antra, trečia... Jokiu būdu iš pirmos į penktą nešoki. Lygiai tas pats ir muzikoje – negali rašyti, vystyti medžiagos nenuosekliai. Joje gali būti kontrastai, bet vis tiek turi būti nuoseklumas. Kitas dalykas, kurio niekada nesupratau – tai matematinė muzika, kuri klausant neteikia estetinio pasitenkinimo. Kaip formulė ji gal ir įdomi muzikologiškai paskaičiuoti, bet jei klausantis ji nesuteikia katarsio... Rašant muziką man pačiai sau turi būti gražu. O vėliau jau klausytojas atsirinks.

Apie kitką

Mėgstu žiūrėti filmus, į kino teatrą dažnai einu. Labai mėgstu pirkti vazonines gėles, domiuosi mityba, cruelty free filosofija. Dar labai domina medicina (juokiasi) – visi straipsniai, susiję su ligomis, vaistais... Galiu skaityti ir skaityti vaistų informacinius lapelius, be to, esu prisipirkusi daugybę vaistų, nepaisant to, kad jų nevartoju. Turiu draugų, kurie man skambina, kai suserga. Tuomet apima azartas, ieškau mokslinių straipsnių. Jei nebijočiau daryti skrodimų, turbūt būčiau buvusi gydytoja (juokiasi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos