Pokalbis – apie gyvenimą Vilniuje, nostalgiją Kaunui, Jimį Hendrixą ir Mozartą, „skambantį“ net šaldytuvuose.
– Susitikome studijoje, urbanistiniame Vilniaus rajone. Ar būtent tokia aplinka labiausiai stimuliuoja kurti?
– Čia esu įsikūręs jau daugiau nei metus – kol kas ši erdvė dar neatsibodo. Pažvelgus per langą galima rasti savotiškai vizionistinių vaizdų: tolumoje lyg ir oro uosto takelis, gražu, kai vakarais Vilniaus šviesos užsidega. O šiaip, manau, svarbiausia, kad aplinka būtų rami. Jeigu aplinkui būtų vien „ofisai“, nuolatos skubantys žmonės, triukšmas, pašaliniai, tai, be abejo, blaškytų. Kartais smagu nuvažiuoti į Druskininkų kompozitorių namus ar į kokį mišką, kur galima pasinerti į gamtos glėbį.
– Save laikai miesto ar kaimo žmogumi?
– Gimiau ir užaugau mieste, todėl natūralu, kad kaimo manyje mažai. Tačiau mane žavi gamta, nedideli miesteliai, tik realybė yra tokia, kad reikia gyventi mieste – čia darbai, komunikacija su žmonėmis, tad visiškai nuo urbanistikos atsiriboti pavyksta nedažnai.
– Kalbant apie atsiribojimą. Ar pavyktų bent apytiksliai įvardyti, kiek laiko per dieną pavyksta atsiriboti nuo visko taip, kad galėtumei rašyti muziką?
– Reikėtų kalbėti ne apie dieną, o apie paros metą arčiau nakties. Nuo pat ryto neišvengiami yra kiti reikalai – dėstau, pats studijuoju doktorantūroje, tenka atiduoti duoklę ir buičiai, todėl kūrybai lieka tamsesnis paros metas. Tačiau dabar, kai teko rašyti muziką filmui, reikėjo pasėdėti ir per naktis. Po tokių patirčių kitos dienos darbingumas ne koks... Tad sunku būtų tiksliai atsakyti. Kartais, jei yra impulsas, kurdamas muziką galiu praleisti didžiąją dalį dienos, kitais atvejais – gerokai mažiau.
– Laiko planavimas Tau turėtų būti nesvetimas – kažkada teko studijuoti kultūros vadybą, kas lyg ir turėjo išmokyti savo laiką organizuoti.
– Tai buvo seniai. Nepriklausomybės pradžioje visi galvojo, kad užsiimti kultūros vadyba yra labai madinga. Tačiau ilgainiui pasirodė, kad tas mokslas turėtų būti kiek kitoks, o ir dauguma vadybininkų ateina iš kitų sričių. Kai vadybą studijavau, buvau labai jaunas ir, laimei, sugrįžau prie kūrybos. Dėl laiko organizavimo įgūdžių – tai daugiau susiję su žmogaus asmeninėmis savybėmis. Nemanau, kad diplomai galėtų suteikti papildomų charakteristikų.
– Visai netyčia čia pamačiau Jimio Hendrixo paveikslą. Ar jis – vienas „dievukų“?
– Paveikslą man padovanojo jau gana seniai. Hendrixu visada žavėjausi ir žaviuosi. Pats esu savamokslis gitaristas, dažnai gitarą naudoju savo kūryboje, o jis yra vienas gitarinės, improvizacinės laisvės korifėjų. Galiu sakyti, kad jis buvo vienas mano mokytojų. Gaila, kad jis patenka į vadinamąjį „27-erių metų klubą“ – per trumpai gyveno... Jeigu būtų pasiekęs mūsų dienas, galbūt dar daugiau puikių kūrinių būtų palikęs.
– Užsiminei, kad visada gyvenai miesto erdvėse, jei tiksliau – gimei Kaune, gyveni Vilniuje. Kokius skirtumus, gal net opozicijas pastebi tarp šių dviejų miestų?
– Paskaičiavau, kad Vilniuje jau gyvenu didžiąją dalį savo gyvenimo. Tačiau šis klausimas man gana skausmingas, kadangi jaučiu didžiulę nostalgiją gimtosioms vietoms – Ąžuolynui, Nemuno ir Neries santakai, šalia kurios mokiausi Juozo Naujalio menų gimnazijoje... Ir dabar neseniai važiavau į Kauną, į „Scanoramos“ festivalį, tad ištaikęs progą su malonumu pasivaikščiojau po tas vietas.
Aišku, Vilnius yra bene vienintelis besiplečiantis Lietuvos miestas, tačiau Kaunas turi unikalių dalykų. Tai ir unikalios tarpukario architektūros elementai, landšaftas – Kaunas šiaip labai kompaktiškas ir patogus miestas. O ta Vilniaus ir Kauno konfrontacija man, būnant kauniečiu, bet didžiąją dalį gyvenimo praleidus Vilniuje, atrodo juokinga, infantili. Manau, kad rimti žmonės tuo neužsiima.
– Tavo kūrybinė veikla apima įvairias sritis – nuo akademinės iki muzikos reklamai, televizijai. Kam rašyti maloniausia?
– Apie lietuvišką reklamą sudėtinga kalbėti – tai, kaip veikia marketingas ir kaip tam pasitarnauja menas yra atskiras mokslas. Bet kokiu atveju tai – taikomasis menas, kurio tikslas nėra muzika pati savaime.
Manau, kad „grynasis menas“ turi daugiau dvasinės vertės. Mėgstu rašyti „grynąją muziką“, tačiau įtakos turi ir žanrai. Yra rimtoji akademinė muzika – vienokio atspalvio menas, tačiau egzistuoja ir daug kitokios muzikos, roko, elektronikos atmainų, kurios man labai įdomios.
Labiausiai man imponuoja samplaikos, eksperimentai įvairiose srityse, derinant akustinius instrumentus ir elektroniką, naudojant įvairių žanrų elementus. Gyvename XXI a. antrajame dešimtmetyje, todėl natūralu, kad liberalumas mene reiškiasi vis dažniau. Jaunimas dabar skverbiasi į įvairius muzikos laukus, absorbuoja ne tik akademinio, elitinio meno apraiškas, bet žvelgia žymiai įvairesniais rakursais.
– Neseniai rašei muziką nebyliojo kino filmui „Nosferatu. Siaubo simfonija“. Pats turi mėgstamiausią filmą, kurį gali žiūrėti vėl ir vėl?
– Tiesą sakant, po ilgesnės pertraukos dar kartą peržiūrėjau Milošo Formano „Amadėjų“. Tai stilizuotas filmas, pasuktas tam tikra genialaus režisieriaus įžvalgos vaga. Bet man patinka tos kino juostos, kurios turi tokį užtaisą, kuriose kalbama apie asmenybes, kurios darė ir daro įtaką visai žmonijai.
– O pats Mozartas irgi imponuoja? Paprastai, jį mėgsta arba ne – per vidurį nebūna.
– Žmonių yra įvairių. Šiandien Mozartas labai „išeksploatuotas“ – praktiškai, atidaręs šaldytuvą gali išgirsti jo muziką, pilna saldainių su jo atvaizdais, telefono aparatų, visokių užsklandų... Bet kokiu atveju, jis – genijus. Muzikui drįsti pasakyti, kad nemėgsta Mozarto, būtų savotiška nepagarba. Pats, aišku, jo kasdien neklausau, bet kuo toliau, tuo labiau suvokiu šio kompozitoriaus genialumą ir išskirtinumą. Tačiau išskirtinių asmenybių muzikos istorijoje daug – kad ir Krzysztofas Pendereckis, kuris, girdėjau, vėl sugrįžo prie neoromantinės estetikos.
– Mozarto kasdien nesiklausai, o ko klausaisi? Kokią dainą, kūrinį, pasirinktumei klausyti po sunkios dienos, kai nebesinori įtempti proto ir aiškintis gilių prasmių?
– Visais laikais daina, kurią vos išgirdęs atkreipiu dėmesį ir man pasidaro labai gera, buvo Lou Reedo „Perfect Day“. Tai, viena vertus, nekomplikuota, paprasta muzika, bet labai taikli. Ji sukuria tokią švelnią, šviesią nuotaiką – ne be reikalo ir vadinasi „tobula diena“.
– Kaip ten bebūtų, ne kiekvienas galėtų būti kompozitoriumi ne tik dėl talento ar išsilavinimo stokos, bet ir asmenybės. Koks turėtų būti žmogus, Tavo nuomone, kad galėtų būti kompozitoriumi?
– Kantrus. Šiame darbe nepriskubėsi – turi kantriai dėlioti kompozicinius elementus. Pradėti dažnai būna sunku, tačiau vėliau pagauna impulsas. Vėliau, kai muzika nuskamba, atsiranda liūdesys – vis tik procesas yra įdomiausia, labiausiai intriguojanti dalis.
– O kodėl kompozitoriumi būti smagu?
– Kontroversiškas klausimas. Man atrodo, smagiausia yra būti visavertišku, laimingu, kūrybingu, sveiku žmogumi. Profesine prasme, materija, su kuria dirbu, yra „aukšta“ – tai garsas, estetika. Be abejo, ir žmonės, kurie supa, yra įdomūs – kolegos muzikantai, kompozitoriai, muzikologai. Visas šis kontekstas duoda savotiško įdomumo ir žinojimo, kad tai, ką darai, yra prasminga.
