A.Bumšteinas teigė pradėjęs įrašinėti vargonų garsus turistiniais sumetimais: „Mane domino garsai tose didžiulėse bažnyčių erdvėse, retai kur gali rasti taip aidinčius garsus <…> Bažnyčios erdvė yra labai išgryninta, viskas ten turi aiškią funkciją – mane domino šis fenomenas. Vis įrašinėdavau, o po to sugalvojau, kad reikia pakeliauti ir įrašyti vargonų garsus specialiai tam atsidėjus. Prieš dvejus metus dariau tokį safarį Lietuvoj, važinėjau po kaimus ir įrašinėjau vargonus, esančius provincijoje – dažniausiai istorinius, senesnius“, – pasakojo kompozitorius.
Garsus modifikuoju, su jais dirbu, kaip kad su medžiaga dirbtų skulptorius – jis susiranda akmenį, jį tašo ir iš jo daro skulptūrą, – sakė A.Bumšteinas.
Paklaustas, kodėl pasirinko vargonus, kompozitorius vėl mini erdvę: „Vargonai bažnyčios erdvėje skamba specifiškai, sunkiai gali pasakyti iš kur sklinda garsas – jis tampa visur esantis.“
A.Bumšteinas pasakojo surengęs ir eksperimentines mišias Norvegijoje: „Aš nesu tikintis, bet naudoju religinę konvenciją kaip savotišką ritualistinį kodeksą. Man įdomu, kaip galėtų meno kūrinys būti pristatomas tokiom pačiom sąlygom, kaip yra vykdomos šv. Mišios. Tai ne pasijuokimas ar šaržavimas, man tiesiog įdomios tokios socialinės taisyklės specifinėse erdvėse, nes visa tai, man atrodo, yra tam tikras performansas, teatras.“
Pats kompozitorius teigia, kad kuria kone atvirkštiniu metodu – iš pradžių įrašo garsus, iš kurių vėliau komponuoja kūrinius.
„Tradicinis metodas – parašyti partitūrą, surasti muzikantus ir duoti jiems natas. Jie jas išmoksta, sugroja ir tu įrašai tai į albunmą arba atlieki koncerte. Tačiau aš iškart pradedu nuo garso realizavimo. Įsirašau garsus, šiuo atveju vargonų garsus, ir tada juos visaip modifikuoju, su jais dirbu, kaip kad su medžiaga dirbtų skulptorius – jis susiranda akmenį, jį tašo ir iš jo daro skulptūrą. Garsą modifikuoju tol, kol jis įgauna norimą skambesį ir tada gali jį arba natomis išrašyti, arba eksperimentine partitūra, instrukcija, kurią galėtum muzikantui duoti“, – apie kūrybinį procesą pasakojo A.Bumšteinas.
Kompozitorius tikina, jog šiuo atveju jam visų svarbiausia asmeniška garso patirtis: „Garsų surinkimo aplinkybės – mano kelionė, mano asmeninė patirtis būnant toje erdvėje, įrašinėjant, klausantis – tai yra atspirties taškas. Po to iš patirties dokumentacijos aš montuoju kūrinį.“
Garsų surinkimo aplinkybės – mano kelionė, mano asmeninė patirtis būnant toje erdvėje, įrašinėjant, klausantis – tai yra atspirties taškas, – teigė kompozitorius.
Pasakodamas, kuo skyrėsi garsų rinkimo patirtys Lietuvoje ir Vokietijoje, A.Bumšteinas paminėjo, jog prasta vargonų kokybė Lietuvos rajonuose susijusi su centralizuotu požiūriu į valstybę: „Kadangi Vokietijoje finansinė situacija geresnė, ir vargonai čia geriau prižiūrimi. Lietuvoje yra provincijų problema. Yra Vilnius, gal dar Kaunas, o visus mažesnius miestus žiūrima kaip į posūnius. Kai kalba eina apie kaimus, kuriuose gyvena tik keliolika, keliasdešimt žmonių, dėmesio, ne tik finansinio, bet ir socialinio, čia sulaukiama dar mažiau. Vokietijoje tai justi mažiau, ten dominuoja regionų politika – šalis suskirstyta į žemes ir kiekviena žemė yra kaip maža valstybė, kuri turi savo centrą. Panašiai yra ir Lenkijoj. Lietuvoje vis tik visi dairosi į centrą – man atrodo, tai yra truputį neteisinga“.
Pristatydamas „Kronikas iš vargonų safario“, A.Bumšteinas teigė, jog kūrinys truks apie valandą. „Bus mano paskaita, gal net daugiau ataskaita, o ne paskaita – skaitysiu iš lapo dienoraštį, kurį parašiau keliaudamas Vokietijoje. Gros mano paruošta 8 kolonėlių garso instaliacija, bus rodomas videofilmas, o atlikėja gyvai gros savadarbiais vargonais pagal mano sukurtą instrukciją.“
