Daugiau nei dešimtmetį aktyviai koncertuojantis NIKO – tarptautinių muzikos festivalių dalyviai, pasirodantys ne tik pagrindinėse Lietuvos ir užsienio filharmonijose, šiuolaikinio meno centruose, bet ir netradicinėse erdvės.
Koncertinė orkestro geografija aprėpia Didžiąją Britaniją, Islandiją, Norvegiją, Švediją, Šveicariją, Austriją, Lenkiją, Ukrainą, Latviją, Kazachstaną, Rusiją, Islandiją, Kiniją, Jungtines Amerikos Valstijas. 2013 metais Vokietijos–JAV leidybinė kompanija „Peermusic Classical“ išleido ansamblio albumą „Music for Strings“.
Š. m. kovo 16 d., šeštadienį, G.Gelgoto diriguojamas NIKO pasirodys kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO) bei Kazachstane gimusiu totorių, baltarusių ir korėjiečių kilmės smuikininku Romanu Kimu. Koncertinėje programoje „XXI a. metų laikai: Pärt, Gelgotas, Vivaldi kitaip“ bus galima išgirsti išskirtinai šiuolaikiškus skambesius.
Renginio proga – interviu su maestro G.Gelgotu.
– Ką šiandien vadinate klasikine muzika? Kokia yra jos auditorija?
– Klasikinę muziką apibrėžia repertuaras, bazinis atlikimo braižas ir, žinoma, išsilavinimas. Tačiau nepamirškime, jog klasika yra gyvas, evoliucionuojantis reiškinys. Visais amžiais buvo ieškoma būdų, kaip ir kokia sudėtimi ją atlikti naujai.
Tiesa, dabartis yra labai įdomi savo įvairove. „Youtube“ galima rasti daugybę kompozitorių, kuriančių šiandien, tačiau rašančių skirtingo stiliaus muziką. Nuo labai sudėtingų kūrinių, skirtų nišai, iki skaidrių ir minimalistinių, kaip, pavyzdžiui, šiuolaikinio estų kompozitoriaus Arvo Pärto, kurio atmosferinė, vaizdinga kūryba įtraukia labai plačią klausytojų auditoriją.
– Kiekvienas laikotarpis turi savą garso charakteristiką ir kokybę. Koks skambesys būdingas dabarčiai?
– Dabar mus supa didesnis triukšmo ir garsų lygis. Fizikiniu požiūriu, gyvename garsiame pasaulyje, tikrai garsesniame nei prieš kelis šimtus metų, kai lauke čiulbėjo tik paukščiai. Manau, kad tai daro įtaką ir šiuolaikinei muzikai – ji dažnai gali būti grubesnė, garsesnė, joje girdime daugiau bosų, žemutinių balsų.
– Ar klasikoje, kaip ir populiariojoje muzikoje, šiandien yra plačiai naudojami įvairūs audiovizualiniai efektai?
– Tai priklauso nuo pasirinktos programos. Tiesa, nemanau, kad garsiniai efektai yra būtini ir kad jie simbolizuoja muzikos šiuolaikiškumą. Jie veikiau yra papildomi šio amžiaus muzikos instrumentai ar jų pratęsimai. Muzika gali skambėti šiuolaikiškai ir atliekama labai paprastai, akustiniais instrumentais.
Šviesų šou taip pat nėra šiuolaikiškumo bruožas, o tik prasiplėtusios koncerto sampratos atspindys. Kinas, koncertinė ar klubinė muzika žmogų pripratino prie didelių efektų. Šiandien klausytojas tikisi stipresnio įspūdžio, ir jeigu jį galime išgauti pasitelkdami naujas galimybes, kodėl gi ne?
Dabar mus supa didesnis triukšmo ir garsų lygis. Fizikiniu požiūriu, gyvename garsiame pasaulyje, tikrai garsesniame nei prieš kelis šimtus metų, kai lauke čiulbėjo tik paukščiai.
– Vis dėlto vyresnis klausytojas galėtų jūsų paklausti, ar šios į klasiką įsiterpiančios technologijos jos nesupopsina?
– Anaiptol. Naujovių nereikia atsisakyti vien dėl to, kad galėtume išlikti tokie, kokie buvome. Muzika vystėsi ir keitėsi visais laikais. Pavyzdžiui, prieš kelis amžius parašytas A.Vivaldi kūrinys „Metų laikai“ irgi buvo didelė tų laikų revoliucija. Tai – faktiškai pirmasis programinis kūrinys, kuriame kompozitorius styginių garsais imituoja šuns lojimą, paukščių čiulbesį, girtą žmogų. Tikiu, kad jau tada daug kas klausė, kam viso to reikia... (juokiasi).
Mes gyvename savo dabarties pasaulyje, kuris nulemia visas mūsų sritis – ir kasdienę buitį, ir meną. O menininkai visais laikais rinkosi, kas jiems svarbu. Manau, kad ir šiandien muziką kuriantys bei atliekantys klasikai siekia tų pačių vertybių – susiklausymo, intymumo ir tylos akimirkų, nesvarbu, ar ant scenos jie lipa su papildomais efektais, ar be jų.
Labai mėgstu frazę – meno funkcija yra ne skleisti grožį, bet skatinti žmonių sąmoningumą. Tos akimirkos, kai išvydus paveikslą ar perskaičius knygą kyla mintis, ar ta tyla po koncerto, kol atsikvepiame ir pradedame ploti, – akimirkos, kai jaučiamės dvasiškai pamaitinti. Tai ir yra išskirtinis klasikinės muzikos bruožas, lyginant su populiariąja, kuri galbūt dažniau skirta atsipalaidavimui.
– Kuo ypatinga teminio koncerto „XXI a. metų laikai“ programa, kurią kovo 16 d. atliksite kartu su LNSO?
– Visa muzika, kuri skambės koncerto vakarą, yra labai nauja. Tai – pastarųjų 5–6 metų darbai. Vėliausias repertuare esantis kūrinys – A.Pärto „Gulbės giesmė“ (2013).
Kita vertus, programa yra klasikinė, neatitrūkstanti nuo praeities. „Gulbės giesmė“, kaip ir visa A.Pärto kūryba, yra viduramžių muzikos atspindys, o koncerte atliekama Maxo Richterio A.Vivaldi „Metų laikų“ interpretacija yra tarsi naujai perrašytas barokas, praturtintas bosais, šiandieninėmis harmonijomis.
Manau, kad repertuaras bus tikrai įdomus plačiai klausytojų auditorijai, vertinančiai tiek klasiką, tiek ir šiuolaikinę muziką.
Labai mėgstu frazę – meno funkcija yra ne skleisti grožį, bet skatinti žmonių sąmoningumą.
– Koncerte galėsime išgirsti ir vėlyvuosius jūsų kūrinius. Kas jus patį šiandien įkvepia kurti? Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?
– Turiu pripažinti, kad nesu didelis muzikos klausytojas – daugiau laiko praleidžiu scenoje ar repeticijose. Pažįstu daug kolegų, melomanų, kurie nešasi į namus partitūras, analizuoja kiekvieną išgirstą naują kūrinį. Aš nesu iš tų žmonių. Pasiklausau ir populiarios amerikietiškos muzikos. Kartais tai taip pat atneša minčių. Tačiau apskritai stengiuosi kurti kuo švaresne galva. Niekada nerašau labai daug kūrinių – po vieną stambų kūrinį per dvejus, trejus metus. Paskui jau galiu jį adaptuoti, keisti formą ir t. t. Noriu, kad kiekvienas kūrinys pirmiausia būtų įvykis man pačiam.
