Žemiau – interviu su kompozitoriumi Jonu Jurkūnu, kuris žydišką melodiją pavertė telefono skambučiu. Melodiją parsisiųsti galite čia.
– Hava Nagila tau – tai...?
– Kiek žinau, dainos žodžiai kviečia visus kartu džiaugtis ir būti laimingiems. O melodija tą perteikia ir be žodžių, vos išgirdus norisi šypsotis. Man tai – pašėlęs, energingas, užvedantis žydiško temperamento proveržis.
– Telefono skambutis tau – tai...?
Pritaikydamas šią žydų liaudies melodiją telefono skambučiui, šiek tiek pagreitinau tempą ir paverčiau ją dar energingesne.
– Tinka visi ką tik minėti epitetai (juokiasi). Kad keltų šypseną, iššauktų viduje norą švęsti gyvenimą ir gal net pašokti. Pritaikydamas šią žydų liaudies melodiją telefono skambučiui, šiek tiek pagreitinau tempą ir paverčiau ją dar energingesne. Nes, deja, šiais laikais traukinys dažniausiai nieko nelaukia...
Man patiko žydų bendruomenės idėja pakviesti žmones suartėti, kūrybiškai pasitelkiant tokį kasdienišką komunikacijos įrankį, kaip telefonas.
– Muzika tau – tai...?
– Universali kalba. Ji – didžiąja dalimi yra emocija, kurios nebūtina išsakyti žodžiais. Muzika – pajuntama, ir jei leidžiamės jos vedami, galime empatiškai regėti kito perduodamą džiugesį ar skausmą. Kažkiek kultūrinių skirtumų, žinoma, gali būti, bet bendra dvasia išlieka ta pati.
Minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, rugsėjo 26 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje pristatysiu naują savo kūrinį „Batų vežimas“ mišriam chorui ir styginiams pagal Vilniaus geto poeto Avramo Sutskeverio eilėraštį. Tai – mano pamąstymas apie miesto tapatybę, kurios dalis prarasta netekus gausybės jo gyventojų. Tikiu, kad muzika – dar vienas kelias be žodžių ir vaizdų perteikti žmogaus bejėgiškumą, stebint tolstantį vežimą, prikrautą batų, išgirsti kiekvieno jų sekamą istoriją kaip atskirą muzikinį balsą...
– Žydai tau – tai...?
– Kai kurie – tai mano bičiuliai ir bendramoksliai, o kiti, kurių nepažįstu, – tai mano bendrapiliečiai ir dalis Lietuvos istorijos. Man nesvarbu kaimyno genealoginis medis, man svarbu, kad mažoj mūsų šaly mes visi jaustumėmės savi, tvirti ir saugūs. Tik tuomet galėsime tėvynę auginti, puoselėti, apginti.
– Draugystė tau – tai...?
– Atvirumas, nuoširdumas ir atjauta. O tautybė draugystei įtakos tikrai neturi. Einu į žmogų tokį, koks jis yra. Aš nė nežinau, ar įdomiau draugauti su savo antrininku, ar su visiška priešingybe. Bet kokiu atveju, kalbėtis apie skirtumus ir skirtingas patirtis yra įdomu. Esu dėkingas, kai draugo dėka galiu susipažinti su kitokiomis tradicijomis. Kita vertus, po bet kokiais skirtumais slypi tos pačios bendražmogiškos savybės ir vertybės.
– Tolerancija tau – tai...?
– Viena didžiausių vertybių. Taip pat – vienas kertinių akmenų mūsų LDK istorijoje. Juk buvome daugiatautė valstybė, kurios stiprybė – mokėjimas sugyventi tarpusavyje ir dirbti bendram labui. Dar Gediminas rašė laiškus ir kvietė visus atvažiuoti bei puoselėti Vilniaus miestą. Manau, taip reikėtų daryti ir šiais laikais – mūsų uždarumas ir užsisklendimas yra atgyvena. Be to, kai žinai, kad kažkada Vilniuje gyveno vos 2 procentai lietuvių, kažkaip tas ego susitraukia, ir supranti, kad mūsų miesto dvasia – labai spalvinga ir kad būtent spalvose slypi visas jos grožis.
Pradžioje skirtumus reikia išmokti priimti ir pakęsti, tik tada galima imti jais žavėtis.
Apie toleranciją dažnai kalbame labai aukštomis materijomis, o iš tikro tai gana kasdieniškas dalykas. Be tolerancijos neapsieina jokie santykiai – šeimoje, darbe, gatvėje, bet kur. Tik mums dar ją ugdytis ir ugdytis kasdienybėje. Pradžioje skirtumus reikia išmokti priimti ir pakęsti, tik tada galima imti jais žavėtis. Viena užduočių – mokyti tolerancijos savo vaikus. Nebūtinai garsiais žodžiais, galima labai paprastais: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad darytų tau.
Mane gąsdina patyčių mastas. Ir ne tik vaikų tarpe. Ir net tada, kai nejaučiam tikros neapykantos. Mes patys nė nebejausdami taip patraukiame kitą per dantį, kad peržengiame paprasto humoro ribas. Gal mes tiesiog užaugę tokiomis atšiauriomis sąlygomis, kad cinizmas ir sarkazmas padeda pridengti sieloje žiojinčias skyles? Manau, reikia iš naujo jaukintis jautrumą ir atjautą, kaip didžiausias šios dienos vertybes.
