Šį rugsėjį bus minimas festivalio dešimtmetis, tad M.Drukteinis atskleidė jo organizavimo užkulisius ir smagius netikėtumus. Su kompozitoriumi kalbasi Lietuvos kultūros tarybos praktikantė Orinta Pileckaitė.
– Festivalis ,,Muzika erdvėje“ artėja. Kuriame pasiruošimo etape šiuo metu esate?
– Šiais metais švenčiame festivalio 10 metų jubiliejų. Jau balandžio pabaigoje minėdami šią sukaktį kartu su NATO ir ES dvidešimtmečiu pristatėme specialų festivalio renginį Vyriausybės rūmuose. Tai buvo lyg įžanga į mūsų kasmetinę rudens programą, kuriai aktyviai ruošiamės.
– Kaip atrodo festivalio planavimas ir logistika – nuo idėjos iki įgyvendinimo?
– Pastaruoju metu festivalį pradėdavome planuoti prieš metus, rengdami paraišką Lietuvos kultūros tarybai. „Muzika erdvėje“ vyksta rugsėjo pradžioje, tad esame šiek tiek nedėkingoje situacijoje – tuo pačiu metu, kai vyksta einamųjų metų festivalis, jau reikia planuoti būsimą. Todėl nuo šių metų pagrindinius aspektus – koncepciją, temą, galimus dalyvius – pradedame projektuoti keleriems metams į priekį.
Judant nuo idėjos iki jos įgyvendinimo, kyla ne vienas iššūkis. Pirmiausia iššūkiai susiję su tuo, kad didžioji dalis kūrinių yra nauji, specialiai kuriami festivaliui. Idėjos įgyvendinamos koncertams neįprastose erdvėse – kartais visiškai netinkančiose didesniems renginiams, tačiau labai įdomiose, kuriose įprastai muzikos neišgirstume ar kurių anksčiau nežinojome, nepastebėjome. Visa tai sukuria daug nenuspėjamų situacijų, dažnai apsunkinančių kūrinių įgyvendinimą. Vis dėlto idėjos visuomet būna vertos įdėto darbo ir kuo geresnio jų išpildymo – tai įvertina ir klausytojai.
– Kokias strategijas taikote, kad festivalio dalyviams būtų užtikrinta sklandi ir maloni patirtis?
– Kaip minėjau, mūsų festivalis vyksta neįprastose erdvėse, dėl to kompozitorių kūriniai būna ypač skirtingi atlikimo pobūdžiu. Festivalio metu siekiame užtikrinti sklandų technikos veikimą, taip pat koordinuoti srautus, kad lankytojai nesunkiai rastų renginio vietą.
Vis dėlto neretai komplikuotas patekimas, ne itin komfortiškas kūrinio klausymas ar kiti natūralūs aplinkos trikdžiai mūsų festivalyje tampa potyrių dalimi. Tokiu atveju ne tik nesistengiame jų maskuoti, bet sukuriame dar tinkamesnes sąlygas lankytojams tapti aktyviais erdvės ar kūrinio dalyviais.
Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių – miesto triukšmas, kuris susilieja su muzika, kartais ją net užgožia. Arba keisti, nejaukius jausmus keliantys praeiviai (juokiasi). Žinoma, festivalyje visuomet stengiamės užtikrinti ir saugumą, tačiau jis vyksta ne koncertų salėje. Esame mieste, kuris yra toks, koks yra – mes į jį galime tik reaguoti, bet negalime jo pakeisti. Jeigu pavyksta išlaviruoti festivalį tokiomis sąlygomis, tai ir laikome įtaigiausia patirtimi.
– Kaip tvarkote festivalio biudžetą ir užtikrinate finansinę sėkmę?
– Biudžeto klausimas, ypač pastaruoju metu, yra vienas pagrindinių streso šaltinių (juokiasi). Kalbant rimčiau, organizuodami kiek didesnį arba nuosekliai augantį festivalį ir valdydami jo biudžetą mes, kaip ir kiti kultūros operatoriai, festivalių organizatoriai, susiduriame su visomis ilgalaikės Lietuvos kultūros politikos formavimo ir jos įgyvendinimo stiprybėmis bei trūkumais.
Didžiausiu iššūkiu tampa biudžeto tvarumas, jo planavimas keleriems metams į priekį. Tik taip galima apgalvotai planuoti festivalio augimą, raidą. Kai biudžetą iš esmės galime planuoti tik metams į priekį (kartais ir trumpesniam laikui), ilgalaikes vizijas ir veiksmų planus kurti sunku. Vienu pagrindinių uždavinių festivaliui augant tampa finansavimo šaltinių diversifikacija – siekis, kad būtų kuo daugiau ir kuo įvairesnių finansavimo šaltinių.
Tačiau net ir suvokiant to naudą praktiškai įgyvendinti šį uždavinį itin sudėtinga. Todėl festivalio biudžetas tiesiogiai veikia programos ambicijas, pristatomų kūrinių kompleksiškumą, paveikumą, įgyvendinimo kokybę. Ne visais atvejais, bet dažniausiai.
– Kuo svarbus Lietuvos kultūros tarybos finansavimas įgyvendinant renginį? Ar jis galėtų įvykti ir be valstybės investicijos?
– Lietuvos kultūros tarybos skiriamos lėšos sudaro didžiausią festivalio biudžeto įplaukų dalį. Tiesą sakant, kitaip ir būti negali. Praktiškai bet koks profesionalaus meno festivalis ar renginys, kuris nėra specialiai orientuotas į komercinę sėkmę, šiuo metu negali padengti visų įgyvendinimo kaštų be svarios valstybės ar privačių rėmėjų injekcijos. Net paprasčiausią šiuolaikinės muzikos koncertą būtų sunku suorganizuoti tik, pavyzdžiui, iš pajamų už parduotus bilietus. Toks yra mūsų rinkos, ekonomikos, perkamosios galios, kainų tendencijų ir bendro suvokimo apie kultūrą rezultatas.
Tiesa, ši problema nėra tik Lietuvos, tai – globalūs iššūkiai. Vienur jie sprendžiami valstybei daug geriau finansuojant kultūros sritį, kitur – kuriant ypač palankias sąlygas privačiam sektoriui remti kultūrą, skatinant mecenatystę. Labiausiai paplitusi praktika – balansuoti tarp šių dviejų kultūros politikos uždavinių.
Lietuvoje dėl menkų kultūros srities mecenatystės tradicijų, taip pat profesionalios, ypač šiuolaikinės, kultūros vartojimo įpročių ar net apverktino muzikinio švietimo įstaigose ir dėl daugybės kitų priežasčių surinkti festivaliui reikšmingą biudžeto dalį iš kitų šaltinių nei valstybės finansavimas kol kas praktiškai neįmanoma. Net jei valstybės finansavimas tik šiek tiek sumažėja, tai iš karto paveikia festivalio turinį.
– Organizuojant festivalį tikriausiai tenka susidurti su įvairiais iššūkiais. Papasakokite, kaip sekasi juos spręsti.
– Kiekvienais metais kyla didesnių ar mažesnių iššūkių, kuriuos privalome spręsti kūrybiškai, o kai kada jie muzikos kūrinių sukeliamus potyrius netikėtai padaro įdomesnius. Kartą įgyvendinome Ritos Mačiliūnaitės ir Aivaro Dočkaus kūrinį Vilniaus viešajame transporte. Planavome, kad kūrinys bus klausomas nuskaičius QR kodo lipduką autobusuose.
Paaiškėjo, kad taip padaryti negalima, tad sugalvojome įrengti „festivalio vietas“ su ausinėmis. Nors idėja buvo puiki, netikėtai susidūrėme su kita problema: per kelias festivalio dienas, net savanoriams akylai saugant techniką, beveik viską pavogė. Nepaisant (gana nedidelių) nuostolių, streso savanoriams ir kartėlio, paskui pagalvojau, kad tai buvo puikus socialinis eksperimentas, parodantis, kiek vis dėlto mūsų visuomenė pasistūmėjo vakarietiškų vertybių link.
Dalį festivalio „Muzika erdvėje“ kompozitorių ir kūrinių pasirenkame kartu su meno vadove Agne Matulevičiūte, o kitą dalį programos papildome atvirame konkurse atrinktomis idėjomis. Atlikėjus, su mumis aptarę, renkasi patys kompozitoriai, atsižvelgdami į kūrinio sudėtį, specifinius atlikėjų gebėjimus, pavyzdžiui, improvizavimą, atvirumą įkūnijant netikėtas kompozitorių idėjas, tarkim, groti miške.
Tikriausiai galite įsivaizduoti, kad šių kūrinių įgyvendinimo koordinavimas nėra iš lengviausių. Dažnai negalime suteikti kūrėjams persirengimo ar poilsio tarp pasirodymų vietų, tenka groti nedėkingomis sąlygomis – šalta, karšta, apleistos ir dulkėtos erdvės. Tai tampa iššūkiu visiems. Kita vertus, tai ugdo gebėjimą prisitaikyti prie aplinkybių, leidžia išbandyti savo galimybes. Mes, kaip organizatoriai, visuomet tai suprantame, vertiname ir stengiamės pagerinti sąlygas tiek, kiek leidžia galimybės.
– Kokias rinkodaros ir reklamos priemones naudojate, kad į festivalį pritrauktumėte įvairią auditoriją?
– Pati festivalio „Muzika erdvėje“ koncepcija, pagal kurią kūriniai atliekami skirtingose erdvėse, kasmet pritraukia itin įvairią auditoriją. Renginiuose natūralu sulaukti ir šeimų, ir senjorų, ir jaunų klausytojų. Festivalio neformalumas ir atvirumas leidžia saugiau pasijusti ir profesionalioje kultūroje dalyvauti įvairių socialinių sluoksnių klausytojams. Dalis šios tikslinės auditorijos yra susijusi su erdvėmis, kuriose pristatomi kūriniai.
Todėl rinkodaros ir reklamos priemones stengiamės sieti visų pirma su šiuo aspektu. Žinoma, populiarinant festivalį vienu pagrindinių komunikacijos uždavinių išlieka jo bendras žinomumo didinimas, todėl kasmet pasitelkiamos įvairios masinio informavimo priemonės – lauko reklama, reklama ant viešojo transporto, paminėjimai radijuje ir kt.
– Kaip pasirenkate festivalio erdves? Į ką atsižvelgiate?
– „Muzika erdvėje“ – įvietintos muzikos festivalis. Kompozitoriai kuria kūrinius arba adaptuoja (įvietina) sukurtus anksčiau, atsižvelgdami į festivalio metų temą. Pagal tai jie formuluoja kūrybines idėjas ir mūsų padedami renkasi erdves, kuriose geriausiai atsiskleistų jų kūrinio koncepcija. Kūriniuose ne tik analizuojama konkreti tema. Juose reflektuojama pasirinkta erdvė, muziką sujungiant su vietos architektūriniais, urbanistiniais, istoriniais, sociokultūriniais ar kitais kontekstais.
Skatiname, kad kurdami kompozitoriai atliktų kruopštų meninį tyrimą – susipažintų su erdvės architektūra, istorija, dabartimi, ten veikiančia bendruomene, surinktų aktualią kontekstinę informaciją. Esant reikalui, visuomet padedame, organizuojame susitikimus su erdvės atstovais, bendruomene.
Kūrinio įgyvendinimo vietos pasirinkimas ir derinimas nėra lengvas procesas. Būna atvejų, kai pirminėje kompozitorių pasirinktoje vietoje nepavyksta atlikti kūrinio, tą vietą kuruojanti bendruomenė nenori papildomo viešumo arba kūrinio tiesiog neįmanoma įgyvendinti dėl praktinių aplinkybių. Tuomet kompozitoriai arba ieško alternatyvios vietos, kurioje galima išpildyti kūrinio idėją, arba yra priversti pergalvoti koncepciją. Aišku, festivalio dešimtmečio patirtis leidžia mums, kaip organizatoriams, iš anksto daryti gana tikslias prielaidas dėl formuluojamų idėjų įgyvendinimo perspektyvų ir kartais užbėgti už akių nesėkmei užprogramuotam darbui.
– Kokią įsivaizduojate festivalio ,,Muzika erdvėje“ ateitį? Kas lemia jo sėkmę?
– Tikiuosi, kad pavyks išlaikyti nuoseklų festivalio augimą. Tokio formato – įvietintos muzikos – festivalis yra vienintelis Lietuvoje, beje, tokių pavyzdžių mažai ir pasaulyje. Pastaruosius dešimt metų mūsų kūryba buvo dalinamasi Vilniaus mieste ir jo apylinkėse. Tačiau unikalių vietų Lietuvoje yra be galo daug, todėl planuojame dalį renginių perkelti į kitus miestus ar vietoves.
Pasakodami apie festivalį, daug dėmesio sulaukiame ir iš užsienio – nuo muzikos ar kultūros renginių organizatorių iki socialines ar ekologijos veiklas vystančių organizacijų. Šiuolaikinės muzikos jungtis su konkrečia vieta, bendruomenėmis, aktualiomis temomis visiems atrodo intriguojanti ir patraukli. Tad turime potencialo augti ir tarptautiniu mastu. Vis dėlto planuodami privalome aiškiai suvokti ir mūsų kultūros bei jos finansavimo sistemos nenuspėjamumą.
Apie tai kalbėjau ir anksčiau. Festivalio augimą sunku planuoti koordinuotai. Tai įmanoma, tačiau kainuoja itin daug darbo, kuris nebūtinai bus įvertintas ar atneš norimą rezultatą. Ne dėl to, kad blogai atliktas, o tiesiog dėl to, kad „neužteko pinigų“ arba „pritrūko kelių balų“.
Jūs klausiate, kas lemia festivalio sėkmę. Aš klausiu: ar galime sėkme laikyti nuolatinį nepriteklių dėl mažo finansavimo dešimtmetį dirbant su neadekvačiai maža organizacine komanda, nors augančius, bet vis dar per mažus honorarus kūrėjams, kai vos užtenka finansų techniškai įgyvendinti iš tiesų vertingas kompozitorių idėjas, o ir jas tenka riboti? Ar galime jaustis dirbantys sėkmingai, kai be argumentų finansavimas jubiliejiniam festivaliui sumažinamas beveik trečdaliu?
Nepaisant to, jaučiame ir matome festivalio sėkmę iš augančio klausytojų skaičiaus, iš jų teigiamų atsiliepimų, iš vertingo bendradarbiavimo su solidžiais partneriais. Sėkmę juntame matydami, kad per visus šiuos metus pavyko suburti tvirtą festivalio kūrybinę bendruomenę, kuri drastiškai sumažinus finansavimą pradėjo siųsti žinutes, jog šiais metais gali kurti ar pasirodyti be atlygio, kad festivalis gyvuotų toliau.
Tai be galo sujaudina. Manau, kad sėkmę lemia daugybė priežasčių, kurios įvietintos muzikos festivalį „Muzika erdvėje“ daro išskirtinį – jas, tikiuosi, pavyko atskleisti. Apibendrinti galiu taip: mes siūlome visai kitokį formatą kurti ir patirti muziką ir aplinką. O tai – veikia!
