„Netikiu!“ – kadaise burbėjo rusų teatro guru K. Stanislavskis. Vakar netikėjau ir aš. Visą koncertą stengiausi, stovėjau skirtingose salės vietose, užsimerkusi ir atsimerkusi, šokdama ir nejudėdama, bet tik per pačią paskutinę dainą pagaliau virptelėjo gomurys, tarp manęs ir scenos pagaliau įvyko trumpas emocinis kontaktas.
Gali būti, kad koją pakišo per dideli lūkesčiai. „Future Islands“ karjera – lyg Pelenės istorija. Dešimtmetį, per kurį išleido tris albumus, jie buvo žinomi tik tiek, kad galėjo pragyventi iš koncertų. Bet 2014 m. pasirodę Davido Lettermano laidoje su nuostabia daina „Seasons (Waiting on You)“ per naktį tapo žvaigždėmis.
Iš tiesų tas pasirodymas pribloškia. Samuelis Herringas, panašus į Marloną Brando, ištiktą Iano Curtiso („Joy Division“) epilepsijos, šoko siurrealistinį nelaimingos meilės šokį. Laukinį, keistą ir tokį emociškai atvirą, kad net nejauku žiūrėti.
Panašiai nejauku skaityti ir S. Herringo interviu. 33-ejų dainininkas lyg terapijoje pasakojasi, koks jis vienišas, kaip ilgisi meilės, kuri jam yra pats svarbiausias dalykas ir kurios vis dar nepavyko rasti. „Jaučiuosi laimingas tik scenoje. Čia aš turiu tikslą. Jaučiu, kad nusipelnau – nors ir ne visada noriu – būti šioje žemėje“, – sako jis.
Išgarsėję „Future Islands“ per trejus metus surengė 1000 koncertų. Jie tikrai yra labiau koncertinė nei „albuminė“ grupė. Įrašuose daug ryškesnė jų muzikos monotonija, o ir vokalas skamba atsargiau.
Tą monotoniją scenoje vakar spinduliavo būgnininkas, klavišininkas ir ypač bosistas, kuris, net ir turėdamas galimybę, per visą koncertą nepajudėjo iš vietos. Kontrastas tarp muzikantų ir vokalisto tiesiog badė akis. Grupės nariams nuobodžiaujant su nuline emocija veiduose, S. Herringas dirbo nuo pirmos iki paskutinės minutės. Dar nė neįpusėjus koncertui jo marškiniai nuo prakaito buvo pakeitę spalvą.
Fizinis pasirengimas tikrai darė įspūdį, juolab kad nuolat intensyviai vartydamasis, tūpčiodamas, boksuodamasis po sceną S. Herringas sugebėjo ir neuždusdamas dainuoti, ir net riaumoti kaip tikras metalistas (beje, alternatyviame kūrybiniame amplua jis yra ne metalistas, bet reperis).
Vis dėlto būtent šis hiperaktyvumas ir buvo neįtikinantis, dirbtinis. Vos įžengęs į sceną jis vieną po kito atliko visus savo firminius judesius. Tačiau nei pats, nei juo labiau publika dar nebuvo spėję įsijausti, todėl melodramatiškas patrankymas kumščiu į krūtinę ar kojų pakilnojimas virš galvos liko tuščia akrobatika.
Psichologinės įtaigos nepridėjo ir vokalo įgarsinimas. Įspūdingas ir įvairiaspalvis S. Herringo balsas kartais skambėdavo lyg per telefono garsiakalbį arba pranykdavo tarp kitų, mažiau įdomių, instrumentų.
Per kiekvieną iš tų tūkstančio koncertų sielvarto neišgyvensi vienodai nuoširdžiai. Dažnai teks tiesiog mechaniškai atlikinėti tai, ko iš tavęs tikimasi. Nostalgiškas „Future Islands“ skambesys ir širdį iš krūtinės plėšiančio beviltiško romantiko verksmas gali būti tikrai įspūdingas derinys. Bet gali būti ir perspaustas, kičinis, kaip tos krištolinės liustros „Compensos“ fojė.
Įtaigiausias koncerte buvo paprastumas. Muzikantų šešėliai ant scenos gale iškabintos tvinpyksiškos užuolaidos. Ir trumpa vokalisto prakalba prieš paskutinį kūrinį – apie prisiminimų laviną, užgriūvančią kambario vienatvėje. Tais žodžiais patikėjau ne tik aš, bet, rodos, ir patys „Future Islands“.
