Kisino asmenybė (ir gal net aplik ją susidaręs mitas) išties išskirtinė. Tylenis, uždaro būdo, rašantis muziką ir poeziją keliomis kalbomis (tarp jų reikšmingą vietą užima jidiš), kartais gal kiek ekscentriškas, tačiau labai smalsus ir tvirtų pažiūrų atlikėjas koncertų metu linkęs nekalbėti, o ir iki 2022 m. vasario 24 d. vengdavo duoti interviu. Žydų kilmės pianistas gimė ir augo Maskvoje ir nuo pat mažumės puoselėjo savo tautinę tapatybę, o sugriuvus Sovietų sąjungai jis išvyko gyventi į JAV ir Vakarų Europą. Mąsčiau koks žodis tiktų apibūdinti jo pažiūras Rusijos atžvilgiu ir tinkamiausią žodį pasiūlė koncerto vedėjas Julijus Grickevičius – nedviprasmiškos. O tokių išties reta, ypač klasikinės muzikos pasaulyje –užtenka prisiminti ką tik vykusias diskusijas.
Žinoma, ne tik asmenybė pritraukia tokią pilną filharmonijos salę, kad dalį svečių tenka sodinti ant scenos (pastariesiems jaučiau baltą pavydą, ypač sėdėjusiems pirmosios eilės viduryje). Vunderkindas, užaugęs ant didžiosios scenos, grojęs Berlyno filharmonijoje diriguojant legendiniam Herbertui von Karajanui, garsėja savo interpretacijomis, skrupulingu dėmesiu garsui ir melodijai. Kartais interpretacijos susilaukia dviprasmiškų vertinimų, tačiau ginčytis dėl jo profesionalumo tikrai neverta. Trumpai tariant – man pačiai jis tarsi asmeninis herojus, esantis būtinų paklausyti atlikėjų sąraše.
Pateiksiu keletą sausų faktų apie programą: Kisinas šiuo metu ją pristato Europos šalyse (įrašą iš Verbjė festivalio Šveicarijoje galima rasti Medici televizijoje, visgi Vilniuje tie patys kūriniai skambėjo kiek kitaip). Ją sudaro Ludwigo van Beethoveno, Frédérico Chopino, Johanneso Brahmso ir Sergėjaus Prokofjevo kompozicijos. Kūriniai išdėstyti chronologiškai, o sukūrimo datos apima 100-metį (1814-1914). Visus juos jungia romantinė dvasia, kartais pasireiškianti per karingą dvasią, o kartais – per širdgėliškas emocijas. Pirmoje dalyje skambėję Beethoveno ir Chopino kūriniai parašyti brandžiame šių kompozitorių gyvenimo laikotarpyje, o po pertraukos nuskambėję Brahmso ir Prokofjevo opusai – jaunystėje. Visi šie kompozitoriai, bent jau kaip leido suprasti Kissino atlikimas, daug dėmesio teikė išraiškingoms, dažniausiai dainingoms melodijoms.
Jei dar pirmojoje dalyje klasicistinis racionalumas turi šiek tiek reikšmės, antrosios dalies paprasta ir dainingai atlikta melodija užima svarbiausią vietą.
Beethoveno Sonata nr. 27 e – moll op. 90 jau pati savaime yra unikali – joje pradeda reikštis ryškūs Romantizmo simptomai: kūrinį sudaro tik dvi dalys, jis nesibaigia ugningu finalu, tempo ir charakterio nuorodas autorius palieka vokiškai, o lyginant su amžininkų sonatomis, ji kupina jausmingumo (tai Beethovenas ir nurodo). Kisinas šios užduoties ėmėsi labai dėmesingai – sonata suskambo kupina švelnumo ir atidumo, nesistengiant pernelyg dramatizuoti ar perdėm kontrastingai perteikti dinamiką. Jo interpretacija buvo „be siūlių“ – pereinant nuo vienos prie kitos temos nepastebina ir dinamiškai. Vienas labiausiai išskirtinių bruožų – tai Kisino atida garsui, kuri atsiskleidžia ne tik skambesyje, bet ir jo kūno kalboje. Net ir pasažai, kurie kitą sugundytų juos perteikti kaip efektą ir savo genijaus įrodymą, čia suskambo tarsi suverti karoliukai, įsiklausant į kiekvieną garsą atskirai. Jei dar pirmojoje dalyje klasicistinis racionalumas turi šiek tiek reikšmės, antrosios dalies paprasta ir dainingai atlikta melodija užima svarbiausią vietą. Na ir žinoma, sonatos įspūdinga pabaiga – ji tiesiog ima ir užsibaigia.
Noktiurnas galbūt prasidėjo lyriškai, tačiau buvo dėkinga atlikėjui už nepersaldintą romantizavimą bei neperdozuotą rubato ir legato.
Chopino Noktiurnas nr. 14 op. 48 nr. 2 fis-moll ir Fantazija op. 49 f-moll, nors ir parašyti tais pačiais 1841 m., yra labai skirtingo charakterio. Noktiurnas be galo liūdnas, gal netgi tragiškas; jo pagrindinė išraiškos priemonė yra begalinė melodija, kuriai kairė ranka pritaria trumpais, gitarą primenančiais arpedžio. Kai kas ją interpretuoja kaip dialogą tarp skirtingų registrų, tačiau Kisino atveju ji skamba nepertraukiamai, su vos juntamais atodūsiais. Noktiurnas galbūt prasidėjo lyriškai, tačiau buvo dėkinga atlikėjui už nepersaldintą romantizavimą bei neperdozuotą rubato ir legato. Lyginant su Beethoveno sonata, Kisinas čia ne toks atsargus – jo melodijos linija komponuojama iš sodrių ir skambių garsų ir susilieja į vienišą raudą. Vidurinė dalis ryžtingesnė, poloneziško ritmo, nukelia į šviesesnę tikrovę. Pagal Chopino nuorodas, du pagrindiniai motyvai turėtų skambėti tarsi tirono įsakinėjimai ir skriaudžiamojo maldavimas, tačiau šįkart ant scenos jie skambėjo kaip vientisos ir labai ryžtingos frazės.
Pradėjus domėtis Chopino fantazija, netyčia įlindau į analizės triušio urvą. Struktūriškai neįpareigojantis laisvo plėtojimo žanras kompozitoriui tapo ilgesio tėvynei išraiška. Chopinas iš gimtosios Lenkijos pasitraukė prieš pat Lapkričio sukilimą, o po dešimties metų sukurtoje fantazijoje suskambo sukilimo dainų aidai. Tarp jų – Karolio Kurpińskio „Litwinka“ (liet. „Lietuvaitė“), kurios motyvus galima išgirsti pačioje pradžioje. Nemanau, kad Kisinas įtraukdamas šį kūrinį mąstė apie saitus su Lietuva. Kita vertus, žinant jo ir kompozitoriaus biografijas, dainos žodžius, istorinės dabarties, praeities ir vietos kontekstus ir jų paraleles, kūrinys dar nesuskambėjęs verčia pradėti kurti unikalias reikšmes. Du menininkai, gyvenantys skirtingais laikotarpiais susiduria su panašiomis dilemomis ir imasi panašių priemonių skleisti žinią apie beveik tos pačios agresorės užpultas tautas.
Ką pasakoja Kisinas?
Galima būtų ir toliau samprotauti, bet nenuklyskime nuo pačios muzikos. Kompleksiška forma yra palanki kurti naujas interpretacijas – čia pasirodo gausybė muzikinių temų, pasižyminčių įvairiomis faktūromis ir charakteriais: ryžtingos, karingos, lyriškos ir chorališkos jos sudėliotos veidrodžio principu ir kuria muzikinį naratyvą, kur kiekvieną kartą grįžtant tai pačiai muzikinei medžiagai būtent atlikėjas tampa muzikinio pasakojimo kūrėju. Ką pasakoja Kisinas? Pirmiausia, įžangoje (kur ir suskamba „Litwinka‘os“ motyvai) nuotaika nėra pernelyg karinga. Pirmą kartą suskambančius įžanginius improvizacinius pasažus jis atveda labai neskubiai, vis sustodamas ir atsikvėpdamas. Žinoma, pirmoji kulminacija įspūdinga, tačiau nemažiau įdomus yra mechaniškai skambantis maršo epizodas. Sugrįžtančiose melodijose girdimas nuovargio ir liūdesio gaidelės, tačiau ne tragedijos ar melancholijos. Liūliuojanti vidurinė lopšinės dalis nušvinta tarsi vilties ženklas po audringų kovų. Sugrįžus pirmosios dalies konfliktams, tos pačios temos šįkart suskamba daug ryžtingiau – geru atskaitos tašku vėlgi tampa maršas, kuris skamba solidžiai, gyvai, džiaugsmingai ir net triumfuojančiai. Tiesa, pabaigoje įsipina tragizmo gijų, tačiau Kisinas sugeba visa tai perteikti šviesiomis spalvomis.
Turiu prisipažinti, kad ir gyvenime, ir šiame koncerte neteko skirti daug dėmesio Brahmso kūrybai. Todėl šio kompozitoriaus keturias balades op. 10 išklausiau be daug gilesnių įžvalgų. Galiu kartotis – dėmesys garsui, melodijai... bet to nedarysiu. Verčiau pakalbėsiu apie Prokofjevo sonatą nr. 2 op. 14 – moderniausią, tačiau vis dar giliai romantinį programos kūrinį. Čia vėlgi, dar iki prieinant prie pačios muzikos, verta atkreipti dėmesį kad Kisinas pasirinko groti rusų kompozitorius muziką. Karo pradžioje virė karštos diskusijos apie rusų kultūros propagavimą Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje ši tema atgijo dar praėjusią savaitę. Viename interviu Kisinas pasakojo apie tai, kaip jis pats susidūrė su šia dilema atliekant Sergėjausi Rachmaninovo kūrinius. „O viešpatie, kokia liūdna Rusija“ – cituoja jis Puškino žodžius apie Gogolio kūrybą. Tokią ją mato ir Rachmaninovo muzikoje.
Ypatingai išraiškinga trečioji dalis – Kisinas išryškina faktūrinius sluoksnius, sutelkdamas akcentus ir iš jų išgaudamas polifoniškumo, o kartu ir prokofjeviško sapno efektą.
Grįžkime prie muzikos. Kisinas šią įvairiapusei sonatai suteikė savitą spalvų paletę. Vietoje to, kad perdėtai ekspresionistiškai priimtų šio kompozitoriaus muziką ir daugiausia dėmesio skirtų disonansams ir kontrastams, jo interpretacija daugiau dėmesio sutelkė melodijai/oms, kai kuriuose pasažuose išryškinant akcentus, taip sukuriant kartai netikėtą polifonijos efektą. Ypatingai išraiškinga trečioji dalis – Kisinas išryškina faktūrinius sluoksnius, sutelkdamas akcentus ir iš jų išgaudamas polifoniškumo, o kartu ir prokofjeviško sapno efektą.
Esu tikra, kad daugelis (iš dalies – ir aš) atėjo su tikslu išgirsti Kisiną. Kažkas šalia džiaugėsi, kad susirinko labai daug jaunimo. Manau tai atskleidžia tam tikras filharmonijų ir kitų nacionalinių ir valstybinių muzikinių problemas. Kodėl jaunimas pasiruošęs mokėti triženkles sumas vieno pianisto rečitalį, bet neperka bilietų į milžiniškas nuolaidas turinčius koncertus? Galbūt ne visąlaik tenkina vidutiniški atliekami „žinomiausių klasikos hitų popuri“, bet geba atsirinkti kas išties įdomu ir kokybiška.
Galbūt todėl publika reagavo labai audringai. Kisinas grįžo nusilenkti devynis kartus. Esu šūksnių „Bravo!“ skeptikė, ypatingai Lietuvoje, bet šįkart jie tikrai buvo pelnyti. Bisui jis atliko tris tų pačių kompozitorių pjeses: Chopino Mazurką a-moll op. 67 nr. 4., Prokofjevo maršą iš operos „Meilė trims apelsinams“ ir žymųjį Brahmso Valsą As-dur op 39 nr. 15. Kuklus, tačiau patyręs klasikinės muzikos veteranas galbūt kaip performeris jis nėra labai įspūdingas – pats nesikreipia į publiką, į sceną vis dar įeina kaip susikaustęs paauglys, prieš nuslenkdamas būna susikaupęs, o atsitiesęs jau būna išspaudęs šypseną. Tačiau atlikimo metu jis visiškai pasineria į muziką, o kūrinys tampa mediumu tarp jo ir mūsų. Baisu nenuklysti į klišes, tačiau tokios koncertinės patirtys yra pačios turiningiausios. Galbūt tas nusilenkimas ir šypsnis yra barjeras tarp dviejų Kisino pasaulių – kuklaus, tylaus ir susikausčiusio išorinio, ir kito – smalsaus, šviesaus ir turtingo vidinio.
