– Tomai, 2008 metais išsiskyrė jūsų grupė „Gravel“. Po grupės išsiskyrimo dar iki 2012 metų rengėte solinius koncertus. Ką veikėte trejus metus, kai apie jus nieko negirdėjome?
– Savo galvoje atsisveikinau su muzika 2008-aisiais. Galbūt esu kažkiek senamadiškas ir muzikinę veiklą sieju su dainų rašymu ir įrašais. Nuo to laiko nieko naujo neįrašiau. Nieko ypatingo neveikiau: darbai, vaikai, namai ir kiti žemiški dalykai, kurie svarbūs kiekvienam lietuviui.
– Kaip pasikeitė jūsų muzikos samprata nuo tada, kai sukūrėte grupę prieš daugybę metų, ir dabar?
– Nepasikeitė visiškai.
– Tačiau pasikeitė jūsų klausytojai – tapo išrankesni. Kaip juos prisivilioti atgal? O galbūt su besikeičiančiu jūsų muzikiniu stiliumi keisite ir savo klausytojus?
– Jūs viską labai komplikuojate (juokiasi). Klausytojai visais laikais buvo išrankūs. Aš net nelabai galvoju apie viliones. Kai pradedi galvoti apie viliones, nukenčia dainos.
– Šiuo metu vėl kuriate, ruošiate naują albumą. Dainos daug lyriškesnės, intymesnės. Pats minėjote, kad šį albumą norite įrašyti tam, kad nebūtų gėda prieš vaikus... Kaip atrodys albumas?
– Tai, ką mes padarėme su grupe 2008-aisiais, man dabar ne visai patinka. Nesakau, kad buvo blogai. Tiesiog nepakankamai gerai. Kai kurios mano parašytos dainos yra tikrai žemiau mano sugebėjimų lygio. Dabartinės dainos kol kas skamba kaip „Rondo“. Skambesys yra ženkliai kitoks negu „Gravel“, bent jau mano ausims. Koks bus galutinis skambesys, dar nėra aišku. Vyksta įrašai.
– „Rondo“? Ar ne per daug senamadiška? Ar geriau tai, kas seniau išbandyta ir pritrauks tam tikrą klausytojų būrį?
– Man tai skamba kaip „Rondo“. Galbūt kitiems tai neskambės kaip „Rondo“. Nesakau, kad stengiausi atkartoti „Rondo“, tiesiog taip išėjo.
Kai kurios mano parašytos dainos yra tikrai žemiau mano sugebėjimų lygio. Dabartinės dainos kol kas skamba kaip „Rondo“.
– Kaip pasikeitė Tomas Sinickis per visus šiuos metus?
– Tikriausiai nepasikeitė. Tikiuosi, kad nepaseno.
– Vis dėlto jau esate senas liūtas scenoje. Kaip vertinate jaunuosius Lietuvos atlikėjus? Ko jiems trūksta? Dėl ko didžiuojatės jais?
– Kalbant apie atlikėjus, jų Lietuvoje niekuomet netrūko. Mums trūko gerų kūrėjų, dainų autorių. Nuo 2008 m. beveik nesidomiu Lietuvos muzikiniu gyvenimu. Retkarčiais kažkas mirkteli televizoriuje arba internete. Tad net negalėčiau nieko vertinti. Reikia džiaugtis, kad apskritai yra jaunų žmonių, kurie pasirenka kūrybinį kelią, nes jis mūsų šalyje dažniausiai yra labai sunkus dėl įvairių priežasčių.
– Koks jaunas Lietuvos atlikėjas jums atrodo kaip fenomenas? Kodėl?
– Nežinau. Nė vieno nepažįstu.
– Dainos pilnos įžvalgų... Nejaugi naujame albume nebus nė vienos provokuojančios dainos, pavyzdžiui, apie vyriausybę, prezidentę ar Zuoką?
– Joks politikas nėra vertas kūrybinių kančių. Albume visos dainos bus išskirtinai apie mane.
Joks politikas nėra vertas kūrybinių kančių.
– Skamba savanaudiškai. Nejaugi neerzina jų priimami įstatymai? Nejaugi apie tai nereikia kalbėti? Muzikantas neturi kalbėti apie tai, kas jį patį erzina? Beje, anksčiau buvote parašęs dainą „Dek, Parlamente“. Gailitės?
– Negalima gailėtis ir gėdytis dalykų, kuriuos darei nuoširdžiai ir kuriais tikėjai neveidmainiaudamas ir nevaidindamas. Todėl nesigailiu. „Dek, Parlamente“ yra iš dalies perdaryta vieno kultinio lenkų dainų autoriaus ir atlikėjo daina. Manau, kad galima dainuoti ir rašyti tik apie tai, ką išmanai gerai. Aš geriausiai išmanau save, todėl apie save ir rašau.
– Kokia būtų jūsų pagrindinė eilutė iš naujųjų dainų, kuria vadovaujatės pastaruoju metu?
– „Kaltas gerumas“.
