Albumėlis įrašytas neprofesionaliai, buitiškai. Kam tada reikėjo leisti? Tam, kad idealus ir švarus atlikimas nėra šių jaunų muzikantų siekiamybė. Mes turime reikalą ne su profesionalais, o su entuziastais. Jų atveju kūrinių atlikimo ir įrašymo netobulumas, nešvarumas kuria daug svarbesnį – gyvumo ir jaukumo – įspūdį.
Kiekvienoje netobulo įrašo smulkmenoje girdėti gyvų žmonių veikla. Kiekvienas garsas yra ne šiaip gaida, bet stygos užgavimas mediatoriumi ar pirštais, smūgis į lėkštę ar būgno plėvę, burnos pravėrimas, galvos krestelėjimas. Laki vaizduotė gali nupiešti kokį tik nori paveikslą, bet gyvybė užkoduota jau pačiame diske (ar faile).
Antra vertus, tai nėra unikalus „Veneros“ bruožas. Greičiau netobulumas įstato „Venerą“ į tam tikrą įrašų kategoriją. Iki „Pro Tools“ paplitimo panašiu principu albumus įrašydavo nemaža dalis gyvai savo muziką atliekančių muzikantų. Dabar tai kiek retesnis atvejis.
Dabar taip daro undergroundo grupės arba savilaida užsiimantys atlikėjai, dirbantys ne didžiosiose studijose, o iš esmės namų sąlygomis. Lietuvoje tai apimtų muzikantus nuo hardcore.lt grupių iki Domanto Razausko ar Marko Palubenkos.
Kokie tokiom sąlygom išeina įrašai? Tokie, kurie nėra sulyginti pagal skaitmenines liniuotes, bet yra individualūs ir nenuspėjami. Ir, žinoma, nepakartojami, nes tam, kad juos pakartotum, turėtum nusikelti į tą laiką ir erdvę, atkurti visas aplinkybes, padariusias įtaką vienokiam ar kitokiam atlikimui ir garso įrašymui. Tai absoliutūs „čia ir dabar“ produktai. Galėtų jų būti daugiau.
 |
| Monikos Daužickaitės nuotr./„Garbanotas Bosistas“ |
Ir, žinoma, bliuzinis kūrinio finalas. Tas finalas kaip dūzgės pagrindinės dalies atžvilgiu. Be šių dūzgių „I Thought“ gal nebūtų toks kabliuojantis, nes jos sudaro gerą atsvarą pirmoms šešioms minutėms ir parodo savotišką „Garbanoto Bosisto“ kūrybos džiaugsmą: kaip ir „Oh, My Brother“ atveju, čia tiesiog perkuriamas pagrindinis gabalo motyvas. Ir vėl „iš trijų“.
Ant galinės albumo įpakavimo pusės „I Thought“ pavadinimas yra kažkodėl paryškintas. Mano galvoj jis irgi paryškintas, nes kabina labiausiai. Veža palaipsniui sunkėjantis muzikinio motyvo vystymasis. Veža vokalų melodijos, kuriose gražiai išsisluoksniuoja kopimas į viršų tercijom ir oktavom kas porą frazių.
Įdomiau tampa tada, kai grupė stabteli ir persimeta į valsiuką, o paskui grįžta į metrą „iš keturių“ ir lieka „ant vieno akordo“. Štai tas sėdėjimas ant vieno akordo keliant keliant keliant įtampą yra daug paveikesnis nei pirmoji dainos pusė.
Albumėlyje yra penki kūriniai. „Oh, My Brother“ man dažniausiai norisi prasukti. Nežinau, kodėl taip yra: gal dėl nuobodžios mažorinės akordų progresijos (A–D–E)? Jos fone vokalų partijos skamba kūrybingai, bet vis tiek nelabai kabina.
Svarbu, kad perkuriama tai, ką klausytojas jau girdėjo, ką jau pažįsta ir atpažįsta. Būtent tai klausytojui sukelia šypseną ir keistą džiugesį: išgirsti kitokį variantą to, kas jau žinoma. Nori nenori, tai užkabina, net jei iki tol tau nepatiko perdaromas motyvas. Panašiai kaip su tikru tūsu ir tikrom dūzgėm.
Reikalas tas, kad tau rodomas dėmesys: perkuriama tai, kame tu dalyvavai, ir tik todėl, kad tu dalyvavai. Kitaip tariant – „I Thought“ bliuzdūzgės (finalinė dalis) nėra nei atskiras kūrinys, nei visavertė ano kūrinio dalis. Tai kūrybinis grupės ir klausytojų saitas. Tik jie žino, kas čia švenčiama. Pašalietis nesupras.
„I Thought“ gan tipiškas visam albumėliui. Kūrinys iš dviejų akordų (jei skaičiuosime dūzges, bus trys), bet nepasakytum, kad gitariniai rifai skurdūs. Mantui, grojančiam gitara, gal išvis sunkiausia nustebint klausytojus, bet jo grojimo ir nevertini kaip ambicingo, pompastiško ar savitikslio. Jis geras.
Užtat įdomius dalykus veikia Augustinas, grojantis bosine gitara: vis atsikabindamas nuo pagrindinės progresijos, jis pavingiuoja netikėtais takais ir tokiu būdu praturtina visą skambesį. Tai gal labiau atsispindi „My Little Sister“ ar „Childhood Song“: vietoj to, kad laikytų žemiausią akordo natą, jis groja frazes. Jis geras.
Įdomius dalykus veikia ir būgnininkas Narimantas. Praktiškai neišgirsite jo kapojant tradicinį roko ritmą (kaip sako mano draugai, „AC/DC“ ritmą). Negauni to, ko galėtum tikėtis iš bet kurio kito būgnininko. Gauni tai, ko nesitiki. Jis geras.
 |
| J. Kalinsko/15min.lt nuotr./Šarūnas Joneikis |
Visgi tokiame kūrinyje kaip „I Thought“ man pritrūksta visiško išsitaškymo (trūksta dar minutėlės „AC/DC“ ritmo prieš bliuzdūzges). Klausydamas to kūrinio jautiesi taip ilgai lipęs lipęs į kalną, o paskui apsižvalgai ir pamatai, kad esi pakalnėje. Galėtų daina vadintis „Sizifas“.
Kažką panašaus vienas žmogus yra rašęs apie „Golden Parazyth“. Esą jie puikiai plėtoja muzikinį motyvą, bet niekad neprieina prie kulminacijos, arba nesugeba iš jos deramai išeiti. Tarsi virdulys, kuriame vanduo įkaista iki kokių 90°C, bet taip ir neužverda. Mygtukas nespragteli, arbatos nebus.
Taigi, grįžtant prie kompozicijų – „My Little Sister“ man irgi kiek nuobodoka klausytis, nes ten nedaug dinamikos. Nors tie artrokiniai gitariniai aidai antroje kūrinio pusėje visgi įsimena ir prie jų karts nuo karto norisi sugrįžti. Iš tiesų čia nieko blogo, kad antros dainų pusės įdomesnės. Tai tarsi koks prizas ar atpildas praklausius nieko ypatingo lyg ir nežadėjusią kūrinio pradžią.
„Great Expectations“, kiek žinau, įrašytas gerokai anksčiau nei visi kiti kūriniai. Kitoj vietoj ir kita proga (Valentino dienos, kiek pamenu). Bet labai gerai, kad jis čia pakliuvo, nes be jo albumėlis būtų perdėm depresyvus ir melancholiškas. O dabar yra ką klausytis šviečiant saulei.
„Great Expectations“ dinamiškesnis už trečiąją kompoziciją: čia vėl esama „kopimo“, o dar esama bent dviejų atskirų motyvų sampynos (kitur, kaip jau minėta, apsiribojama vienu). O kur dar tas gaivus ir lengvabūdis vokalas – ir Šarūno, ir Gabrielės. Ir funky wah-wah gitara...
„Childhood Song“ yra antrasis albumėlio perlas. Ne veltui nuorodą į jį deda į visas internete skelbtas recenzijas. Šiek tiek melancholiška melodija, žodžiai vaikystės tema (d‘oh!), svajingi rifai, nemonotoniškos būgnų ir boso partijos, priedainis-skanduotė, pereinantis į euforinį gitaros solo – ko dar reikia gerai roko muzikai?
O jeigu dar ją kuria tavo bendraamžiai, bendraminčiai... „Childhood Song“ žavesys, mano manymu, yra tas priedainis-skanduotė, įrašytas kaip daugiabalsis, neidealiai derantis choras. Bendruomeniškumas, kaip jau esu rašęs, šiai grupei be galo svarbus, ir nuostabu, kai jis juntamas iš, atrodytų, negyvu turinčio būti įrašo.
Šarūnas, grupės frontmenas, negali nekelti asociacijų su „Led Zeppelin“, nuo kurių koverių grupė ir pradėjo savo egzistavimą. Galit patys paskaičiuoti, kiek prikimusių aukštų „a!“ skamba “Veneroje“ – tai ir bus Roberto Planto pėdsakas.
Bet man keista, kad niekas nemini vokalo tembro panašumo į „Arctic Monkeys“ vokalistą Alexą Turnerį. Ypač „I Thought“ arba „My Little Sister“ overloadinio priedainio metu. Nežinau, ką ir bepridurti, tik tiek, kad na, iš tikrųjų panašu. Susijungia dvi visiškai skirtingo vokalo „mokyklos“: kraštutinai velniškas Plantas ir kraštutinai asmeniškas Turneris. Ir štai kažkur tarp jų įsiterpia Šarūnas Joneikis.
O ir tas „Childhood Song“ choras susišaukia su choru dainoje „Who the Fuck are Arctic Monkeys?“, kur bendruomeniškumo pradas taip pat dominuojantis. (Beje, panašų klausimą uždavė vienas interneto komentatorius po vienu straipsniu apie T.Ė.T.Ė‘s apdovanojimus: „Kas tas „Garbanotas Bosistas“?“)
Kad ir kaip palankiai žiūrėčiau į „Garbanotą Bosistą“, reikia jiems ir įgelti. Anglų kalba. Kadais rašiau apie tai kitur, bet esmė nepakito, gal net paaštrėjo. Pirma, Lietuvos roko muzikoje dominuoja anglų kalba. Tą matome visi: angliški grupių pavadinimai, angliški dainų tekstai.
Antra, Lietuvos roko muzika menkai žinoma užsienyje, net artimiausiame. Be to, dažniausiai užsieniečių susidomėjimą kelia ne angliškai, o lietuviškai įdainuoti tekstai. Nes jie autentiški.
Trečia, Lietuvos roko muzika pasiskirčiusi į dvi ryškias dalis: „rimtąją“ (čia dažniausiai dainuojama anglų k.) ir „smagiąją“ (lietuvių k.). „Smagioji“ nereiškia, kad kvaila ar prasta. Tai reiškia, kad ten dominuoja humoristinio, ironiško, sarkastinio, pašiepiamojo, „žemojo“ pobūdžio tekstai ir atitinkama muzika. Pavyzdžiai: „LMP“, „Dr. Green“, „Arklio galia“, „Skyders“, „Liūdni slibinai“ ir milijonas kitų.
„Rimtosios“ roko muzikos lietuvių kalba palyginti nedaug: „Foje“, „Atika“, „Karma“, dar šis bei tas. Jų tekstų vertė dažnai ginčytina. „Karmos“ ir „Foje“ tekstai išimti iš konteksto dažnai skamba tiesiog juokingai. Neturime aukštos kokybės filosofų roko muzikoje, o jeigu turime, tai jie kažkodėl kuria angliškai.
Ketvirta, Lietuvos roko muzikoje anglų kalba dažniausiai yra netaisyklinga, sklidina gramatinių ir kitokių klaidų. Tai nereiškia, kad lietuvis rokeris negali parašyti gero teksto anglų kalba. Turbūt tokių yra ir ne vienas. Bet...
Penkta, Lietuvos roko muzikos eilinis klausytojas nė velnio nežino ir nesupranta, apie ką jo mėgstama grupė dainuoja. Kas žino tuos angliškus tekstus? Apie ką dainuoja „The Perfect Pill“? O „Part Time Porn“? Galite pacituoti? Dažnai prisimenate vieną ar kitą eilutę?
Nesakau, kad mokančių žodžius visai nėra. Bet jų gerokai mažiau negu tų, kurie moka bent posmelį „Atikos“. Ir vienas „Atikos“ tekstas Lietuvos kultūrai reiškia daug daugiau nei dvidešimt „The Perfect Pill“ tekstų, nes jie plinta tarp žmonių ir be muzikos, jie patenka į literatūrą, į bendrą vartoseną, jie tampa kultūriniu reiškiniu.
 |
| Monikos Daužickaitės nuotr./„Garbanotas Bosistas“ |
Susidaro įdomi situacija – Lietuvos roko klausantis žmogus girdi muziką, bet ne žodžius. Girdi vokalo melodijas, girdi gitaras. Jam patinka arba nepatinka. O žodžiai išvis niekur neįsipaišo. Tekstai Lietuvos roko muzikoje niekaip nedalyvauja.
Šiame kontekste „Garbanoto Bosisto“ anglakalbystė man nėra priimtina. Man nesuprantama, kaip Šarūnui nėra gėda dainuoti su klaidomis: „I bought her many flowers / And brought them through back door“, nors turėtų būti „through THE back door“. Suveskit „through back door“ į gūglą ir pamatysit.
Ar tai stambi klaida? Žinoma, ne. Dzin tokios klaidos. Ne kiekvienas anglakalbis turbūt pastebėtų. Bet argi tai argumentas? Juk ir lietuviškai kalbėdami nuolat nusižengiame taisyklėms, kurių paprasčiausiai nežinome, nes kalbame, kaip esame įpratę, ir vertiname kalbą pagal tai, kokią ją girdime gatvėje.
Bet esmė juk ne tame. Esmė tame, kad lietuvis negali jausti anglų kalbos taip, kaip ją jaučia anglakalbis. Todėl mums ir neatrodo savaime aišku, kad tame sakinyje reikia „the“. Mes nejaučiame, kad jo trūksta. Sužinome, kad jo trūksta, tik pažvelgę į gramatikos vadovėlį.
Tas pat su eilute iš „Great Expectations“: „And then I‘ve kissed the girl in Paris“. Turi būti: „then I kissed a girl in Paris“. (Jei Šarūnas dainuoja „a“, tuomet atsiprašau. Aš girdžiu „the“, o tai klaida, nes „the“ reiškia, kad tekste iki tol turėjo būti paminėta tam tikra mergina, kurią mes suprastume kaip „tą“, t. y. „the girl“. Bet taip nėra, todėl turi būti „a“.) Po „then“ reikia Past Simple. Tokia taisyklė.
Bet aš tai žinau ne todėl, kad turiu vadovėlį prieš akis, o todėl, kad išgirstu tam tikrą „perteklių“. Išgirstu žodį ir iškart suprantu, kad anglakalbiai taip nesako (turiu šiokios tokios buvimo britų tarpe patirties). O Šarūnas, matyt, negirdi, nežinau. Galėtų jį bent Mantas, filologas, pataisyt.
 |
| Emilijos Vinžanovaitės nuotr./„Garbanotas Bosistas“ kosmose |
Visa tai atmetant į šalį, negaliu reikalauti, kad „Garbanotas Bosistas“ kurtų lietuviškus tekstus. Negaliu net sakyti, kad angliški tekstai netinka jų muzikai. Tinka. Negaliu pasakyti ir to, kad jų gerbėjai nemoka jų tekstų.
Jie tokie paprasti, kad kiekvienas juos moka. Aišku, tiek, kiek įmanoma suprasti. Nes aš klausydamas jų dainų suprantu anaiptol ne viską, tik fragmentus. Net tada, kai stengiuos, kai noriu suprast ir sutelkiu į tai visą savo valią.
Pavyzdžiui, taip ir nežinau, ar „I Thought“ Šarūnas dainuoja „Why don‘t you love me like I did“, ar „like I do“, tik labai už-y-indamas „do“? Jei pirmas variantas, tai gramatinės klaidos nėra, bet labai keista logika: kodėl tu manęs va dabar nemyli taip, kaip aš tave mylėjau kažkada seniau.
Panašiai yra „Childhood Song“: „We were young boys and this is our song.“ Kodėl ne „this was“? Daina atsirado tik tada, kai nustojome būti jaunais? Ar visgi turėtų būti „daina, kurią dainuodavome, kai buvome jauni“? Tada „was“.
 |
| William-Adolphe Bouguereau „Veneros gimimas“ (1879) |
Nepaisant šių klaidų, įdomu tai, kad „Garbanotas Bosistas“ elgiasi panašiai kaip „Led Zeppelin“ pasielgė dainos „When the Levee Breaks“ atveju. Ledzepai paėmė bliuzinį kūrinį, sukūrė rokinę aranžuotę ir papildė senąjį tekstą, įmesdami tipiškų bliuzo dainų frazių.
Taip ir „Garbanotas Bosistas“: dainuoja apie meilę stereotipinėmis frazėmis, prirankiotomis iš visų dainų apie meilę. Tų frazių per visą dainą gal tik kelios ir tebūna, užtat toks abstraktumas padaro dainą patrauklesnę platesniam klausytojų ratui. Į paprastą sakinį gali įdėti daugiau reikšmių nei į sudėtingą.
„My Little Sister“, pavyzdžiui, iškart asocijuojas su Kurto Cobaino išgarsintu kūriniu „Where Did You Sleep Last Night“. Šarūnas ir Gabrielė dainuoja: „My little sister, / Where have you slept, / Don‘t lie to me, babe, / I saw your empty bed.“ O Kurtas atitaria: „My girl, my girl, / Don‘t lie to me, / Tell me, where did you sleep last night.“
Beje, „Where Did You Sleep Last Night“ taip pat yra bliuzas. Jo originalas skamba visai kitaip nei Cobaino atlikimas. Ne taip skirtingai, kaip ledzepų perkurtas bliuzas, bet visgi. Įdomūs kontekstai, ar ne? „Led Zeppelin“, „Nirvana“, „Arctic Monkeys“, artrokas ir kiti draugai...
Baigdamas papeikimą, grįžtu į pozityvųjį lygmenį. Reikia džiaugtis, kad turime Lietuvoje tokią grupę kaip „Garbanotas Bosistas“. Reikia džiaugtis, kad jie gali kurti ir leisti albumus Lietuvoje (kad ir mini). Reikia džiaugtis, kad mes, o ne kažkas kitas, gali jų klausytis.
„Venerinės“ ligos užkratas paskleistas, tikėkimės, kad nuo jos niekas nepasveiks ir kad ligos formos progresuos, t. y. „Garbanoto Bosisto“ kūryba dar keisis, bręs ir stebins.
