Giuseppe Verdi 1873-ųjų gegužę nedalyvavo savo draugo Alessandro Manzoni laidotuvėse. Į Milaną pastovėti prie žymaus rašytojo kapo jis atvyko po kelių dienų, ankstyvą rytą, kad neatkreiptų į save varginančio smalsuolių dėmesio.
Dar kitą dieną G.Verdi informavo savo leidėją apie ketinimą sukurti muziką gedulo mišioms, kurios bus laikomos per A.Manzoni mirties metines: pasak kompozitoriaus, „mišios bus gana impozantiškos“. G.Verdi iš anksto prisiėmė ir dirigento vaidmenį, tuo labai nudžiugindamas Milano municipalitetą. „Širdies balsas liepia man daryti, ką galiu, kad pagerbčiau atminimą šio didžio žmogaus, kurį godoju kaip rašytoją, kaip pilietį ir kaip pavyzdingai dorą patriotą“, – pabrėžė kompozitorius.
Taigi pilietiškumas, patriotizmas – tos dorybės, kurios kartu su artimo draugo netekties skausmu ir žmogaus laikinumo apmąstymais įkvėpė dramatiškąjį G.Verdi Requiem.
Panašius jausmus sausio 13-osios vakarą klausydamiesi šio iškilaus kūrinio išgyveno ir LNOBT salėje susirinkę žiūrovai. Grojo LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas teatro Operos meno vadovo Sesto Quatrini, giedojo LNOBT choras (meno vadovas – Česlovas Radžiūnas). Solines partijas atliko operos solistai Justina Gringytė, Kristian Benedikt, Kostas Smoriginas ir viešnia iš Italijos Chiara Isotton.
Girdėdama nuostabią Requiem muziką, kuriai žmonės neabejingi jau beveik pusantro amžiaus, LNOBT publika prieš akis matė žymaus fotomenininko Romualdo Požerskio užfiksuotas 1991 m. sausio įvykių akimirkas, kurias koncerto vaizdo projekcijai panaudojo menininkas Gintaras Makarevičius. R.Požerskio fotografijos, įamžinusios lietuvių tautos vienybę ir didvyriškumą, buvo eksponuojamos ir teatro fojė.
