Grupės muzika yra pagrįsta emocijomis, kurios varijuoja nuo ypač liūdnų ir depresyvių nuotaikų iki krizenančio rokenrolo. Jų dainose labai ryškūs simboliai: mėnuliai, grybai, varnai, rožės, velniai ir daugybė kitų. Visa tai, anot grupės vokalisto Daniel Brennare, yra emocijos, tiksliau – jų simboliai. Apie tai Daniel pasakoja atvirai, atsakydamas į festivalio „Velnio akmuo“ klausimus.
Ką grupei reiškia išleisti albumą? Koks jausmas apėmė Jus, 2011 m. išleidus „Illwill“?
Manau, kad grupė, kiekvieną kartą įrašinėdama albumą, savotiškai įsimyli naujus kūrinius. Tai nieko nuostabaus, nes nauja medžiaga visada perteikia tai, kas tuo metu yra aktualu, kas vyksta muzikantų stovykloje bei gyvenimuose. Būtent taip ir turi būti, jei kuri su didele aistra. Man labai patinka tai, ką sukūrėme diskui „Illwill“, nes jis perteikia mūsų kelių pastarųjų metų patirtį: ligas, išsiskyrimus, pyktį, nusivylimą ir kita.
Ar esate patenkinti savo paskutiniu albumu „Illwill“, kurį klausytojai vertina kaip vienu iš sunkesnių Jūsų diskų?
Aš pats sakyčiau, kad „Illwill“ yra kažkur tarp roko ir metalo, su šiokia tokia punk bei black metalo įtaka. Su šia muzika pasiekėme tai, ko ir tikėjomės. Kita vertus, palikome labai daug vietos ieškojimams. Kol kas klausytojų reakcija buvo tikrai labai pozityvi, nors kaip visada daliai žmonių sunku susitaikyti su tuo, kas yra nauja... Vis dėlto, daugelis sutinka, jog tai vienas iš geriausių mūsų albumų. Jei ne pats geriausias.
Koks gyvenimas verda Jūsų grupėje, kaip Jūs bendraujate ir sutariate tarpusavyje? Visgi, kartu užsiimate kūryba jau ilgus 20 metų...
Jei grupės viduje nėra žmonių draugystės, noro viską daryti kartu ir gerai leisti laiką, tuomet ji neturi nieko. Bent jau mes neturėtume. Viduje turi būti santykiai. Žinoma, būna gerų ir blogų dienų, susipykimų ir susitaikymų. Bet mūsų sąjunga vis dar labai stipri. Mes nusigeriame kartu (rusišku būdu, žinoma), kartu svajojame apie geresnius laikus, kartu klausome senų (ir naujų) įrašų, diskutuojame apie gyvenimą, politiką, filosofiją, narkotikus, moteris, ir visa kita. Ir tikime, jog būtent tarp mūsų šie pokalbiai yra labai laisvi, tikri, nuoširdūs, ir dar yra daug vietos tobulėjimui. Vieną dieną pasieksime to viršūnę. Aš asmeniškai grupėje pirmiau renkuosi gerus draugus, o ne gerus muzikantus. Pas mus profesionalumas yra vertinamas pagal tai, jog tu kartu su mumis gali išgerti litrą degtinės, o ne per dešimt sekundžių sugroti 500 natų. Būtent tai mes vadiname Rock‘n‘Roll‘u.
Ar Jūs gyvenate vien iš savo kuriamos muzikos? Jei ne, ar norėtumėte, kad tai būtų įmanoma?
Sudėtinga atsakyti vienareikšmiškai. Žinoma, būtų nuostabu susikoncentruoti vien tik į muziką, atsisakyti visų ofiso kėdžių trynimo bei neprasmingos veiklos (vien tik pinigų uždirbimui). Bet iš kitos pusės, nedarydamas nieko papildomai tu iškart įsileidi tą kasdienį darbą bei rutiną į muzikos kūrimą ir visą šią rinką – tu privalai būti rimtas, susikaupęs, pastoviai koncertuoti, netgi jei pats to nenori. Tarp mūsų albumų yra ilgos, 3-4 metų pauzės. Taip, tai vyksta vien dėl to, kad gyvenime yra begalė kitų dalykų, kuriuos mums patinka daryti. Bet labai svarbu yra ir tai, jog mes muzikai sukurti skiriame tiek laiko, kiek mums reikia. Kitu atveju gautųsi tiesiog štampavimas.
Ar tiesa, kad geriau jaučiatės būdami scenoje nei įrašų studijoje?
Visaip gali būti. Kas nors iš mūsų gali leptelti, jog jam scena patinka labiau nei studija, nes taip mes gyvename – sakome tai, kas tuo metu atrodo tiesa. Bet, pavyzdžiui, gal dabar man atrodo, jog nėra nieko geriau nei prisilupti ir lindėti mūsų repeticijų rūsyje ištisas dienas, eksperimentuojant, improvizuojant... Leidžiant aparatūrą pilnu garsu, nežiūrint į tai, ar mes ką nors grojame, ar tiesiog krečiame pokštus. Taip mes pabėgame nuo aplinkinio pasaulio...
Koncertuojate nemažai, bet Lietuvoje dar nesate buvę?
Taip, per savo veiklos metus aplankėme nemažai pasaulio šalių, net ir itin egzotiškų. Bet mes visada esame apriboti laiko, tad sukame galvas, kai reikia išsirinkti geriausią maršrutą koncertams. Nors visą gyvenimą praleidome Švedijoje, bet savo gimtinėje grojame pakankamai retai. Tad turbūt nereikėtų stebėtis, jog ir Lietuvoje iki šiol nesame koncertavę. Visada yra dvi esminės priežastys – žmonių norėjimas mus pamatyti ir mūsų noras vykti pas žmones ir pasilinksminti. Tad palaukime ir pasižiūrėkime, kaip praeis mūsų viešnagė „Velnio Akmenyje“. Galbūt tai tik pradžia mūsų patirties Lietuvoje.
Kokios istorijos slypi po Jūsų grupės ir albumų pavadinimais, kokius „grybukus“ turite omenyje pavadinime „Moons and Mushrooms“?
Atvirai, tai mums pats grupės pavadinimas nepatinka ir nepatiko daugelį metų. Bet stipriai prie jo prilipome, tad tenka jį pasilikti. O grybukai albumo pavadinime nėra narkotikas, bet jie mus lydi nuo pat albumo „A Crimson Cosmos“ laikų ir jau yra tapę savotišku grupės prekiniu ženklu. Man atrodo, jog tai buvo viršelio autoriaus Kristian Wåhlin idėja, nes jam pasirodė, jog tai tinka mūsų muzikai. Dėl to ir kilo ta savotiška grybų misterija... Vienas trumpas žodelis, turintis labai daug prasmių ir sukeliantis begales vizijų galvoje.
Kaip Jūs sugebate pritraukti ir išlaikyti savo klausytojus? Gal priežastis tame, kad Jūs nuolat keičiatės – praėjote doom, gothic, progresyvaus ir net death metalo etapus...
Aš manau, jog tai yra viena pagrindinių priežasčių, dėl ko mūsų muzika yra įdomi mums patiems. Jei tai patinka ir kitiems, ką gi – tiesiog nuostabu. Yra krūvos grupių, kurios daro tą patį per tą patį ištisus metus, ir daro tą tikrai puikiai, tačiau toks kelias ne mums. Aš dažnai stengiuosi apmąstyti gyvenimą, pastebėti, kaip jis keičiasi per metus, kaip pasipildo nauja patirtimi, emocijomis. Kiekvieną kartą tu jas vertini kitaip, kitu rakursu. Arba aš jas išgyvenu tokiu pačiu būdu, bet kitose situacijose. Bet kokiu atveju – viskas keičiasi, į gerą ar į blogą. Niekada nepasieksi progreso nedarydamas pakeitimų.
Be Jūsų „Velnio akmens“ scenose gros ir daugiau švedų grupių – „Demonical“, „Enforcer“, „Truckfighters“, „New Keepers of the Water Towers“, „Blowback“. Ką manote apie Švedijos sceną?
Iš tikrųjų, neturiu jokių asmeninių pažinčių nei su viena iš paminėtų grupių, bet jų vardus esu girdėjęs viename ar kitame kontekste. Švedijoje gausu aukštos (kaip ir žemos) kokybės grupių, jų tiek, kad neįmanoma suskaičiuoti. Bet žinoma, dažniausiai labai smagu susitikti savo kraštiečius svetimose žemėse. Tai yra vienas iš gerų dalykų festivaliuose. Tikrai smagu būti gausiame būry bendraminčių, ar tai būtų muzikantai, ar publika. Man atrodo, kad pats geriausias ir daugiausiai garbės suteikiantis dalykas yra susitikimas su publika, auditorija. Tikiuosi, kad mums puikiai pavyks reprezentuoti mažą Švedijos dalį...
Kaip parenkate kūrinius skirtingiems koncertams, festivaliams?
Pirmiausia, mes įtraukiame tas dainas, kurias patiems labiausiai patinka groti. Žinoma, įtakos daro ir tai, kur mes grojame. Kai kuriose šalyse žmonės vienų dainų pageidauja labiau, kitur mažiau, ir t.t. Bet sąrašą daugiausiai įtakoja mūsų pačių noras / nenoras. Aišku, labai dažnai įtraukiame ir tas dainas, kurias „privalome“ sugroti. Kiekviena grupė tokių turi ir privalo jas atlikti tol, kol bus gyvi.
Kokie jūsų lūkesčiai pirmą kartą atvažiuojant į Lietuvą? Ką planuojate veikti po pasirodymo?
Nesitikime nieko mažiau, kaip tik gero laiko praleidimo. Norime pasimėgauti nuostabia gamta bei sutikti naujų, šaunių ir įdomių žmonų. Laiko neturėsime labai daug, bet vieną papildomą dieną išnaudosime geram pašėliojimui. Susitiksime Anykščiuose!
