„Kartais, kai įsijungiu savo seniai kurtą muziką, galvoju, o – tai skamba labai atpažįstamai, tokią muziką galėjau sukurti ir praėjusią savaitę“, – sako L.Anderson. Tačiau L.Anderson kuriamą muziką sunku būtų pavadinti tarsi einant tomis pačiomis pėdomis – nuo pat 1981 metų, kai visame pasaulyje išgarsėjo singlu „O Superman“, ji nuolatos eksperimentuoja, išbando naujas formas ir instrumentus – kai kurie jų sukurti ir pačios atlikėjos. „Mister Heartbreak“, „Bright Red“, „Big Science“ – tai tik keli iš L.Anderson didžiulio atgarsio sulaukusių albumų, o naujausias – „Landfall“ – įrašytas su „Kronos“ orkestru.
Novatoriškumas, įtaigumas, sugebėjimas jungti įvairias menines formas ir technologijas būdingi jos kūrybai. Ir, žinoma, tas ypatingasis jos balsas, kurį sudėtinga supainioti su kažkuriuo kitu. Hipnotizuojančiu balsu L.Anderson pasakoja nuostabias, filosofiškas, linksmas ir baugias istorijas – apie mus ir pasaulį, stipriai prisodrintas dzenbudistinės filosofijos.
Šiose istorijose ji nemažai kalba apie politiką, ekologiją, socialines temas, tad ir šis pokalbis daugiausia sukosi apie tai.
Tai, kaip mes matome pasaulį, iš tiesų yra istorijų rinkinys ir tai, kaip mes jas pasakojame.
– Vilniuje jūs jau lankėtės 2012 metais, tuomet čia surengėte savo pasirodymą. Kokie prisiminimai iš to performanso? Kiek jums svarbi aplinka, miestas, kuriame koncertuojate?
– Žinoma, tai svarbu. Tačiau man svarbesni yra žmonės, o ne pati vieta. Manau, tuomet pasirodymo metu buvo gerai įvertinti mano tekstai, – man svarbu, kad žmonės suprastų, apie ką aš dainuoju. Tai man yra svarbiausias dalykas.
Aš tiksliai nepamenu savo įspūdžių iš Lietuvos, visgi koncertas vyko gana seniai, tačiau prisimenu, kad tai buvo labai pozityvus potyris.
– Kalbant apie jūsų kūrybą, turbūt tiksliausia būtų apibūdinti, kad skirtingas jūsų pasirinktas meninės išraiškos formas vienija tai, kad visų pirma tai yra istorijų pasakojimas. Kaip jūs išmokote taip įtikinamai pasakoti istorijas, kas buvo didžiausi mokytojai?
– Dabar net ir politikai pradeda pasakoti istorijas, istorijų pasakojimas tapo gana politišku aktu. Ir riba tarp fikcijos ir faktų yra gana išsitrynusi. Labai sunku suprasti, kuri istorija tikra, o kuri išgalvota. Galbūt tai ir nesvarbu. Bent jau man atrodo, kad šie laikai yra labai įdomūs dirbant su istorijomis. Žmonės pasirenka labai skirtingus būdus, kaip papasakoti pasaulio istoriją. Daug žmonių panikuoja dėl katastrofiškos pasaulio ateities. Ar, jūsų manymu, Lietuvoje žmonės yra apokaliptiškai nusiteikę?
– Manau, kad daugiausia nerimo kelia politinė situacija – susijusi su grėsme iš Rusijos.
– Rusija yra viena iš tų „didžiųjų istorijų“, ji nuolatos keičiasi. Ir tai geras politinės istorijos pavyzdys, nes skleidžiama daug fikcinių žinių, propagandos, ir, kas stebina amerikiečius, rusai sugeba tas istorijas keisti taip sparčiai.
Tai, kaip mes matome pasaulį, iš tiesų yra istorijų rinkinys ir tai, kaip mes jas pasakojame. Manau, kad dabar gyvename labai audringais ir įdomiais laikais, – daug kam nerimą kelia gyvūnų rūšių išnykimas, klimato pokyčiai; žmonių nuotaikos gana apokaliptiškos. Ir jie turi tam pagrindo. Daug žmonių mano, kad dabar – labai apokaliptiška era.
– Jūsų naujausias albumas „Landfall“, kurį įrašėte kartu su „Kronos“ orkestru, irgi yra ne tik labai asmeniškas, bet ir persmelktas apokaliptinių nuotaikų.
– Tai istorija apie audrą ir apie praradimus, taigi, tam tikra prasme taip ir yra. Be jokių abejonių, mes keičiame gamtą. Pasaulis tampa vis labiau industrinis ir elektroninis. Ir kartais visa tai net neatrodo labai realu, – pavyzdžiui, dabar esu nuostabioje vietoje netoli Niujorko – aplink žaliuoja medžiai, matau vandenį... Visgi kartais sunku užmiršti, kad pasaulyje daugybė dalykų keičiasi ir griūva taip greitai.
Tad stengiuosi išlikti optimistiška, nors turiu pasakyti, kad mano šalis šiuo atžvilgiu yra gana tragiška.
Tačiau aš nenoriu būti labai negatyvi. Mes daug ką darome siekdami saugoti gamtą. Tad stengiuosi išlikti optimistiška, nors turiu pasakyti, kad mano šalis šiuo atžvilgiu yra gana tragiška.
Kaip skamba kosmosas?
– Žinau, kad daugelis atlikėjų nenoriai grįžta prie buvusių savo įrašų, sakydami, kad dabar jų mintis užvaldė tai, ką jie kuria šiuo metu. O kaip yra jums? Ar grįžtate prie muzikos, kurią kūrėte prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau metų, kaip ji skamba jums dabar?
– Ne, negrįžtu prie senų albumų. Jie man – tarsi našlaičiai. Kai pabaigiu albumą, tiesiog pasakau – sudie. Tačiau šį rudenį po ilgos pertraukos atliksiu savo senus kūrinius – grosiu dainas iš visų dešimtmečių – aštuntojo, devintojo, dešimtojo dešimtmečių. Tai bus smagu.
Net jeigu kiekvieną kartą bandau sukurti ką nors naujoviško, vis tiek tai nėra labai nauja. Viskas skamba panašiai į tai, ką jau esu padariusi anksčiau.
Tam tikra prasme, tai, ką sukūriau, nelabai per visą šį laiką ir pasikeitė. Kartais, kai įsijungiu savo seniai kurtą muziką, galvoju, o – tai skamba labai atpažįstamai, tokią muziką galėjau sukurti ir praėjusią savaitę. Nemanau, kad pastebiu progresą, net nesu tikra, ar aš tikiu progresu. Nes kai bandau sukurti ką nors naujoviško, vis tiek tai nėra labai nauja. Viskas skamba panašiai į tai, ką jau esu padariusi anksčiau.
– Kurį laiką jūs dirbote NASA tyrimų centre – tapote pirmąja ir vienintele menininke, kuriai ši organizacija leido lankytis savo patalpose. Kaip, jūsų nuomone, skamba kosmosas?
– Puikus klausimas. Turiu surinkusi nemažai garsų, įrašytų kitose planetose. Ir tie garsai skamba labai sudėtingai, – daug obertonų, harmoninių priegarsių.
Aš kūriau nemažai garso instaliacijų su labai dideliu garsu. Vienai iš tų instaliacijų panaudotas Lou Reedo (muzikantas, ilgametis L.Anderson draugas, – aut. past.) gitaros foninis garsas („feedback“). Tai – labai labai garsus garsas, o kartu ir labai gražus garsas. Instaliacija tęsėsi ištisas dienas, ir muziką atliko buvęs Lou Reedo gitaros technikas. Jis naudojo tą pačią gitaros derinimo techniką, kurią naudojo ir Lou. Tai – tarsi Lou muzika, tik be Lou.
Taigi, jeigu reikėtų apibūdinti, kaip skamba kosmosas, sakyčiau, kad tai būtų šie gitaros foniniai garsai, nes jie yra labai labai intensyvūs, labai garsūs, labai sudėtingi. Tas garsas nėra labai rafinuotas ir gražus, tuo esu tikra.
Budistinis požiūris į pasaulį
– Savo kūryboje jūs, mano nuomone, labai dažnai paliečiate informacijos, kaip mes ją suvokiame, prasmės klausimus. Šiais informacijos pertekliaus laikais vis dažniau prisimenu ir prancūzų filosofo Jeano Baudrillard'o žodžius, kad mes gyvename pasaulyje, kuriame vis daugiau ir daugiau informacijos, tačiau vis mažiau reikšmės. Seniai pasakyti žodžiai, tačiau ar jie, jūsų nuomone, neatliepia dabartinės situacijos?
– Na, jeigu savo pasaulyje aš pereinu prie prasmės klausimų, remiuosi dzenbudizmo filosofais. Ir labai daug dalykų, kuriuos jie vadina reikšmingais, prasmingais, skiriasi nuo to, ką J.Baudrillard'as vadina reikšme. Mat pagrindinės budizmo koncepcijos labai skiriasi nuo J.Baudrillard'o pasaulio – pavyzdžiui, kalbant apie tuštumos koncepciją. Tuštuma, nebūtis budizme laikoma pozityvumu, o J.Baudrillard'o pasaulyje tai būtų laikoma nihilizmu. Viskas priklauso nuo konteksto, nuo požiūrio.
Žinoma, budistai supranta, kad informacijos kiekiai dabar tiesiog sprogstantys, tačiau nėra taip, kad ta informacija yra nevertinga, ji tiesiog nesusijusi su žiniomis, išmintimi.
Taip, mes kenčiame, bet budisto tikslas yra nekentėti.
Jeigu kalbėtume J.Baudrillard'o terminais, daugiau informacijos ir mažiau prasmės neturi visiškai jokios prasmės budizme, nes tai visiškai skirtingos pasaulio matymo kategorijos.
– Beje, kalbant apie budizmą, prisimenu, kad viename interviu jūs kalbėjote, kad vienas iš dalykų, kurį teigė Lou Reedas – kad mes čia esame tam, jog praleistume gerai laiką. Kiek tai suderinama su budistine filosofija, kurios pirmoji taurioji tiesa skelbia, kad gyvenimas yra kančia?
– Taip, tai yra pirmoji tiesa. Tačiau visa budizmo mokymosi prasmė ir yra peržengti tai. Nekentėti. Nutraukti kančias. Taip, mes kenčiame, bet budisto tikslas yra nekentėti. Tai priklauso nuo žmogaus būsenos ir nuo jo tikslų.
Technologijų ateitis – nenuspėjama
– Jūs visuomet garsėjote kaip menininkė, išradingai išnaudojanti technologijas. Tačiau pastaraisiais metais vis labiau kyla klausimų dėl to, kur link šios technologijos veda pasaulį. Nes iš pradžių lyg ir atrodė, kad jos turėtų palengvinti gyvenimą, suteikti daugiau laisvės, o dabar mes kalbame apie kontrolę ir sekimą. Atrodo, kad technologijų vystymasis nuėjo keliu, kurio niekas neįsivaizdavo.
– Taip, technologijų pasaulis labai sudėtingas. Kalbant bendrąja prasme, technologijos daro gyvenimą paprastesnį ir geresnį, su jomis mes galime vykdyti iš tiesų keistus procesus. Tačiau jeigu kalbėtume apie internetą ir informacijos sklaidą, juk niekas neprognozavo, kad 90 proc. jo turinio sudarys pornografija. Kurdami technologiją žmonės galvojo, kad mes tapsime sumanesni, kad mums bus lengviau bendrauti tarpusavyje, tačiau, pasirodo, pornografijos žiūrėjimas yra svarbiausia interneto naudojimo priežastis. Nenoriu kritikuoti pornografijos, tiesiog sakau, kad tai nebuvo tikrasis technologijų išradėjų tikslas.
– Ir turbūt sudėtinga nuspėti, kaip visa tai vystysis toliau? Kažin ar kas nors pasaulyje turi bent jau menką suvokimą, kaip jos pasaulį pakeis ateityje?
– Manau, sudėtinga tai nuspėti, nes viskas keičiasi taip greitai. Niekas to nežino. Ypač Jungtinėse Valstijose. Mes tikėjome demokratija, tuo, kaip ji veikia, tačiau štai – prireikė vos metų, kad viskas pasikeistų.
Viskas veikia visiškai kitaip, kai prezidentas nebepriklausomas nuo žiniasklaidos, kad paskleistų savo žinią. Jis parašo žinutę „Twitter“ tinkle, ir visas pasaulis tą pačią akimirką skaito „tvytinimą“, atkeliaujantį iš to keisto žmogaus galvos. Tai nesusiję nei su laikraščiais, nei su radiju, intelektualais, jis tiesiog tiksliai pasako – yra taip, o ne kitaip. Tokiu būdu technologijos labai greitai keičia pasaulį. Jeigu viduramžiais žmonės būtų žinoję, kas karaliaus galvoje verda kiekvieną sekundę, karalystės būtų buvusios kitokios. Komunikacijos pakeitė politiką radikaliai.
Muziejai nebe tokie žavūs kaip anksčiau
– Jūs meno pasaulyje esate keliasdešimt metų. Turbūt pastebite didelius pokyčius ir jame?
– Manau, viskas labai smarkiai pasikeitė. Jeigu nueini į modernaus meno muziejų, jautiesi tarsi oro uoste. Visi lankytojai fotografuoja objektus savo mobiliaisiais telefonais. Turiu prisipažinti – anksčiau mėgdavau eiti į muziejus, o dabar jau nebeinu į juos. Jie tapo panašūs į Disney'aus pasaulį. Galima įžvelgti militaristinės, industrinės kultūros tendencijas, kuriami dideli projektai už milžiniškas sumas. Manau, pasiilgstu laikų, kuomet muziejai buvo pagrįsti tuo, ką menininkai nori daryti, o ne spektaklių kūrimu.
Manau, pasiilgstu laikų, kuomet muziejai buvo pagrįsti tuo, ką menininkai nori daryti, o ne spektaklių kūrimu.
– Ar jūs turite savo darbo rutiną?
– Ne, neturiu. Žinau, kad gerai būtų ją susikurti, tačiau, deja, to nepadariau. Stengiuosi būti spontaniška. Kartais tai veikia, kartais ne. Kartais aš spontaniškai einu pasivaikščioti ir nedirbu.
– Kalbėdama apie savo vaikystę, sakėte, kad motina buvo didelė knygų mėgėja ir įskiepijo jums meilę knygoms. Ar iki šiol daug skaitote, kokius kūrinius galėtumėte apibūdinti kaip padariusius didžiausią įspūdį?
– Taip, aš mėgstu skaityti, skaitau vos tik atradusi laiko.
Kokias knygas galėčiau pavadinti didžiosiomis? Aš mėgstu Charlesą Dickensą. Jo kūriniai labai juokingi ir spalvingi.
Turbūt viena mėgstamiausių mano knygų yra „Tristram Shandy“ (jos autorius – Laurence'as Sterne'as, devyni jos tomai publikuoti 1759–1767 metais – aut. past.) Tai vienas pirmųjų romanų anglų kalba. Man patinka skaitant matyti, kaip buvo kuriamas istorijų pasakojimas. Ir aš mėgstu istorijas apie žmones, kurie turi problemų.
