71-erių L. Anderson biografijoje gausu įspūdingų momentų: Atėnų olimpinių žaidynių režisūra, darbas NASA kosmoso centre, vaizdo klipas nuolatinėje MoMa muziejaus ekspozicijoje, muzika šunims, su eksperimentinės elektronikos kūriniu pasiekta antra vieta Didžiosios Britanijos populiariausių dainų dešimtuke, projektai su Brianu Eno, Peteriu Gabrieliu, Williamu S. Burroughsu, Jeanu Michelu Jarre‘u, Philipu Glassu...
Laurie išskirtinai įvairiapusė kūrėja: pradėjusi nuo smuiko ir skulptūros, dabar gali būti apibūdinama kaip multimedijų menininkė. Išskirtinis ir jos pomėgis dirbti su technologijomis. 9 dešimtmečio muzikos scenoje reta moteris drįso kurti kompiuteriu. Laurie iki šiol tebekuria savo pačios išrastais instrumentais – elektriniu smuiku ir garsus atkartojančia „balsalazde“. Pastaruoju metu ypač domisi virtualiąja realybe.
Niujorko avangardo scenos legenda Lietuvoje viešėjo jau antrą kartą. Šįkart su programa, pavadinta „Language of the Future“ („Ateities kalba“) pagal jos 1984 m. albumą. Garsų, triukšmo, blykčiojimo, signalų kalba / Vienas arba kitas / Vienas akimirksniu keičia kitą, – taip ji jau anuomet dainavo apie skaitmeninę, kompiuterinę kalbą.
Neatsitiktinai pakliuvę į Vilniaus Kongresų rūmus tikrai nesitikėjo koncerto tradicine prasme. Vis dėlto mažai kas troško, kad, išskyrus kelis „privalomus“ muzikinius „numerius“, didžiąją pasirodymo dalį užimtų istorijų skaitymas iš lapo.
L. Anderson pirminė idėja buvo šią programą kurti kaip stand-up komediją. Bet, pasak jos pačios, suprato žinanti tik du anekdotus. Tai nėra visai tiesa: sąmojo Laurie pasakojimuose nemažai. Kasdienybės absurdas – svarbi jos dainų žodžių dalis. O tavo galvoje visad kirba tie egzistenciniai klausimai / Tokie dalykai: ar tiedu žmonės tikrai mano tėvai? / Ar man vertėtų nusipirkti antrą „Prius“?
Tačiau bendra pasirodymo nuotaika ir turinys vis dėlto buvo labiau stand-up elegija – sau ir pasauliui. Politinė muzika pastaraisiais metais tapo neišvengiamu reiškiniu. Donaldas Trumpas muzikai jau suteikė beveik tiek įkvėpimo, kiek visas Vietnamo karas. Beveik nebėra amerikiečių atlikėjų, kurie kūryboje ar koncertuose neišreikštų kritikos savo šalies prezidentui (išskyrus, žinoma, jo rėmėjus). Kad ir kokia būtų D. Trumpo žala pasaulio politikai, jo veiksmai įkvėpė daug vertingo meno.
Tačiau kai šis politinis įtūžis nevirsta meno kūriniu, jis lieka banalokomis mintimis. Laurie Anderson visgi nėra politikos analitikė, kaip jos cituotoji Naomi Klein. Be įvairių asmeninių istorijų, išgirdome parabolę apie sienos statybas (čia buvo pasitelkti Aristofano „Paukščiai“) ir parabolę apie D. Trumpą, kurį galbūt kada nors praris jo paties medžiojamas banginis (čia buvo pristatytas „Mobis Dikas“).
Apokaliptinės amerikiečių nuotaikos jau niekam ne paslaptis. Didžiąją šio „kalbamojo“ performanso dalį ir užėmė susirūpinimas chaosu pasaulyje (čia reikia pagirti su meile atliktą subtitrų vertimą į lietuvių kalbą). Gilesnės potekstės nesukūrė ir vaizdai ekrane (kreida rašomi žodžiai, lietaus lašai, medžių siluetai, archyvinės nuotraukos). Labiau įsiminė nebent trumpas tai či šokis – labiausiai dėl to, kad jo metu Laurie pažvelgė tiesiai į publiką, neprisidengusi nei mikrofonais, nei popieriaus lapais.
Laurie mėgsta žaisti su savo balsu. Nors pagrindinė jos intonacija – rami lyg mamos pasaka prieš miegą, ne vieną kūrinį ji atliko vyrišku registru („valdžios balsu“). Dainavo ir niūniavo į burną įsikišusi prietaisą, balsą paverčiantį smuiko čirpimu. O apšilimui paragino publiką per 10 sekundžių išrėkti visus plaučius. Ir rėkė pati. Sakė, kad po JAV prezidento rinkimų tokį Yoko Ono įrašytą riksmą kiekvieną rytą girdi savo galvoje.
Visa tai liko paskirais fragmentais, paviršutiniška meniška „mišraine“. Apmaudžiausia, kad Laurie Anderson muzika viską būtų pasakiusi pati savaime. Jos diskografija skamba neįtikėtinai šiuolaikiškai. Tą įrodė ir vakar suskambėjęs žymiausias jos kūrinys – „O Superman“ (1981). Tas kelias minutes jis tiesiog atėmė žadą savo ironiška monotonija, kelių natų elektroniniu ritmu ir sarkastišku kompiuterizuotu Laurie balsu. Tai ir buvo ta tikroji „ateities kalba“, orveliška politinė kritika, protestas ir pranašystė.
L. Anderson, visą gyvenimą buvusi futuristė, dabar jau gręžiasi į praeitį. Pranašystės vis dėlto baigiasi su pačiu pranašu. Jos pasirodymas iš esmės buvo retrospektyvus, gedintis pasaulio, kurio jau nebėra. Pagrindu jam tapo L. Anderson knyga „Visi dalykai, kuriuos praradau per potvynį“ (prieš šešerius metus uraganas Sandy suniokojo jos rūsį – Laurie neteko savo archyvų). Kaip simbolinės figūros ekrane išniro J. F. Kennedy, rašytojas W. S. Burroughsas, Lou Reedas. Visi jau iš to kito, geresnio ir anapusinio pasaulio.
„Mūsų imperija baigiasi, kaip ir visos imperijos“, – ši įžanginė pasirodymo frazė buvo raktinė. Imperija – tai ne tik Amerika. Laurie čia kalba ir apie save pačią. Ji nebesvajoja pamatyti, koks pasaulis bus po 50 metų. Pasaulis baigiasi kartu su ja.
