Nesu tokio amžiaus ar tokio temperamento, kad užtektų iškilmingų kalbų, salvių, promenados po Vilniaus ar Kauno centrą. Tai gerai, bet ne visai viskas. Feisbuko profilio puošimas tautinėm vinjetėm irgi ne tai. Ko trūksta ir norisi, tai linksmybės; norisi, kaip sako liaudis, šventę švęst.
Suprantu – laisvosios rinkos šalyje paprasti lietuviai įprato persidirbti, ir laisvą dieną trokšta tik ramybės šeimos rate. Bet vis dėlto dar turėtų būti likę kažkiek veltėdžių, frylancerių, savanoriautojų, menininkų ir panašių. Kur jie buriasi, kaip rodo iniciatyvą, kokias tradicijas kuria? Kavinėse ir baruose – įprastinė rutina, žmonių iš pažiūros mažiau nei eilinį savaitgalį.
Bet štai nuvarome į barą „Čingis“ Basanavičiaus gatvėje. Ant geležinių durų kabo apvalus totorių-mongolų skydas iš istorijos vadovėlio. Mongolų raiteliai atsitraukė, o jų vietą užėmė kraftiniais apyniais apsikaišę vietiniai, iš pažiūros lyg ir civiliai. Patalpa vidutinio dydžio, kur-ne-kur su totorių jungo ženklais. Labiausiai į akis krinta visuresantis tamsus objektas – masyvios kėdės. Jų fasonas ne visai toks, kokį senų laikų radijo-televizijos darbuotojai vadindavo „šiknastulpiais“ – jos panašesnės į išaukštintas ir išplatintas taburetes. Ant šitų XXL dydžio taburečių matom gunksant ir rangantis publiką, amžiumi priartėjusią prie Dantės miško, nors ir ne visuotinai. Salės gale žiburiuoja patefonai ir atversti kompai, groja Jurgelis – DJ Smetona, dėl kurio čia ir atėjome.
Įprasta, kad dance party dydžėjus laikosi atokiau nuo liaudies. Publika pas jį nesilanko, nes jis ne baliaus muzikantas. Jis yra menininkas, arba, kaip sako žymusis „Bedievių“ aforizmas, dievas – gal ne kūrėjas, bet tikrai judintojas. Todėl jo veikimo vietoje turi vyrauti vėsi ir iškilminga atmosfera. Iškilęs virš prakaituotų mirtingųjų jis dirba savo reikšmingą darbą: suka plokšteles, reguliuoja garsą ir toną, per dideles ausines pasiklauso būsimo gabalo (geriausia tik viena ausimi, kitą kepurėlę kilstelėjus aukščiau ant makaulės, arba apskritai – tik pridėjus suglaustas ausines prie ausies). Jeigu juda į ritmą, tai tik protarpiais, lengvai ir santūriai. Juk atsirado čia ne tam, kad atsipalaiduotų ir išsikrautų, jo paskirtis – valdyti kitus.
Ar verta sakyti, kad pas Smetonas situacija – visiškai kitokia. Visų pirma dėl to, kad tai ne vienas dievas, o keli – trys ar keturi vyrai „įspūdingais torsais“, kaip sakoma vakarėlio pranešime spaudai, įvairiai barzdoti ir apsigerbę languotomis kepėmis. Jie periodiškai kursuoja maršrutu pakyla – salė – atskirasis staliukas, ant kurio stovi butelis meksikietiškos beržų sulos, keičia vienas kitą prie pulto, tariasi tarpusavyje ir šnekasi su pažįstamais. Ant pakylos kartais būna trys, kartais – nė vieno. Anokia bėda, tam ir yra crossfadingas.
Bet pačios pačiausios būna tos akimirkos, kai užleidę trankesnį gabalą, Smetonos staiga sukrunta ir pradeda į visas puses pašėliškai mosuoti kumščiais, kiekvienas truputį kitu ritmu, per milimetrą nepataikydami kaimynui.
Bet pačios pačiausios būna tos akimirkos, kai užleidę trankesnį gabalą, Smetonos staiga sukrunta ir pradeda į visas puses pašėliškai mosuoti kumščiais, kiekvienas truputį kitu ritmu, per milimetrą nepataikydami kaimynui.
Ką publika? Publika viską mato, viską girdi. Bet turi šaltą širdį – kartoja dainų žodžius, netgi linguoja ant savo taburečių, bet šokti neina. Sunkieji lietuvių pėstininkai. O muzikiniai horizontai tokie artimi – Smetonos groja lietuvišką muziką, parašytą po Mėlynųjų Vandenų mūšio, kitaip sakant, iš paskutinių trisdešimties metų. Hitai, šlageriai ir alternatyvos – viskas iki kraujo žinoma ir pažįstama. Tiesa, publikos manevringumą iš pradžių sukausto televizorius virš galvų, transliuojantis Euroviziją. Pasirodo, gariūnmečio mada rodyti muzikines programas be garso tebėra gyva. Galiausiai pakeltus į ekraną veidus užlieja šypsenos, šen bei ten imama ploti; viena žiūrovė, apimta pozityvių emocijų, mane apkabina. Nesusigaudantiems paaiškinama, kad tai buvo finalas ir kad laimėjo teisinga grupė. Valio ir back to business.
Ir iš tikrųjų – šokiai pamažu išsijudina ir atsiranda kažkas panašaus į šokių aikštelę. Kaip šokėjai tarp masyviųjų krėslų, taip Smetonos laviruoja tarp apdrožtų žinomiausių gabalų ir primirštų perliukų. Roką be įspėjimo keičia repas, repą – dar kažkas, regis regis. Artėjant vidurnakčiui, oras kaista. Pasigirsta pirmojo, t.y. prieškarinio Smetonos sveikinantis balsas, išskleidžiama trispalvė. Pagal Mamontovo „Geltona – žalia- raudona“ ir Meškėlos „Mes jėga“ neužšalusieji ir atitirpusieji duoda laisvę savo išraiškos priemonėms. Dydžėjai mosuoja kumščiais iki nebėr kur, o mes mosuojam jiems atgal.
Kai nuo lietvamzdžio atsirakinu dviratį, prie Čingio sustoja keli taksi ir iš jų išlipa tuntas žmonių. Atvyko naktinė pamaina, pagalvoju, tik jau nebesužinosiu, kaip jai sekėsi su Smetonomis. Pradedu minti, bet truputį pasikratęs rožine odontologų svajone – Basanavičiaus klinkeriu suprantu, kad nuleido priekinę padangą. Keikiuosi, bet neintensyviai. Iš kažkur atsiradusios sportiškos dviratininkės pasiūlo savo pompą, paaiškina, kur Kudirkos aikštėj rasti viešąją pompą.Yra ir tokia. Atseit jeigu man pavyktų iki ten nuvažiuoti su jų maloniai dovanotu oru, galėčiau vėl prisipūsti ir tęsti kelionę... Nespėju išsiaiškinti, kodėl dviratininkė kalba su užsienietišku akcentu. Ar vasario 16-os naktį ir užsieniečiai Vilniuje prabyla lietuviškai?
Padanga beveik iš karto išsiploja kaip blynas, bjauriai žlega ir kabinėjasi prie rėmo. Keikiuosi intensyviau, bet rinkdamasis tinkamus šiai dienai keiksmažodžius. Šiaip taip nusigaunu iki Kudirkos aikštės, randu ir viešąją pompą. Pastumdau ją aukštyn žemyn kaip paskutinę viltį; rezultatas toks, kokio ir reikėjo tikėtis.
Vestis dviratį tamsiu paneriu nuobodu; bet yra privalumų – apsčiai laiko padaryti apibendrinimus bei ekspertinius vertinimus.
Na ir ką? – nebloga ta muzika (čia taip šiaurietiškai, su understatementu)
Ko trūko? – nieko.
Išskyrus DJ Bosanovičių.
